Šiaurės Lietuvoje įsikūrę Biržai nuo seno garsėjo kaip įvairiatautis miestas, kuriame, be lietuvių, bene didžiausią gyventojų dalį dar XIX amžiaus pabaigoje sudarė žydai.
Nuo Radvilų iki nepriklausomybės laikų
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Istorinių tyrimų skyriaus vedėja Emilija Raibužytė-Kalninienė pasakoja, kad žydų bendruomenė Biržų kunigaikštystėje įsikūrė Kristupo Radvilos Perkūno valdymo metais – XVI amžiaus pabaigoje. Ir netrukus taip išaugo, kad jau XVII amžiaus ketvirtame dešimtmetyje sulaukė kunigaikščio leidimo sinagogai.
Pasak E. Raibužytės-Kalninienės, vietos žydai namus statė aplink turgaus aikštę arba į ją vedančiose gatvėse tarp krikščionių namų. Dauguma vertėsi prekyba, amatais: alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba iš dvaro nuomojamose karčemose, muitinių administravimu (surinktus mokesčius dalydavosi su dvaru, kuriam priklausė teisė rinkti muitą). Turtingesnieji žydai skolino pinigus.
„Didikams Radviloms Biržų žydai buvo nepakeičiami reikšminguose dvaro kasdienybės reikaluose: medžioklėje – sakalininkai, arklių ūkyje – veterinarai“, – aiškina istorikė.
Jos teigimu, XVII amžiaus viduryje – XVIII amžiaus pabaigoje Biržai buvo Pasvalio, Saločių, Pumpėnų ir Pakruojo žydų bendruomenes jungęs centras. Kiek žinoma, 1765 metais vien Biržų žydų bendruomenę sudarė per tūkstantis narių. XIX amžiaus pabaigoje jų buvo daugiau nei pustrečio tūkstančio – 57 procentai miesto gyventojų. Tuomet žydai daugiausia užsiėmė prekyba linais, taip pat mažmenine prekyba, amatais. Dauguma vertėsi sunkiai, tačiau buvo ir keletas itin pasiturinčių verslininkų.
E. Raibužytės-Kalninienės teigimu, ir nepriklausomos Lietuvos laikais žydų bendruomenė taip pat buvo gausi ir telkėsi dabartinėse S. Dagilio, Karaimų, J. Basanavičiaus, Žemaitės, Vilniaus ir Kęstučio gatvėse, aplink šiuolaikinę J. Janonio aikštę.
Be jau įprastos prekybos bei amatų, vis daugiau jų teikė medicinos, teisės, fotografijos ir kitas paslaugas. Kiek žinoma, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Biržuose iš trijų dirbusių gydytojų du buvo žydai. Kone 80 procentų mieste gyvenusių amatininkų buvo žydai, o didžioji dalis įmonių taip pat priklausė jiems.
Biržų miesto valdybos nariai apie 1930-uosius, tarp jų – ir vietos bendruomenei atstovavę žydai. BKM „SĖLA“ (PETRO LOČERIO) nuotr.
Aktyvūs visuomenės nariai
Tarpukariu Biržuose veikė ne viena žydų įstaiga. Anot E. Raibužytės-Kalninienės, vardyti jas tektų ilgai: Žydų liaudies bankas, sporto klubai, našlaičių namai, kelios sinagogos, vargšų prieglauda, kitos.
Be to, bendruomenės nariai aktyviai dalyvavo Biržų miesto savivaldoje. Istorikės duomenimis, 1919 metais iš 16 miesto tarybos narių daugiau nei 40 procentų buvo žydai. Tarp jų – pirkliai Mordchelis Smilga, Riuvikas Chaitas, Mendelis Dorfanas, Leiba Tabakinas, pramonininkas Leizeris Lurijus.
Vietos žydai dalyvavo ir savanoriškoje ugniagesių draugijos veikloje.
Išsiskyrė Biržai sionistinių jaunimo organizacijų gausa ir skaitlingumu – jos turėjusios kelias dešimtis narių.
Dar daugiau buvo švietimo įstaigų: žydų vaikų darželis, keletas chederių – privačių religinių pradinių mokyklų, pasaulietinė mokykla, kur dėstomoji kalba buvo hebrajų, kita pasaulietinė su jidiš dėstomąja kalba, ortodoksų su hebrajų dėstomąja kalba. Pasak istorikės, žydų vaikai mokėsi ir Biržų gimnazijoje. Be to, 1930 metais rabinai Leiba Bernšteinas ir Benjaminas Movša Biržuose įsteigė ješivą.
Nuo Radvilų laikų Biržuose iškilo keletas sinagogų. Pirmoji, kaip minėta, buvo pastatyta dar XVII amžiaus 4 dešimtmetyje. Beit midrašas – maldos namai, specialiai skirti nuolatinėms Toros studijoms, pirmą kartą, pasak E. Raibužytės-Kalninienės, istoriniuose šaltiniuose paminėti 1863 metais.
Apie Chabado chasidų gyvenimą Biržuose žinoma nuo 1873 metų. Jie taip pat turėjo savo maldos namus.
Tarpukariu, pasakoja istorikė, Biržuose buvo didžioji mūrinė sinagoga, du mediniai beit midrašai, iš kurių vienas vadintas didžiąja medine sinagoga, du mediniai kloizai – vienas batsiuvių, kitas Šamesų, – ir medinė Chabado chasidų sinagoga. Pastaroji apie 1938–1939 metus buvo perstatyta į didelę plytinę sinagogą.
Deja, iki šių dienų išliko tik trys buvusių sinagogų pastatai, o ir tie smarkiai perstatyti. Šalia jų pavyko išsaugoti dar du bendruomenei svarbius objektus – pirtį ir prieglaudą. Ant šios vis dar matyti senas užrašas lietuvių ir jidiš kalbomis „Žydų senelių prieglauda“.
Pirtį, E. Raibužytės-Kalninienės žiniomis, valdė Gendlerių šeima.
„Pastatyta ant Apaščios kranto, ji buvo naudojama ne tik higienos tikslais, bet ir įvairioms judėjų religinėms apeigoms atlikti. Tam buvo skirta atskira ritualinė pirtis ‒ mikva“, – pasakoja istorikė, apgailestaujanti, kad nors ir šis pastatas tebestovi, irgi perstatytas, pirminio vaizdo netekęs.
1926 metai, Biržų Didžioji medinė sinagoga – beit midrašas – ir Didžioji mūrinė sinagoga Karaimų gatvėje. BKM „SĖLA“ (PETRO LOČERIO) nuotr.
Garsino po visą šalį
Kuo dar garsus Biržų kraštas, tai savo žmonėmis. Iš čia kilo ne viena žymi asmenybė.
Pavyzdžiui, Biržuose dirbo mokslų daktaras virusologas, Ispanijos pilietinio karo dalyvis Matafija Šeinbergas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis čia buvo vaikų gydytoju.
E. Raibužytė-Kalninienė įsitikinusi, religingi žydai būtinai atsimins rabiną Lintupą, tarnavusį Biržų chasidų bendruomenei. Jis, istorikės teigimu, laikomas vienu iš trijų įtakingiausių to meto Lietuvos rabinų kabalistų.
Iškilus dvasininkas, mokytojas, Pinchas HaKohenas Lintupas siekė sutaikyti skirtingų judaizmo pakraipų tautiečius, kad priešiškumas neskaldytų tautos. Rabinas išleido 4 knygas, kurios dabar saugomos Nacionalinėje Izraelio bibliotekoje, jo laiškai ir teologiniai straipsniai tebepublikuojami ir dabar, XXI amžiuje.
Kiek žinoma, 1924 metais rabinas kartu su žmona rengėsi išvykti į Palestiną – kovą paprašė vizos, tačiau ji buvo patvirtinta jau po jo mirties. Taigi amžino poilsio žinomas biržietis atgulė Biržų žydų kapinėse.
Užtat vienam jo sūnų XX amžiaus pradžioje pavyko emigruoti į JAV. Ten garsiojo rabino palikuonis pakeitė vardą ir pavardę ir taip pat tapo rabinu.
„Didikams Radviloms Biržų žydai buvo nepakeičiami reikšminguose dvaro kasdienybės reikaluose: medžioklėje – sakalininkai, arklių ūkyje – veterinarai.“
E. Raibužytė-Kalninienė, istorikė
Viena Lintupo dukterų ištekėjo už rabino, vėliau pakeitusio Biržuose jos tėvą, o ilgainiui tapusio Krekenavos rabinu. Antrojo pasaulinio karo metais jų šeima buvo išžudyta, išskyrus vieną dukterį, rabino Lintupo vaikaitę: išgyvenusi holokaustą, ji naują gyvenimą susikūrė JAV.
Beje, kapinės, kuriose galima aplankyti rabino Lintupo kapą, savo amžių irgi skaičiuoja nuo XVII šimtmečio pabaigos, kuomet vietos žydų bendruomenė ėmė sparčiai plėstis.
Dabar senosios Biržų žydų ir karaimų kapinės atsidūrusios toliau nuo miesto, už Apaščios upės, šalia Širvėnos ežero. E. Raibužytės-Kalninienės teigimu, senieji palaidojimai nė neišlikę, bet vis dar suskaičiuojama daugiau nei 1 600 antkapinių XIX–XX amžiaus paminklų. Tarp jų – ir vieno žinomiausių tarpukario fotografų Boruchui Michelsonui.
Antrąjį pasaulinį karą išgyvenę žydai prie 1955 metais pastatyto paminklo Pakamponių miške nužudytoms holokausto aukoms atminti. BKM „SĖLA“ nuotr.
Tragiškos atminties ženklai
Taip pat kapinėse pagerbtas atminimas čia 1941-aisiais nacistinės okupacinės valdžios įsakymu nužudytų apie 30 Biržų miesto gyventojų – žydų ir lietuvių. Tarp jų buvo ir pirmosios holokausto aukos Biržuose ‒ gydytojas Abraomas Zalmanas Levinas ir rabinas Jehuda Leiba Bernšteinas.
Neaplenkė Biržų ir represijos. Tais pačiais 1941 metais sovietai ištrėmė ne vieną žydų šeimą. Netrukus atėjo naciai. Iki to laiko nedaug žydų spėjo evakuotis – didžioji dalis bendruomenės buvo sunaikinta.
Pasak E. Raibužytės-Kalninienės, į Biržus naciai įžengė 1941-ųjų birželio 26 dieną. Jau po mėnesio – liepos 28-ąją – vietos žydai buvo prievarta iškeldinti iš namų ir suvaryti į getą aplink sinagogą ir žydų religinę mokyklą. O rugpjūčio 8-ąją prasidėjo masinės žudynės.
Istorikės žiniomis, tris kilometrus nuo Biržų nutolusiame Pakamponių miške buvo nužudyti 2 400 Biržų žydai: 900 vaikų, 780 moterų, 720 vyrų. 1955 metais jų egzekucijos vietoje buvo pastatytas paminklas, tačiau užrašas skelbė, kad čia palaidoti tarybiniai piliečiai, neįvardijant, jog žydai. Paminklinė lenta pakeista tik nepriklausomybės laikais. Dabar jos užrašas ne tik lietuvių, bet ir jidiš kalba žymi vietą, kurioje palaidoti nužudyti žydai ir apie 90 lietuvių.
