Visada džiaugiamės ir Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivių kūryba – Eriką Aleksiūną (10 kl.) ir Rugilę Gailiūnaitę (10 kl.) giria ir motyvuoja mūsų ilgametė projekto bičiulė – mokytoja Beata Viederienė.
Mokytoja Beata Viederienė: „Pabandymas per pamoką, kai bandžiau įtikinti, kad kiekvieno galvoje gyvena poetas. Man čia atradimas, netikėtumas. O gal pradžia kažko daugiau?..“
Erikas Aleksiūnas (10 kl.)
***
Baltas pienės pūkas tyliai kyla,
Lyg sapno dulkė žaidžia vėjyje.
Lengvas be vargų danguje pradingsta,
Paslapčių skraistei dangiškai prisiekia.
Kiekvienas vėjo gūsis jam – švelnus prisilietimas,
Kiekvienas spindulys – auksinis draugas.
Tarsi gyvybės žodis, nutilęs tyliai,
Jis plaukia tolyn už horizonto ribų.
Nuneša jis šypseną, svajonę lengvutę,
Galbūt prabils į kitą širdį ramiai.
Ir nusileidęs kažkur toli nematytas
Paliks amžiną žymę šioje žemėje.
***
…Vėjo šnabždesiai per medžių lapus,
Minkšti žingsniai per samanas žalias.
Žemė dvelkia miško giluma,
Ramybė širdį paliečia tyliai.
Gamta apkabina, kviečia būti kartu,
Atgaivina dvasią po sunkios dienos.
Ten, kur upės vingiai, kur miškai gieda,
Randi sielos ramybę ir vilties žiedą.
Rugilė Gailiūnaitė (10 kl.)
„Gabi, kūrybinga, įdomi ir spalvinga asmenybė su nuolatiniu ,,kodėl?“ išbando save miniatiūrose“, – apie Rugilę pasakoja mokytoja Beata Viederienė.
Ąžuolas
Ąžuolas – stiprus ir galingas medis. Ne veltui Lietuvos nacionalinis. Lapai dailūs. Kamienas tvirtas. Nėra prie ko prikibti. Žaliuoja sau ramiai ir ošia. Vieną dieną iš kažkur atsiranda žmogus. Ir jam tai tas netinka, tai anas. Tai jam lapų per daug prikrinta, tai jam vainikas saulę užstoja, tai vietą užima ir be darbo stovi. Nusprendžia žmogus nebesitaikstyti su kančiomis, kurias patiria tik dėl ąžuolo. Be pasigailėjimo nukerta vargšą medį ir sukapoja vis dar tvirtą jo kamieną.
Po kiek laiko pasodina naują. Kaip be ąžuolo?..
Alyvos
Kai žydi gražuolės alyvos, sunku nesimėgauti gyvenimu. Jų kerinčios spalvos ir išraiškingi kvapai užvaldo sielą. Grąžina norą džiaugtis viskuo, kas yra aplinkui. Kuo daugiau alyvos šakelių nulaužiama, tuo daugiau žiedų ji sukrauna. Visai kaip ir žmogus. Kuo daugiau patiria gyvenime, tuo didesnį grožį gali kurti.
Šakos
Nukarusios senų medžių šakos man primena pavargusias rankas, kurių savininkas papasakotų daug istorijų. Tik gyvenimo prasmės nepasakytų, nes ji labai paprasta ir aiški – egzistuoti.
