Žadėtosios žaidimų aikštelės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje nekantriai laukę mažieji panevėžiečiai praėjusį savaitgalį ją pagaliau išbandė. Čia jiems įrengta čiuožynė, namelis, po kuriuo mažiesiems įrengtas kambarėlis su baldais, karstyklės ir didelės sūpynės.
Šeštadienį bažnyčioje kaip tik buvo Pirmosios Komunijos šventė ir atėjo daug jaunų šeimų su vaikais. Taigi kol vyresnieji su tėvais dalyvavo šv. Mišiose, ne viena močiutė su mažesniais vaikais laiką leido žaidimų aikštelėje.
„Vaikai išbandė ir kiek džiaugsmo buvo! Klegesys, šypsenos!“ – šypsenos neslepia ir pats žaidimų aikštelės statybų iniciatorius Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys.
Tokia idėja Lietuvoje – naujiena, ir panevėžiečiai ją įgyvendino greičiausiai pirmieji visoje šalyje.
Klebonas neatmeta galimybės, kad ateityje žaidimų aikštelė bus išplėsta. Kol kas žiūrima, kokia bus vaikų ir suaugusiųjų reakcija.
„Pagal tai bus svarstoma galimybė plėstis. O plėstis galima iki begalybės – šventorius didelis, viską užstatysime“, – juokauja dvasininkas.
R. Zdanio teigimu, kol kas tėvai, turintys mažų vaikų, džiaugiasi, vyresnės močiutės, spendžiant iš pirmųjų atsiliepimų, dėl žaidimų kampelio šventoriuje dar abejoja.
Įgyvendino seną svajonę
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas pasakoja nuo pat kunigavimo pradžios auginęs mintį, kaip pripratinti vaikus prie Dievo namų, kad jie noriai čia eitų. Juolab kad ir parapijiečiai taip kartais pasiguodžia, jog atėjus į pamaldas su atžalomis iškyla sunkumų, kaip sudominti mažuosius, paaiškinti jiems, kokioje ypatingoje aplinkoje jie atsidūrė.
Pasak R. Zdanio, jei vaikui nieko nepasiūloma, valandą stovėti grūstyje, girdėti giesmes, pamokslą mažajam neįdomu ir per sunku.
„Skaitiniai ir pamokslas vaikui yra patys nuobodžiausi dalykai“, – puikiai supranta klebonas, kuriam ir kilo mintis įrengti vaikų žaidimų aikštelę šventoriuje. Tėvai ją gali išnaudoti vesdamiesi nenustygstančius vaikus į bažnyčią, kartu pasisupti, pažaisti prieš ar po šv. Mišių.
R. Zdanys pasakoja tuo pats įsitikinęs, kai praėjusį savaitgalį krikštijo vieną mažųjų panevėžiečių.
„Atėjo krikštytis, vaikas nepatenkintas, verkia – tėvai pasakė: „po penkių minučių eisime į sūpynes“, tai atbuvo, „atkentėjo“ krikštą ir išdūmė ten!“ – juokiasi prisiminęs klebonas.
Galų gale, sako dvasininkas, ir per šv. Mišias ne vienas jaunas tėvelis ar mama išsiveda nenuoramas mažuosius pasivaikščioti po šventorių. Tad dabar, pasak R. Zdanio, nereikės be tikslo sukti ratų aplink bažnyčią – vaikas turės ką veikti. Tėvams veikiau reikės pasitelkti visą išmanumą, kaip vaikus pro naująją žaidimų aikštelę nuvesti iki bažnyčios, kad šeimos šventadieniai neapsiribotų vien šventoriumi.
Jaunimui – baidarės
Klebonas turi ir kitų idėjų, kaip pritraukti jaunus žmones į bažnyčią, juos sudominti.
Kadangi Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra netoli Nevėžio upės, R. Zdaniui kilo mintis prie parapijos įsteigti jaunimo baidarių grupę. Pažįstami Šveicarijoje jam pažadėjo pagelbėti sumanymą įgyvendinti ir skirti maždaug pusę reikiamos sumos – apie 2 500 eurų.
Baidarių norima įsigyti dešimt ir dar priekabą joms gabenti. Startuoti planuojama prie parapijos namų, kur netoli renkasi ir sportininkai baidarininkai – dėl to būtų tariamasi su jų vadovybe. Plaukiama būtų iki Berčiūnų, kur yra vyskupijos rekolekcijų namai.
„Parapijos namuose imame baidares, plaukiame į Berčiūnus. Ten pasitinka komanda, kuri pavaišina pietumis ir papasakoja kažką įdomaus“, – planuoja R. Zdanys, baidarių pirkimu jau domėjęsis Lenkijoje, jas gaminančioje įmonėje.
Tokia pramoga būtų prieinama visiems jaunuoliams nemokamai su tėvų sutikimu. Tiesa, klebonas kol kas nežino, ar spės šiemet įgyvendinti šią idėją, tačiau kitais metais jau tikrai žada.
Aiškinasi teisinius niuansus
R. Zdanys tebepuoselėja ir dar vieną, tik jau nelinksmą sumanymą – negimusių kūdikių kapinaites.
„Sekundei“ klebonas pasakojo su grupe pasauliečių sekmadienį viešėjęs Suvalkuose ir apsilankęs panašioje vietoje, kokią nori įrengti Panevėžyje. Ten susipažino su lenkų praktika: kaip pavyko įgyvendinti idėją, su kokiomis problemomis susidurta. Pasak dvasininko, paaiškėjo, kad ten, tėvams pageidaujant, negimusiam kūdikiui suteikiama lytis ir asmens kodas, net gaunama laidojimo pašalpa.
Pasak R. Zdanio, Panevėžyje vienas bažnyčios parapijietis gydytojas jau gilinasi į smulkmenas, kaip yra mūsų mieste, kokia situacija Respublikinėje Panevėžio ligoninėje su abortuotais vaikais – kada laikomi vaikais, kada ne, kokios procedūros vykdomos atiduodant kūnus ir panašiai. Kitas parapijietis – teisininkas – rengia oficialų paklausimą Sveikatos apsaugos ministerijai. Norima, kad pastaroji atsakytų į klausimus, ar tokius tėvų nepalaidotus vaikus būtų galima atiduoti laidoti kitiems, ar tokie vaikučiai laikomi, kad ir kaip tai skambėtų, pavojingomis atliekomis, ir jų tvarkymas numatytas tik kažkokiai specializuotai įmonei. Ar susitarus su ligonine, ji galėtų atiduoti abortuotus vaikus laidojimo bendrovei, kuri galėtų palaidoti kapavietėje.
Beje, bažnyčios šventoriuje jau penktus metus stovi paminklas negimusiems kūdikiams. Pastaroji mintis buvo parapijiečių siūlymas. Lietuvoje negimusių kūdikių atminimas įamžintas jau ne vienoje vietoje – Jurbarko kapinėse stovi kryžius, Telšiuose – paminklas. Vilniuje Rasų kapinėse yra Angelų kalnelis, o jame paminklas negimusiems kūdikiams. Kryžius stovi ir Kryžių kalne.
