Jaunimo kūrybos erdvėje, kaip įprasta, – jaunųjų kūrėjų mintys.
Kamilė Arcimavičiūtė (5 kl.)
„Labiausiai man patinka rankdarbiai. Lankau rankdarbių būrelį. Jame daug galimybių kurti. Mėgstu piešti. Dažniausiai piešiu gamtos vaizdus. Daug laiko kartu su šeima praleidžiu gamtoje. Branginu draugus, dažnai su jais leidžiu laisvalaikį. Mano eilėraščiai gimsta iš patirtų jausmų.“
Atsiprašau
Ar prisimeni dieną, kai susitikome?
Kai abu buvome lig dangaus laimingi?
Bet aš suklydau.
Aš nežinojau, kad taip žiauriai skaudės,
Kai užversiu draugystės duris,
Kai tave prarasiu.
Gal žodis „atsiprašau“
sugrąžins man tave.
Austėja Kavoliūnaitė (5 kl.)
„Man patinka svajoti. Svajonėse pasaulis įdomesnis, jame nutinka įvairiausių dalykų. Patinka kurti, tik ne visada turiu laiko ir noro tai, ką sukūriau, užrašyti.“
Pirmasis žodis
Kai namuose atsirado mažoji sesė, mano gyvenimas pasikeitė. Nebeliko linksmų vakarų, kurių metu su tėveliais žaisdavom stalo žaidimus, žiūrėdavom animacinius filmus arba visi klausydavom mamos skaitomų pasakų. Kol nebuvo mažylės, savaitgaliais važiuodavom pasivaikščioti po mišką ar prie ežero. Jei ko nors nesuprasdavau ruošdama pamokas, mama arba tėtis kantriai išaiškindavo.
Naujagimė viską pakeitė. Nebeliko žaidimų, pasakų, pasivaikš
iojimų. Kai mamos paprašiau man padėti išspręsti matematikos uždavinį, ji piktai užriko, kad leisčiau jai nors kiek pailsėti.
– Tėti, nori su manim pažaisti? – paklausiau kartą tėvelio, nes jau labai buvau pasiilgusi savo mylimo žaidimo.
Bet tėtis suriko:
– Ne dabar, matai, kad esu užsiėmęs.
Ir taip kiekvieną dieną. Pasijutau labai blogai, man buvo nuobodu ir liūdna. Mačiau, kad sesė atėmė iš manęs tėvus, jų dėmesį ir meilę man.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Lyg ir susitaikiau, kad kitaip jau nebus, kad niekada nebūsiu tėvelių dėmesio centre. Sesutė išmoko šypsotis, sėdėti, ropoti. Tėvai vis dažniau manęs paprašydavo ją trumpam prižiūrėti. Man tai patiko. Dingo nuobodulys, buvo gera matyti, kaip Paulinai ( toks sesutės vardas) patinka su manimi žaisti.
O vieną dieną mano širdis iš džiaugsmo vos neiššoko iš krūtinės – sesė pašaukė mane vardu.
– Meda, Meda, Meda, – kartojo ji.
Tai buvo pirmieji sesutės ištarti žodžiai. Ne „mama“, ne „tėti“, o „Meda“. Ir kaip galėčiau jos nemylėti?