Paskutiniajame šių metų atlanke dalyvauja Kotryna Vasilenkaitė, Karina Morta Lapėnaitė iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos ir Joana Kakanytė iš Kazimiero Paltaroko gimnazijos. Kai kurios jaunosios kūrėjos – nebe pirmą kartą. Mėgaukimės jaunųjų kūrybiniais bandymais.
Joana Kakanytė (8 kl.)
Mokytoja Vida Gaušienė: „ Akylas žvilgsnis į pasaulį, gebėjimas išgirsti , kas aplinkos triukšme paskęsta, – tai Joanos kūrybiško santykio su aplinka detalės. Autorė dar ieško savo žodžio skambesio. Bet akivaizdus tikro , nuoširdaus kalbėjimo ir kalbėjimosi poreikis“.
pilkos beržų akys
ryja dangų
debesyse įstrigusių kranklių baimė ir
klampiame vėjyje ištirpstantys jų sparnų mostai
šaltas aidas
maitinantis beržų šaknis
beribė erdvė
pašventinta glebiomis baltos saulės rankomis
atsargus jos nevientisumas
nuklotas smilkstančiais drugelių sparnais
bijau, kad įžiūriu pakraščius
***
Tylus spyris į grublėtą kamieną. Skauda mums abiem. Pamaloninu save gurkšniu drėgno oro. Šviesūs plaukų voratinkliai mezgasi ant mano veido, kutena nosį, dangsto akis. Vienas po kito vangias rudens muses primenantys vandens lašai įkliūna į blizgančias gijas. Jie muistosi ir dūsauja, kol didžiulis pirštinėtas voras nubraukia voratinklį su visais jo belaisviais. Vėl galiu aiškiai matyti.
***
Sėdžiu ant ąžuolo spalvos laiptų. Iš tiesų nematau, kaip jie atrodo, tik traukiu vaizdus iš atminties. Apglėbiu rankomis garsiai alsuojantį žmogų. Šalta siena prilaiko mano pasvirusį siluetą. Kvėpuoju. Įkvepiu orą. Iškvepiu save. Kol nebejaučiu savo plaštakų šilumos. Tampu neapčiuopiama. Lengvai tįstu erdve. Praviras langas – mano vartai.
***
Siauras dūmų siūlas vangiai vinguriuoja pajuodusių medinių lubų link. Glosto šimtametes sijas. Trenkiasi ir skyla.
Sužiba juokingo dydžio namo akys.
Pajuodę balandžiai lenda iš po mėnulio šešėlio ir baksnoja kreivai sumūrytų plytų trupinius. Tylus ritmingas burkavimas nustelbia prabilusius atidaromų durų vyrius.
Baimė
Uodegas pašiaušę batraiščiai ir drėgnas betonas. Jaučiu, kaip jo stingdantys šalti atodūsiai nuo pirštų galiukų pasklinda po visą kūną, kol manyje nelieka nė vieno neapšerkšnijusio milimetro. Gauruota šuns letena sutrikdo į balzganas balas kapsinčių medžio ašarų melodiją. Jaučiu, kaip letenos savininko žvilgsnis ropščiasi mano palto skvernais, pasiekia pečius, kaklą, lūpas, žinau, kad kėsinasi į mano akis. Nevalingai kilsteliu galvą, tikėdamasi nuo jo išsisukti. Nugara perbėgęs šiurpuliukas pirmasis įspėja, jog man nepavyko. Dabar sąstingis pasiglemžė mus abu.
Kotryna Vasilenkaitė (10 kl.)
„Kotryna jau pernai išbandė senąjį šiurpių žanrą. Jo nepaleidžia ir dabar…“ – priminė mokytoja Eglė Noreikienė.
Statula
Vieną šeštadienio vakarą išėjęs iš savo visada besipykstančios šeimos, berniukas nusprendė nueiti į vietą, kurioje dar nebuvo. Eina berniukas takeliu pro ežerėlį, pro įvairius medžius ir gražias pievas. Jį supa gilus rūkas. Kuo toliau berniukas eina, vis garsiau girdi labai gražų balsą, kuris lyg jam dainuoja. Ėjo jis, kol pagaliau priėjo seną, sugriuvusią, bet labai gražioje vietoje esančią sieną.
Berniukas atsisėda, atsiremia į ją ir pradeda galvoti apie savo sunkumus. Siena staiga prabilo:
– Berniuk, jei padėsi man išgelbėti pasaulį, aš sutvarkysiu visas tavo problemas.
– Berniukas išsigandęs paklausė:
– Kas tu?
Siena jam atsakė:
– Kadaise buvau nuostabaus grožio pilis, bet dabar, deja, esu tik sena sugriuvusi siena, kuri nori, kad pasaulis būtų geras. Bet be žmogaus pagalbos to negaliu.
Pakalbėjęs berniukas nusprendė padėti vargšei sienai, gerą darbą padarys ir gaus atlygį. Jis buvo perspėtas, kad gali būti ir nelaimių.
Atrodė, tai taip lengva, jam tereikėjo nunešti akmenėlį, nuskilusį nuo sienos, ir vidurnaktį jį įmesti į upę, esančią prie jo draugės namo.
Jis pasikvietė savo draugę kartu, ji nenoromis sutiko ir kartu vidurnaktį nuėjo prie upės. Upė buvo apsupta tamsių dūmų, kurie piktai su jais kalbėjo ir gąsdino jį, sakydami, kad jis turi tuoj pat dingti ir nemėtyti akmenų į upę, nes gyvas neliks. Berniukas nesiklausė, tik pokšt ir įmetė akmenį į upę. Oras staiga pasikeitė, dangus prašvito, viskas pasidarė gražu, bet vietoj berniuko jau stovėjo tik jo statula su akmeniu rankoje.
Karina Morta Lapėnaitė (9 kl.)
„Kūryba jai atidus ir atsargus žvilgsnis į pasaulį“, – mokytoja Eglė Noreikienė.
Mano pokalbis su knyga
Žiūriu aš į ją… Ir galvoju… Koks gražus viršelis! Kokias paslaptis tu savyje slepi? Kiek daug man dar nežinomų dalykų tu atskleisi? Mano smalsumas neduoda man ramybės, kol aš jos nesuvalgysiu ir neperkąsiu, tol nenurimsiu.
Atverčiau tave. Namai pakvimpa medžiu, spaustuve, ugnim. Pradedu į tave gilintis, smegenų pusrutuliuose nugula įsivaizduojamos istorijos, vaizduotę užlieja įvairios spalvos, garsai, kvapai. Kokia tu neišsemiama! Kiek peno ir galimybių smegenims tavyje slypi. Tiek daug tavyje žinių, neišnarpliotų istorijų, nepažintų šalių, neišspręstų intrigų, tiesiog daug nepažinto pasaulio.
Verčiu paskutinį tavo lapą, istorijos baigiasi, bet gyvenimas tęsiasi. Gera buvo su tavim susipažinti, šiltos ir jaukios emocijos užliejo mano mintis, jaučiuosi gavusi didelę dozę adrenalino ir vėl noriu naujos istorijos, naujo pažinimo, naujos patirties. O, knyga! Kaip gera, kad tave turiu, glaudžiu prie savo kūno, jaučiu tavo šilumą ir man gera.