Panevėžio bitininkų draugijoje iš 199 narių moterys tesudaro vos penktadalį. Draugijai vadovaujantis Vaidas Arbutavičius tuo nesistebi: bitininkystė nuo seno laikoma vyrišku užsiėmimu, reikalaujančiu ne tik sumanumo, bet ir fizinės jėgos. Visgi jis pastebi, kad bitininkauti ėmusios moterys niekuo nenusileidžia vyrams, bet dargi garsėja ir išradingumu.
Garsėja išradingumu
Šilų kaime bitininkaujanti Ligita Kartanienė pasakoja pati augusi bitininkų šeimoje, o tėčiui žuvus, dar paauglė būdama perėmė rūpinimąsi šeimos bitėmis, drauge ir atsakomybę už jas. Baigusi agronomijos studijas ir pagal paskyrimą atvykusi dirbti ir gyventi į Šilus, kaip kraitį atsivežė ir porą bičių šeimų. Dabar L. Kartanienės bityną sudaro 24 šeimos. Be to, kad suka medų, ji veda edukacinius užsiėmimus, pasakoja apie bičių gyvenimą, medaus nešimą, moko lieti žvakes, pagal receptą, paveldėtą iš savo protėvių, kepa medaus pyragą. O vasarai einant į pabaigą, Ligita sukvietė Šilų paauglius pamokyti bitininkystės meno.
„Džiaugsiuos, jei kuris jų ateityje taps bitininku. Dabar populiaru sodybose dėl grožio ar pramogos pasistatyti po avilį. Jei nutars statytis avilį manieji mokiniai, bent jau žinos, kaip medus nešamas, kaip korius išimti iš avilio, kaip išsukti medų“, – sako L. Kartanienė.
Anot jos, bitininkauti nėra lengva, bet tikrai įdomu.
Iš kartos į kartą
L. Kartanienė – Panevėžio krašto žmogus, kilusi ji iš Smilgių. Bites augino jau jos proseneliai, bitininkystės paslaptis perduodavę iš kartos į kartą.
„Buvau dar visai vaikas, o su tėvais ir broliais jau kopinėdavau medų“, – pasakoja bitininkė.
Vaikystėje ir bėginėdavo, ir žaisdavo aplink skraidžiojant bitutėms, tad šių įgėlimas vaikui būdavęs įprastas dalykas. Įgelta nebėgdavo skųstis tėvams, o ir šie dėl bitutės „pabučiavimų“ nedarė tragedijos.
„Kai jau buvau paauglė, draugės labai norėdavo padėti man bitininkauti, ypač kopinėti medų. Ir joms niekada nebuvę baisūs bičių įgėlimai“, – mena bitininkė.
Tad ir šiemet sumaniusi bitininkavimo pamokyti Šilų paauglius, L. Kartanienė tvirtina pernelyg nebijojusi, kad jie gali būti sugelti. Per savaitę, kiek ji vedė bitininkystės pamokas, įgelta tik vieną kartą vienai iš mokinių. Po to ir dūrį gavusi mergina, ir kiti Šilų jaunieji bitininkai juokavo, kad ją bitės išsirinko tapti bitininke.
Kiek avilių, o tiksliau – bičių šeimų, tekdavę prižiūrėti tėvų bityne, L. Kartanienė nė nežino, nes tuomet avilių paprasčiausiai neskaičiuodavusi, tik žinojo, kad jų tikrai daug. Dabar, turėdama bitininkavimo patirties, mano, kad tėčio prižiūrėtų bičių šeimų galėjo būti iki 40-ies.
Sunki pradžia
„Kai ištekėjau, čia, Šiluose, gyvenęs sutuoktinis mano bites priėmė, bet patikino, kad niekada prie jų net nesiartins. Nors bitininkavo ir jo tėvai, pats rūpintis bitėmis jis tada nenorėjo“, – juokiasi L. Kartanienė.
Jos meilė bitėms netrukus persidavė ir sutuoktiniui. Tad dabar bitininkauja jie abu. Kartanų aviliai stovi laukuose netoli Šilų. O štai juodviejų sūnus ir dukra, anot mamos, gyvendami Vilniuje bitininkauti padeda tuo, kad savo vilniškius draugus aprūpina tėvų ūkio medumi.
„Kai žlugo Šilų tarybinis ūkis, kuriame su vyru dirbome, tikėjomės išgyventi iš bitininkystės. Bet nepavyko. O nepavyko todėl, kad Lietuvoje daug įvežtinio, kitose šalyse surinkto medaus. Neuždirbdavome tiek, kad bitelės mus išmaitintų“, – pasakoja L. Kartanienė.
Tad šeima ėmėsi maitinimo verslo – Šiluose įkūrė kavinę. Šiuo metu ji nuolat neveikia, tačiau jos pastatas tarnauja bitininkės vedamoms edukacijoms.
„Šilai prie didelio kelio, tad sulaukiame norinčiųjų pasiklausyti, kaip renkamas medus, kaip gyvena pačios bitės. Patinka atvykusiems susisukti ar nusilieti vaško žvakę“, – vardija bitininkė.
Senos bitės – piktos
L. Kartanienė save vadina bitininke mėgėja, nors iš tiesų aukštojoje mokydamasi agronomijos bitininkystės žinių gavo nemažai. Mėgėja ji sako esanti todėl, kad dirba senaisiais bitininkavimo metodais, juk dabar nemažai bičiulių jau ėmėsi modernios, kone pramoninės bitininkystės. Sukurta nemažai aparatų, lengvinančių bitininkų darbą, tačiau Ligita jais nesinaudoja.
„Nesinaudoju, nes juntu malonumą net ir pačias bites paliesti. Dirbant su aparatais tokio kontakto nebūtų“, – paaiškina L. Kartanienė.
O bitutės ją ir dabar gelia. Bitininkė paaiškino, kad tai – ne bičių, o jos pačios kaltė. Pasak Ligitos, piktos, taigi geliančios, bitės būna tų avilių, kurių motinėlė nebejauna.
„Dabar populiaru sodybose dėl grožio ar pramogos pasistatyti po avilį. Jei nutars statytis avilį manieji mokiniai, bent jau žinos, kaip medus nešamas, kaip korius išimti iš avilio, kaip išsukti medų.“
L. Kartanienė
„Kaip ir dažnas žmogus sendamas nebeturi kantrybės, tampa irzlus, bambeklis, piktas, o tuo pykčiu užkrečia kitus, taip ir sendamos motinėlės tampa nekantrios, piktos, ir, negana visko, savo irzlumu įerzina visą šeimą“, – kalbėjo L. Kartanienė.
Dėl to, anot bitininkės, jau pagyvenusias motinėles keisti jaunomis reiktų kuo dažniau.
„Profesionalai bitininkai motinėles paprastai keičia kasmet. Tokie kaip aš, mėgėjai, tą darome kas dvejus–trejus metus“, – pasakoja šilietė.
Jauna motinėlė ir šeimą suaktyvina, paskatina dirbti, nešti medų.
Gausus derlius
Nors L. Kartanienės sukviesti paaugliai auga kaime, visi prisipažino apie bites išmanantys tik tiek, kad žino, kaip šios atrodo, ir yra matę avilį. Be to, visi ragavę medaus.
„Subūrusi juos net galvojau, kad ir į mano bites žiūrės kur iš tolo, bet iš tiesų jaunimas vilkosi baltus chalatus, dėjosi nuo bičių saugančius tinklelius ir bandė bitininkauti“, – džiaugiasi Ligita.
Nebaisu jiems buvo atidaryti avilį, imti korius, stebėti, kaip bitės surenka žiedadulkes, pagaliau – ir sukti medų. O jau malonioji bitininkavimo dalis buvo bičių vaško liejimas į formas ir pačių žvakių gamyba.
„Išdaviau savojo miestelio merginoms ir iki šiol saugotą medaus pyrago kepimo paslaptį. Kepėm jį kartu“, – šypsosi L. Kartanienė.
Ji džiaugiasi iš jaunuolių išgirdusi, kad bitininkavimas, anot jų, yra jėga.
Šiųmetis bičių surinktas medaus derlius, kurį kopinėti teko vietos paaugliams, nemažas. Skirtingai nei laukų derliui pakenkęs šaltas ir šlapias pavasaris bei itin karšta ir sausa vasara, bitininkystei toks klimatas žalos nepadarė.
„Ir iš tėvų girdėjau, ir knygose skaičiau, ir iš savo patirties žinau, kad bitės, kaip ir mes, lietuviai, geriausiai jaučiasi, kai vasarą temperatūra būna apie 24–25 laipsnius. Nors šiemet kentėme karščius, bitutės medumi, o ypač liepų, mus apdovanojo“, – sako bitininkė.