Senas kaimynes Lietuvą ir Baltarusiją sieja bendra istorija, panaši gamta, kultūra, tik požiūris į žmogaus laisvę skirtingas.
Šešerius metus Panevėžyje gyvenantis virėjas Aleksandras Bordovskis retas svečias gimtojoje Baltarusijoje.
Anot Aleksandro, jo tautiečiams Lietuva – išsvajota Europa. Ir pajuokauja: nors bulvių valgote gerokai daugiau nei baltarusiai.
Į Lietuvą – be abejonių
Artėjant tradiciniam „Eurovizijos“ konkursui per šalį vilnija charizmatiškuosius „The Roop“ palaikanti geltonoji banga. Jų dainos „Discoteque“ ritmu į geltonuos marškinėlius įšoko ir viešbučio „Romantic“ kolektyvas. Tarp jų neįmanoma nepastebėti energija tiesiog trykštančio šokėjo, išsiskiriančio baltais dažytais plaukais, ilga barzda ir auskaru nosyje.
Tai – Saša, kaip jį paprastai vadina kolegos. Aleksandras jau šešerius metus darbuojasi viešbučio restorano virtuvėje.
A. Bordovskis pasakoja Panevėžyje atsidūręs be jokių ilgų svarstymų. Tiesiog pažįstamas gana garsus virėjas iš Lietuvos rinko virtuvės komandą šiam restoranui ir pasiūlė Sašai prisijungti.
„Sutikau iš karto nieko negalvodamas“, – prisimena trisdešimtmetis emigrantas iš Baltarusijos.
Tuo metu jis dirbo gimtosios šalies sostinėje Minske. Tą pačią dieną pranešė vadovams išvykstantis į geresnę vietą – į Lietuvą.
„Nors iš tiesų tada, be darbo pasiūlymo, daugiau nieko nežinojau, kas manęs laukia Lietuvoje“, – sako lietuviškai jau gerai pramokęs Aleksandras.
Viešbučio restorane jau šešerius metu dirbantis Aleksandras Bordovskis juokiasi, kad nors lietuviai baltarusius ir pavadina „bulbašais“, bet šie bulvių suvalgo gerokai mažiau ir net šaltibarščius kerta su dešra. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Ieškojo Panevėžio centro
Prieš šešerius metus buvo pirmas kartas, kai jo koja palietė Lietuvos žemę.
„Atsimenu: kelias valandas pabuvau Vilniuje, paskui atsibeldžiau autobusu iki Panevėžio. Vos atėjusį iš stoties mane iš karto pristatė prie puodų – tą dieną buvo labai daug darbo restorane. Tai toks pirmas įspūdis ir buvo apie Lietuvą“, – šypsosi baltarusis.
Po intensyvaus starto sulaukęs pirmo savaitgalio emigrantas pagaliau rado laiko rimčiau apžiūrėti, kur patekęs. Aleksandras juokiasi nė nesupratęs, kad dirba pačiame Panevėžio centre.
„Turėdamas laisvo laiko išėjau pasidairyti po miesto centrą. Man tada atrodė, kad jis turi būti į geležinkelio stoties pusę. Einu einu ir kažkas ne taip. Grįžtu, o kolegos juokiasi, kad restoranas, ta pati autobusų stotis, kur pirmą dieną išlipau, ir yra centras“, – pasakoja A. Bordovskis.
Panevėžys užsieniečiui sudarė pramoninio miesto įvaizdį. Senamiesčių architektūrą mėgstantis Saša ir dabar savo laisvadienius mėgsta leisti Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.
„Aš svajojau tapti architektu arba interjero dizaineriu. Mane labai domindavo aplinkos formavimas, jos spalvos, formos“, – prasitaria A. Bordovskis.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Močiutės pėdomis
Aleksandras sako turėjęs daug ateities svajonių. Norėjo tapti net sausainių kepėju, pardavėju ar, kaip jo mama, geležinkelininku. Tik niekada negalvojo dirbsiantis virėju.
„Net minties tokios nebuvo. Bet močiutė, kuri dirbo virėja ligoninės valgykloje, patarė pabandyti, gal matė tam reikalingus gebėjimus“, – svarsto A. Bordovskis.
Močiutei dažnai padėdavęs Saša dar būdamas paauglys daržoves pjaustė beveik taip pat greitai, kaip profesionalai.
„Tėvo nepažįstu, jo ir mamos keliai išsiskyrė dar man negimus. Mamos gyvenimas buvo ant ratų. Ji dirbo prie geležinkelių ir namuose susitikdavome itin retai – kartą per mėnesį. Kai įsidarbino Maskvoje, visą dešimtmetį pasimatydavome kartą per metus. Mane augino seneliai. Močiutė visą dieną dirbdavo, o aš nuo mažens mokėjau pasigaminti valgyti – ne tik kotletus išsikepdavau, bet ir dar rimčiau“, – pasakoja baltarusis.
Baigęs mokyklą Aleksandras įstojo mokytis virėjo specialybės į prekybos koledžą Bresto mieste. Ten liko dirbti restorane. Po penkerių metų persikėlė į Minską, kur taip pat triūsė restorane.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Černobylis atvėrė Europą
A. Bordovkis kilęs iš nedidelio Oktiabrskio miestelio. Jis maždaug Kėdainių dydžio, Rytų Baltarusijoje.
Augo Saša vos už 200 km nuo Černobylio. Jo gimtasis miestas patenka į Ukrainoje sprogusios elektrinės pavojaus zoną.
Pasak Aleksandro, lietuvius tokia artima kaimynystė gąsdintų. Iš tiesų ir jis pastebi, kad arčiau Ukrainos sienos tikrai daugiau ligoninių.
„Savo akimis negalime patikėti, kas nutiko mūsų šaliai, iki ko ji nusirito.“
A. Bordovskis
Bet kartu Černobylio zonos statusas vietiniams atvėrė daugiau galimybių pamatyti išsvajotąją Europą.
„Mūsų krašte nesijaučia jokios radiacijos padarinių. Bet valstybė šių kraštų vaikams suteikia galimybę dėl sveikatos atostogauti Europos šalių šeimose. Tris vasaras nuo 5 klasės ir man teko tokia proga“, – pasakoja A. Bordovskis.
Jis, dar mokinys, važiuodavo mėnesiui į Vokietiją, iš kurios grįždavęs artimiesiems tvirtindavo vieną dieną tikrai gyvensiąs Europoje.
Kalėjimai, priespauda, žaizdos, mirtys, baudos, didesnės už eilinio darbininko atlyginimą, – tokia, anot jo, šiandien Baltarusija. Apie ją Aleksandras negali kalbėti nesijaudindamas. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Apie tėvynę – su ašaromis
„Dažnai iš gimtinėje likusių pažįstamų sulaukiu klausimų, kaip čia, Lietuvoje, kokios sąlygos dirbti, kaip lietuviai žiūri į baltarusius. Mano kraštiečiams Lietuva – tai valstybė, kur gyventi yra kieta“, – patikina Saša.
Dėl praėjusiais metais Baltarusijoje prasidėjusio valdžios teroro prieš gyventojus, anot A. Bordovskio, jaunimas dabar itin veržiasi ištrūkti iš nesaugios savo šalies. Aleksandras svarsto, kad jei būtų įmanoma, esą jauni baltarusiai turbūt visi pabėgtų toliau už savo geležinių sienų.
„Tie neva suklastoti prezidento rinkimai, kuriuose nugalėtojas pelnė per 80 procentų balsų, man visiškai nebuvo įdomūs ir nerūpėjo, kol neprasidėjo smurtas. Aš pats į tą mėsmalę, dėkui Dievui, nepakliuvau, bet gimtinėje liko draugai, giminės. Juos tie įvykiai palietė betarpiškai. Savo akimis negalime patikėti, kas nutiko mūsų šaliai, iki ko ji nusirito“, – net ašaras tramdo kiekvienam baltarusiui ypač jautria tema prabilęs A. Bordovskis.
Kalėjimai, priespauda, žaizdos, mirtys, baudos, didesnės už eilinio darbininko atlyginimą, – tokia, anot jo, šiandien Baltarusija. Pats Aleksandras retai gali aplankyti ten likusius saviškius.
„Iš Europos valstybių į Baltarusiją dėl karantino dabar galima atvažiuoti tik kartą per metus. Paskutinį sykį ten lankiausi neseniai – balandį. Ilgiuosi šeimos, bet, tiesą sakant, nenoriu grįžti namo vien dėl tos situacijos šalyje“, – atvirauja restorano virėjas.
Artimos kaimynės Lietuva ir Baltarusija, anot jo, skiriasi kaip diena nuo nakties, nors jų ir gamta panaši, ir kultūra, ir patys žmonės.
„Lietuva – tikra Europos dalis, o pas mus dar daug sovietmečio. Aišku, tokiam Minske daug statybų, daug plėtros, bet aš jame nenorėčiau gyventi, nes nemėgstu skubos, lėkimo. Puikiai jaučiuosi Vilniuje, kur galiu sėdėti ištisas valandas lauko kavinėje, rūkyti ir stebėti daug ramesnius žmones“, – sako Aleksandras.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Atlyginimu net nesidomėjo
Nors, pasak A. Bordovskio, Lietuva dar ir ne labiau išsivysčiusi Vokietija, ne Jungtinė Karalystė ar Norvegija, bet jo tėvynėje pragyvenimo lygis dar žemesnis.
„Minske mano, kaip virėjo, atlyginimas tesiekė 350 eurų. Atvykęs čia gavau dvigubai didesnę algą. Paprasti virėjai Lietuvoje uždirba daugiau nei Baltarusijoje šefai. Bet ne pinigai mane čia atvedė – įsidarbindamas net neklausiau, kiek gausiu“, – pripažįsta emigrantas ir taip pat priduria, kad nereikia manyti, jog baltarusiai Lietuvoje – pigi darbo jėga.
Gal anksčiau, anot jo, tokia tendencija ir buvo. Bet dabar ir kaimynai žino savo vertę.
A. Bordovskis nusiteikęs ilgam pasilikti Lietuvoje. Tik ar toliau gyvens Panevėžyje, dar nežino. Iššūkių troškulys gali nuvesti ir kažkur kitur. Aleksandras juokiasi, kad išsilaksčius tiktų ir Aukštaitijos sostinės ramybė.
Paklaustas, ar dažnai jaučiasi pastebimas šiame mieste dėl drąsios išvaizdos, Saša šypteli, kad dabar daugelis augina barzdas. O anksčiau jis atrodė dar ekscentriškesnis. Baltarusis plaukus yra dažęs mėlyna, rožine, žalia spalvomis.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Kas didesni „bulbašai“?
„Būna, kad ir įsiuntu, rėkauju – mano darbas man yra gyvenimo dalis ir labai jaudinuosi, jei kas ne taip. Kitą kartą nuotaikos nebūna ir visai nekalbu. Bet dažniausiai esu pašėlęs ir linksmas“, – apie savo būdą virtuvėje pasakoja Saša.
O paprašytas palyginti baltarusių ir lietuvių virtuves, A. Bordovskis patikina, kad jos labai panašios. Tokie patys abiejų tautų mėgstami balandėliai, mėsos patiekalai, blynai, šaltibarščiai. Tiesa, pastarųjų baltarusiai nevalgo su bulvėmis, tad, pasak virėjo, lietuviai didesni „bulbašai“ nei jo tautiečiai.
„Kaip tik neseniai kalbėjau su Baltarusijoje likusiu draugu apie tai, kad mus lietuviai vadina „bulbašais“. Valgome bulvinius blynus, turime kažką panašaus ir į vėdarus. Bet mes negaminame cepelinų, o prie šaltibarščių niekas bulvių seniai nevalgo. Žinau nuo studijų, kad toks buvo senųjų baltarusių receptas, bet dabar mes šį patiekalą patiekiame su virta dešra“, – pasakoja Aleksandras.
Jo gimtajame krašte kaimuose daugelyje patiekalų naudojamos bulvės, bet miestuose dažniau šias daržoves keičia makaronai, ryžiai.
„Baltarusiai daugiau mėsaėdžiai, – šypteli virėjas. – Aš pats, jei galima rinktis, imu kepsnį, kotletą. Man žuvies iš viso gali nebūti. Baltarusija ežerų, bet ne upių, ne jūros šalis. Mėgstu nebent jūrų gėrybes.“
Tradicinis baltarusių patiekalas – „mačanka“. Jį sudaro stori mieliniai blynai ir iš mėsos, dešros bei grietinės pagamintas padažas.
„Šitas patiekalas vadinasi nuo rusiško žodžio „makat“ – lietuviškai „mirkyti“. Mielinį blyną imi rankomis, padažai į mėsos ir dešros padažą ir dedi į burną“, – pasakoja Saša.
Savo tradicinės virtuvės patiekalų jis dar nerizikavo pristatyti viešbučio restorano svečiams. Tačiau gali būti, kad kada nors ir pasiūlys paragauti šaltibarščių pagal baltarusišką receptą. O kodėl gi ne? Lietuviai, anot A. Bordovskio, labai mandagūs, malonūs ir geri žmonės.
