Istorijos meno kūriniams suteikia papildomos vertės – ypač kada įdomiai pasakojamos.
Tokį ypatingą vakarą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos lankytojams dovanojo Klaipėdoje gyvenantis dailininkas Romanas Borisovas, atidaręs akvarelių paroda „Taip aš žiūriu“.
Kurti istoriją
Daugiau kaip 50 metų kuriantis, visame pasaulyje per 80 parodų surengęs R. Borisovas Panevėžyje pristato savo pašaukimą – architektūrines griūvančio, apleisto, neprižiūrimo paveldo akvareles.
„Kodėl pasirinkau į pasaulį žiūrėti per akvarelę? Tai priimtina, patogi ir nereikli naminė technika. Jai nereikia daug erdvės – gyventi viename gale, kurti kitame. Tam tikra prasme ji mane lydi nuo mokyklos. Tiesa, ten už mane akvareles liejo mama, – su šypsena prisimena R. Borisovas. – Dar svarbiau, kad akvarelė leidžia kurti ne meną, o istoriją. Nes mane visada pirmiausia domina pats objektas.“
Palikti likimo valiai
Bibliotekoje eksponuojama 20 menininko akvarelių, o vienu metu Lietuvoje veikia jau trys R. Borisovo parodos. Dar dvi – Rietave, Oginskių muziejuje, ir Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centre.
„Pagrindinė mano tema – architektūrinis paveldas. Ypač domina nesaugomas ir geriausiu atveju dar negriaunamas, bet paliktas likimo valiai. Daugiausia Rytų Prūsijos paveldas, nes ten mano mamos šaknys, užaugau su jos pasakojimais. Be to, užteko vos kartą apsilankyti, ir viskas – buvau visiškai pavergtas. Dar įdomus Vilniaus senamiestis ir jo autentiškumas. Juk esu vilnietis ir užaugau ant tų griuvėsių. Traukia ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas – pilys, bažnyčios, dvarai, statiniai. Jų randu mūsų šalyje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Daug keliauju, rengiu parodas Europoje, mano kūryboje yra daug Europos architektūros. Ypač patinka Didžiosios Britanijos paveldas. Ten gyvena sūnus su šeima. Savas kraštas man yra ir Vokietija – daug draugų, giminių, baigusi studijas Berlyne gyvena dukra“, – savo interesų sritį brėžia R. Borisovas.
Dailininkas užsiima ir aliejine tapyba, tačiau jos tema jau kita – daugiausia marinistika: jūra, kopos, marios.
„Prie istorinių pastatų liekanų gyvenantys žmonės, tarkim, jauna motina su kūdikiu vežimėlyje, neturi supratimo, šalia kokių vertybių vaikšto. Užtat kelią į griuvėsius tau nurodo psichiatrijos ligoninės pacientas.“
R. Borisovas
Menininkas juokauja: taip ir turi būti, nes jau 15 metų yra nidiškis. Visgi jo kūrybos prioritetas – istorinė architektūra.
Panevėžyje R. Borisovas prisistato pirmą sykį, tačiau „gal ne paskutinį“. Juolab kad šis miestas irgi yra jo gyvenimo istorijos dalis – Antrojo pasaulinio karo metais čia dirbo dailininko mama.
Kankiniai kreivų veidrodžių karalystėje
R. Borisovo aistra – Rytų Prūsijos architektūrinis paveldas. Jei tiksliau, esantis rusiškoje teritorijos dalyje. Pasak menininko, tai statiniai kankiniai, nes čia geriausiu atveju laikyti arkliai, blogiausiu – išardyti dėl plytų.
„Stebinanti kreivų veidrodžių karalystė. Naikinami senieji pastatai ir kuriamas pseudopaveldas. Prie istorinių pastatų liekanų gyvenantys žmonės, tarkim, jauna motina su kūdikiu vežimėlyje, neturi supratimo, šalia kokių vertybių vaikšto. Užtat kelią į griuvėsius tau nurodo psichiatrijos ligoninės pacientas“, – pasakoja R. Borisovas.
Menininkas įsitikinęs: žmogus ar tauta be pagarbos istorijai, jos suvokimo ir atminties yra niekas. Todėl jo architektūrinių akvarelių tikslas – atkreipti dėmesį, priminti, papasakoti.
Tvarkingi, savininkus turintys pastatai dalininkui neįdomūs – tokie paprastai naudojami pagal paskirtį, būna užkonservuojami, saugomi, užrakinami, neprieinami tyrinėtojo žvilgsniui.
Daugiau kaip 50 metų kuriantis, visame pasaulyje per 80 parodų surengęs R. Borisovas Panevėžyje pristato savo pašaukimą – architektūrines griūvančio, apleisto, neprižiūrimo paveldo akvareles. P. Židonio nuotraukos
Apgalvoti ir išnešioti
Architektūriniai griuvėsiai R. Borisovo akvarelėse atsiranda neatsitiktinai – apgalvojamas ir įvertinamas kiekvienas objektas, kompozicija: „Statinys turi būti subalansuotas, t. y. nekabėti ore.“
Autorius apie kiekvieną gali ilgai pasakoti.
Tarp R. Borisovo paveikslų – ir seniausias statinys Latvijoje (veikiausiai – ir kitose Baltijos šalyse) – XII a. pradžios bažnyčios griuvėsiai Ikškilėje, Meinardo saloje.
Dėl jo menininkui teko pavargti, mat į salą galima patekti tik nuslūgus Dauguvos upės vandeniui arba valtimi.
Tiesa, tai ne pirmas nuotykis jo kūrybinėje istorijoje, pavyzdžiui, dar netvarkytoje Vilniaus Bernardinų bažnyčioje buvo įkritęs į penkių metrų skylę. Laimė, ištraukė draugai.
„Keliaudamas stengiuosi viską, ką pamatysiu įdomesnio, eskizuoti, kad vėliau galėčiau prie to grįžti. Kadangi tuo užsiimu 50 metų ir daugiau, temų surinkta tikrai nemažai. Fotografuoju, darau eskizus, kad paskui studijoje galėčiau dirbti. Vieno darbo sukūrimas kartais tęsiasi kelias savaites ir ilgiau. Kartais greičiau. Svarbiausia – kad darbas atitiktų mano viziją. Medžiagos turiu tiek, kad galėčiau metus dirbti neišeidamas iš namų“, – teigia R. Borisovas.
Pastaruoju metu dailininkas dažniausiai imasi pieštuko. Piešia ir pagal užsakymą (tiesa, to daryti nemėgsta), ir pajutęs įkvėpimą. Kartais koreguoja ankstesnius piešinius.
„Dar nutapau vieną kitą akvarelę Rytprūsių tema. Turiu kelis nebaigtus darbus Vilniaus tematika. Imantis didesnio kūrinio sudėtingiausia yra pradėti. Jei pradžia gera, tolesnis darbas yra tik malonumas“, – pasakoja menininkas.
Skirtis sunku
„Namų archyve turiu piešinių, nupieštų dar 1963–1965 metais, kai mokiausi mokykloje. Tiesiog neturiu tradicijos nieko išmesti. Labai daug darbų po parodų randa naujus savininkus. Perka ir privatūs asmenys, ir muziejai. Vien Karaliaučiaus muziejuose yra daugiau kaip 70 mano darbų. Labai daug liko JAV – po dviejų didelių parodų 2006–2007 metais. O dar Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos muziejuose. Nemažai kūrinių nusėdo ir Lietuvoje. Kadaise kolega bandė skaičiuoti – priskaičiavo apie 800. Vienu metu pedantiškai fiksavau nutapytus, kur ir pas ką nukeliavo, bet tam reikia laiko“, – sako R. Borisovas.
Menininkas neslepia: su savo darbais skirtis gana sunku.
Post scriptum
Plytų kolekcija
Gal ir nenuostabu, kad Borisovų šeima kolekcionuoja ne įprastus, populiarius daiktus – atvirukus, pašto ženklus, nedidelius suvenyrus ar mažmožius. Jų namuose – plytų eilė. Įdomių, senovinių. Su tuomečių meistrų „parašais“ – pirštų įspaudais, augintinių pėdsakais.
Plytas renka ir patys, ir dovanoja vaikai, draugai.
R. Borisovo žmona juokauja: kolekcijai jokių užrašų nereikia – vyras kiekvieną eksponatą ir jo istoriją žino mintinai.
Nereikalingi
„Nežinau, kuo menininkas šiais laikais gali didžiuotis. Nebent tuo, kad yra nereikalingas. O vadinamoji sėkmė… Tai yra toks subjektyvus dalykas, kad ja didžiuotis niekam nelinkėčiau. Turiu tam tikrų įgūdžių, savo laiku bandydavau mokyti studentus, bet dabar to arba nereikia, arba nelabai kam įdomu. Bet tai atskira tema.“
Kultūra
„Kultūra dabar tokioje vietoje, kad kalbėti apie tai nematau prasmės. Jei trumpai, tai jos išvis dabar nereikia. Svarbu kitus stebinti – kad ir didžiausia nesąmone, nes tik taip gali sulaukti dėmesio. O tai, kad dabar „oficiozas“ remia tokias nesąmones, rodo tik jo laikinumą. Šalyse, kurios istoriškai meną traktavo kaip vertybę, kad ir Lenkijoje, tai jau suprato ir grįžta prie tradicinio meno suvokimo.“
Sau
„Ko galėčiau palinkėti sau? Dvasinės ramybės. Prieš kelias dienas amžiams išėjo mano labai geras draugas, su kuriuo buvome dvasiškai labai artimi. Dabar reikės pratintis: paskambinti galėčiau nebent į dangaus kanceliariją.“
Architektūrinės R. Borisovo akvarelės G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje eksponuojamos iki vasario 1 dienos.
