Tuo, kad nebūtų pamiršta kovotojų už laisvę auka, kad nenugrimztų nežinion tai, kas vyko prie daugelio lietuvių namų slenksčio, aktyviai rūpinasi ne tik 1944–1953 metų partizaninio karo dalyvių artimieji, bet ir vietos bendruomenės. Jų pastangos ugdo ir jaunosios kartos pilietiškumą.
Neleidžia sunykti
„Kol atsimename, pagerbiame savo žmones, žuvusius nuo įvairių okupantų rankos, tol tauta išlieka. Kai ji užmiršta savo praeities herojus, kovojusius už laisvę, tauta eina išnykimo link“, – cituoja kažkada išgirstą mintį Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas.
Ir ne esmė, kokiais būdais tai darome, – lankydami ir tvarkydami žuvusiųjų kapus, degdami ant jų žvakeles ar kitais būdais neleisdami į užmarštį nugrimzti jų atminimui.
Didžioji dalis praliejusių kraują antisovietiniame pasipriešinimo judėjime buvo jauni žmonės, dar nespėję sukurti savų šeimų. O tos, kuriose gimė, neretai irgi kovėsi petys pentin miškuose, kartu kentėjo ir neretai taip pat žuvo.
Kovos su okupantais išguldė į kapus ištisas šeimas ir nepaliko, kas galėtų uždegti atminimo žvakę, padėti gėlės žiedą.
Dalies partizanų užkasimo vietos net nežinomos. Atminimą apie juos saugo tik įamžintos pavardės.
Visų jų garbei kasmet spalio pabaigoje prieš Visų Šventųjų dieną organizuojama atminimo akcija „Uždek žvakutę Panevėžio krašto partizanams“.
Kaip pasakoja D. Juzėnas, ši graži iniciatyva apima visą Lietuvą – keičiasi tik krašto, kurio kovotojams skiriama, pavadinimas.
Per ilgus metus akcija išaugo į tradiciją: istorikas sako, kad net sunku beatsekti, kas prieš daugiau nei dešimtmetį buvo jos pradininkas.
„Stengiamės visada vykti – prisiminti, uždegti žvakutę būtent Panevėžio krašto žuvusiems partizanams“, – sako pats nuo 2017-ųjų tokiose atminimo akcijose dalyvaujantis D. Juzėnas.
Mūsų krašte veikusios net dvi partizanų apygardos – Vyčio ir Algimanto – apėmė gerokai didesnę teritoriją nei dabartinis Panevėžio rajonas. Tad, istoriko teigimu, praktiškai kiekvienas miestelis, kiekvienas kaimas turi partizanų kapų arba su jais susijusių vietų. Ir be tenykščių bendruomenių rūpesčio veikiausiai nebūtume tiek išsaugoję.
Donato Juzėno teigimu, ir partizanų atminimo išsaugojimas, ir įamžinimas vienodai reikalingi. „Tai svarbu, ypač jei yra likusių jų artimųjų, nes labai žmogiška žinoti, kur artimojo kapas“, – sako istorikas. P. ŽIDONIO nuotr.
Panevėžio panteonas – tik kelio pradžia
Atminimo akcijose dalyvaujantys panevėžiečiai pirmiausia aplanko Kristaus Karaliaus katedros kapines Ramygalos gatvėje. Čia palaidoti ne tik partizanai, bet ir 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų dalyviai, savanoriai, taip pat tremtiniai ir raudonojo teroro aukos – prie Cukraus fabriko nužudyti politiniai kaliniai ir vienas iš trijų raudonarmiečių nukankintų Panevėžio ligoninės gydytojų – chirurgas Stanislovas Mačiulis.
„Šios Panevėžio kapinės – savotiškas laisvės kovotojų panteonas, – sako D. Juzėnas. – Čia ilsisi įvairių laikotarpių laisvės kovotojai, nukentėję nuo sovietų teroro.“
Iš miesto kapinių akcijos dalyvių kelias driekiasi kasmet vis kitu pasirinktu maršrutu. Tačiau anksčiau ar vėliau vėl sugrįžtama į tas pačias vietas.
Šiemet atminimo liepsnelės nušvietė Raguvos, Vadoklių, gretimo Panevėžiui Anykščių rajono apylinkes.
„Lankėme už Traupio Anykščių rajone esantį Klaibūnų kaimą – ten palaidoti Juodgirio mūšyje žuvę partizanai“, – pasakoja pašnekovas.
Netoli Panevėžio rajono ribos, Anykščių rajone, aplankyti ir partizanų kapai senose, nebeveikiančiose Šapio kaimo kapinaitėse.
„Gyvų partizanų labai nedaug belikę – mus priima jaunesni žmonės. Neretai gali pamatyti ašaras jų akyse. Tai – jautrus, gražus momentas, nes toks tikras.“
D. Juzėnas
Istorikas, per tokias akcijas apvažiavęs daugybę vietovių, sako, kad į akis krenta ant daugumos partizanų kapų pastatyti – dažniausiai 1998–2002-aisiais ar 2004 metais – vadinamieji kario kryžiai.
„Jie buvo laisvės kovotojai ir kaip kariams jiems statyti tokie kryžiai“, – paaiškina D. Juzėnas.
Miestelių, kaimų bendruomenėms tai šventos vietos ir jos niekada nebus apleistos. Tai, pasak istoriko, natūralu: juk gulintieji tuose kapuose – savi.
„Dar yra žmonių, prisimenančių tą laikotarpį. Tuo laiku jie buvo vaikai ar paaugliai ir vienaip ar kitaip išgyveno partizaninį karą, – pasakoja D. Juzėnas. – Jų draugai ar kaimynai buvo partizanai, o galbūt patys buvo patekę į situacijas, kai partizanai susidurdavo su stribais.“
Tokios yra Šilų kapinės. Jose palaidota nemažai partizanų, kilusių iš šio miestelio ar jo apylinkių. Daugelis jų amžinojo poilsio atgulė greta savo šeimos kapavietės arba šeimos kape.
Čia palaidotas ir partizanų vadas Antanas Žilys-Žaibas ir jau susigrąžintos nepriklausomybės metais mirusi jo žmona, partizanė Zofija Žilienė-Klajūnė.
Koplyčia ir atminimo lentos šioje vietoje palaidotiems 1944–1953 metais Raguvos apylinkėse žuvusiems Vyčio apygardos partizanams, taip pat Raguvos krašto partizanams, kurių amžinojo poilsio vieta nėra žinoma, atminti. D. JUZĖNO nuotr.
Saugo žmonių rūpestis
Šilų miestelio gyventojams įprasta prižiūrėti visus kapus.
„Jeigu mato, kad kurio nors neaplanko, prie jo niekas neatvažiuoja, nes galbūt nebėra kam, sutvarko visų“, – teigia D. Juzėnas.
Jeigu gyvi partizano palikuonys, be abejo, kapai lankomi, prižiūrimi, tačiau nemažos dalies artimųjų nėra tarp gyvųjų. Tad bendras rūpestis tokiomis palaidojimo vietomis – labai svarbus. Kaip ir bendruomenių siekis kuo daugiau jų įamžinti.
D. Juzėno tvirtinimu, yra ne vienas įspūdingas paminklas partizanams. Pavyzdžiui, Troškūnuose Algimanto apygardos partizanų atminimą liudijantis skulptoriaus Jono Jagėlos darbas „Vartai išėjusiems ginti Tėvynės“, iškilęs dar 1996-aisiais.
Patys žmonės savo iniciatyva irgi pasirūpina partizanų atminimo įamžinimu.
Spirakių, Dragonių kaimų kapinėse palaidota dalis Ažagų-Eimuliškio mūšyje žuvusių partizanų, kilusių iš aplinkinių vietovių. Dragonių kaimo kapinėse stovi paminklinė kompozicija minėtame mūšyje su trimis NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko batalionais ir specialiuoju daliniu žuvusiam 21 Žaliosios rinktinės partizanui atminti.
Antkapiniai paminklai ir kryžiai žuvusiems partizanams čia atidengti vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – dar 1990 metų rugpjūtį – buvusios partizanų ryšininkės, politinės kalinės Marytės Tutinaitės-Pundienės-Laimutės rūpesčiu.
Šiemet atminimo akcijos „Uždek žvakutę Panevėžio krašto partizanams“ dalyviai lankėsi ir Raguvoje. Žvakutės degtos prie vadinamojoje Milinsko pelkėje esančio paminklo, skirto žuvusiems partizanams.
Pasak D. Juzėno, Raguvoje gyvenantis buvęs seniūnas, kraštotyrininkas Petras Šileika labai domisi ir ankstesne, ir partizanine savo krašto istorija, rūpinasi kovotojų atminimo įamžinimu.
„Kaip yra pasakojęs P. Šileika, pokariu Nevėžis toje vietoje labai patvindavo, telkšodavo balos, todėl tą vietovę vadindavo pelke, – aiškina istorikas. – Ten buvo užkasami partizanai. Šiais laikais čia įrengta paminklinė kompozicija su žuvusiųjų pavardėmis.“
Pirmosiose, prieš keletą metų paminklinėse lentose iškaltos žuvusiųjų pavardės jau buvo sunkiai įskaitomos. Istoriko žiniomis, Raguvos bendruomenės ir P. Šileikos iniciatyva jos buvo atnaujintos.
Lietuvos kario kryžiai 1945 metų vasario 9-ąją Juodgirio mūšyje žuvusiems Šarūno rinktinės Šarūno, Ąžuolo ir Žaibo būrių, Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanams. Anykščių rajono Traupio seniūnijos Klaibūnų kaimas. D. JUZĖNO nuotr.
Širdį virpinančios patirtys
Pasak D. Juzėno, žuvusieji pokariu pagerbiami ne tik akcijomis, tvarkant jų kapus bei degant žvakeles, bet ir giesmėmis, partizanų dainomis. Mat paprastai kartu vyksta politinių kalinių ir tremtinių mišraus choro „Likimai“ nariai.
Istorikas neslepia: artėjant Vėlinėms, įsigalint darganai ir šalčiui, tautos didvyrių kapai – vieta giliems apmąstymams.
„Kai lankai partizanų laidojimo, žuvimo vietas, pagalvoji, kaip jiems buvo sunku. Kokios stiprios dvasios turėjo būti žmonės esant tokiai situacijai: okupacija, šaltis, kraujas. Tada susimąstai apie šiandieną. Ir virpuliukas pereina per širdį“, – sako D. Juzėnas.
Ar šiandienos kartos domisi savo tautos istorija? Istorikui vienareikšmiškai sunku atsakyti į tokį klausimą. Mat yra įvairių žmonių: vieniems šis laikotarpis gal mažai įdomus, kitų šeimose būta partizanų, tremtinių ar kitaip nukentėjusių nuo sovietų režimo. Tad skaudūs Lietuvai istorijos puslapiai jiems puikiai žinomi.
Kai kurie sąmoningai gilinasi į šeimos, giminės istoriją, kol tai tampa viso gyvenimo aistra.
„Jie tuo ir gyvena šalia kitų dalykų, nes tai labai svarbu“, – supranta pašnekovas.
Taip svarbu, kad įtraukia įvairiausio amžiaus žmones: nuo jaunimo iki senjorų, kurie, tebebūdami vaikai, galbūt dar patys savo akimis viską matė.
Prisimenami ir nerastieji
D. Juzėno teigimu, rusijai užpuolus Ukrainą jaučiamas didesnis dėmesys mūsų laisvės kovoms.
„Dažniausiai domimasi partizanų kovomis, bet rūpi ir 1918–1920 metų kovotojai už nepriklausomybę. Tai jaučiama ir matoma“, – tikina istorikas.
Bendraujant su vietos bendruomenėmis stengiamasi tuos istorinius įvykius įprasminti ne tik pokalbiais, bet ir partizanų dainomis.
„Gyvų partizanų labai nedaug belikę – mus priima jaunesni žmonės. Neretai gali pamatyti ašaras jų akyse. Tai – jautrus, gražus momentas, nes toks tikras“, – sako D. Juzėnas.
Visiems kartu pagerbti ir prisiminti partizanų atminimą, istoriko manymu, svarbu ir kita prasme. Jaunimui taip ugdomas pilietiškumas, o vyresni mato, kad augančiai kartai jų tėvų, jų pačių istorija rūpi ir neliks užmiršta.
D. Juzėno manymu, tai taip svarbu kaip ir su partizanų istorija susijusių vietų įamžinimas.
„Rasti toli gražu ne visų partizanų palaikai, ne visada žinoma, kur jie užkasti, – primena jis. – Kartais tai tik galbūt numanoma, keliamos įvairios teorijos, versijos.“
Šalia magistralės Vilnius–Panevėžys, ties Šilų miesteliu, yra paminklai penkiems Vyčio apygardos vadams ir Šilų krašto partizanams atminti. Ant jų iškaltos pavardės. Tačiau, sako istorikas, Šilų krašto partizanai žuvo aplinkiniuose miškuose, o kur palaidoti vadai, nelabai žinoma.
Arba Šilų kaimo kapinėse yra kario kryžius Vyčio apygardos vadui Alfonsui Smetonai-Žygaudui, nors kur užkasti jo palaikai, nėra žinoma.
Toje pačioje „Milinsko pelkėje“ Raguvoje, pasak D. Juzėno, paminklinėse lentose iškaltos ir partizanų, kurių palaikai dar nerasti, pavardės.
