Atokiame vienkiemyje jurginų jūra

Jei kas užmatytų atokiame Miežiškių seniūnijos vienkiemyje, tarp Limeikių ir Raguvėlės žydinčių pusšimčio rūšių jurginų karalystę, o už jų – dar ir geltonuojančių saulėgrąžų lauką, tikėtina, sodybos šeimininkai nebeatsigintų svečių.

Panevėžio rajono atokioje sodyboje – žydintis grožis, kokį retai pamatysi.

Maždaug dviejų dešimčių arų sklype veši už žmogų aukštesni jurginai, o jų žiedai – ir arbūzo dydžio.

„Pažvelgi į tuos žiedus, ir pasidaro gera. Bet tam, kad būtų ir gražu, ir gera, tenka įdėti nemažai darbo. Man patinka auginti jurginus, matyti besiskleidžiančius jų žiedus. Kai sužydi visa jų jūra, į sodybą ateina šventė. Ir tęsiasi ji iki pirmųjų šalnų“, – sako Limeikių pašonėje, Tumagalyje abejingų nepaliekančios jurginų plantacijos šeimininkė Ryta Jaruševičienė.

Rytos Jaruševičienės sodyboje akį traukia pusšimčio rūšių žydintys jurginai. Pauliaus Židonio nuotraukos

Pirmąjį dovanojo sesuo

Nuo Ėriškių kilusi Ryta su pakruojiškiu sutuoktiniu Tumagalyje įsikūrė prieš 35-erius metus.

Visą tą laiką šeima ne vien puoselėjo ūkį, augino galybę gyvulių bei paukščių, bet ir rinko senienas. Tad dabar jų namai tapę dar ir senų rakandų, darbo įrankių muziejumi.

Kieme stovi ir senutėlis prancūziškas lengvasis automobilis, po stogu surinkta motociklų, kuriais važinėtasi prieš pusšimtį ir daugiau metų, kolekcija. Išsaugotas netgi 60-metis vaikiškas vežimėlis ir gal jau šimtmetį siekianti vaikiška lovelė.

O štai jurginai R. Jaruševičienės sodybą puošia jau šeštus metus.

Iš pradžių Ryta pasisodinusi iš sesers atsivežtą jų kerą, kurį išskirstė ir įkišo žemėn po gyvenamojo namo langais. Ten jurginai augo neilgai, jau kitąmet buvo persodinti kiek tolėliau, kur anksčiau kapstydavosi didžiulis pulkas vištų.

„Vištos tiek įtręšė žemę, kad jurginams jokių papildomų trąšų nebereikia, jie veši puikiai. Aš apskritai nepripažįstu jokių pirktinių trąšų, jei ką tręšiu – vien arklių mėšlu. Viskas pas mus natūralu“, – pasakoja nuostabios sodybos šeimininkė.

Didesni už žmogų

Dažnas derlingoje žemėje Rytos pasodintas jurginas jau praaugęs žmogų. Ne vieno žiedas – kaip gero kopūsto galva ar net visas arbūzas.

„Tikrai nesu gėlininkė, neišmanau ir jurginų priežiūros. Bet matau, kad jiems mano sodyboje patinka, jie čia puikiai auga“, – sako R. Jaruševičienė.

Ji pripažino nemokanti net įvardyti, kokiomis spalvomis žydi pačios sodinti jurginai.

„Jie – raudoni, geltoni, balti, nemažai ir margų. Daugelio spalvų net pavadinimų nežinau. Sakyčiau, kad jie – kreminiai, oranžiniai, įvairių rausvų, rusvų, alyvinių ir dar kitokių atspalvių“, – žiedais grožisi Ryta.

„Tokia jau esu, kad man visą laiką norisi ką nors veikti, norisi judėti. Sėdėti man kančia“, – prisipažino sodybos šeimininkė.

Tokia judria savo prigimtimi ji atsako į nuostabą, iš kur gauti tiek jėgų ir tiek energijos prižiūrėti 20-ies arų jurginų lauką, kurį Ryta ketina dar gerokai praplėsti.

„Dabar jurginus esu susodinusi eilėmis. Su dukra tariamės juos susodinti taip, kad iš toliau žvelgiant matytųsi spalvoti žiedų raštai“, – dar tik pradėjus žydėti šiųmečiams jurginams, kitų metų darbus jau planuoja R. Jaruševičienė.

Ji prisipažino, kad yra pirkusi vos keletą kerų. Visi kiti – pačios padauginti, kažkieno dovanoti, išmainyti į savuosius.

Rytai kone kiekvieną dieną tenka apeiti jurginus, nuskabyti jau nužydėjusius, išrauti tarp jų esančias piktžoles. Šį nemažai laiko reikalaujantį darbą ji vadina dideliu malonumu.

Nepalyginamai sunkiau kiekvieną pavasarį kiekvienam jurgino kerui iškasti maždaug pusmetrio duobę, į kurią jis bus sodinamas.

Rudenį kiekvienas jurginas iškasamas ir nešamas rūsin žiemoti.

Gražiosios sodybos Tumagalio kaime šeimininkai svečiams aprodo ne tik jurginų lauką, bet ir žemės ūkio padargų bei senųjų rakandų muziejų.

Surengs pikniką

„Pernai buvo lietinga vasara, nemažai manųjų jurginų prigėrė, kerai supuvo“, – sunaikinto grožio gaili Ryta.

Šioji karšta vasara lėmė, kad jurginai pražydo gerokai anksčiau. Tačiau Rytos ūkyje yra ir dar neprasiskleidusių vėlyvųjų veislių.

„Iki šiol pasigrožėti jurginais pas mus užklysdavo vienas kitas žmogus. O štai šiemet esu paprašyta mokslo metų pradžioje priimti Raguvos trečiojo amžiaus universiteto studentus. Jie norėtų savąją veiklą pradėti žiedų apsuptyje, tarp jų surengs pikniką“, – sako R. Jaruševičienė, su džiaugsmu laukianti raguviškių.

Atsukusi laiką

Sodybos svečiams Ryta pasirengusi ne vien aprodyti jurginus, papasakoti apie tvenkinyje plaukiojančias didžiules žuvis, bet ir pavedžioti po jųdviejų su vyru kuriamą muziejų.

Jame daugybė kalvių nukaltų metalinių žemės ūkio padargų, kuriuos, įdirbdami žemę, tampydavo arkliai.

„Grėbiamosios, žagrės, noragai, akėčios, plūgai, va, ir arklinė žoliapjovė. Pati esu ja pjovusi žolę“, – pasakoja sodybos šeimininkė.

Rodo ji ir šimtametį arklių trauktą vežimą.

Į muziejų surinkta ir daugybė verpimo ratelių, esti dar praėjusio amžiaus vidurio skalbyklių, lygintuvų, kaitinamų anglimis.

„Pati jaunystėje esu patalynę lyginusi tokiu lygintuvu“, – pamena Ryta.

Iš senos senos spintos šeimininkė traukia sovietinę mokyklinę rudą vilnonę uniforminę suknelę su baltais rankogaliais ir tokia pat balta apykakle bei juodą prijuostę. Tokias uniformas mergaitės privalėdavo dėvėti ne tik žiemomis, bet ir per pavasario ar vasaros pradžios karščius.

Pabuvo ir Karlsonu

Nusėdėti negalinti Ryta ne vien jurginais ir savo gražiąja sodyba rūpinasi.

Veikli moteris – dar ir aktyvi saviveiklininkė, dainuojanti Nevėžio kaimo ansamblyje bei vaidinanti ten suburtame teatro kolektyve „Plepys“, savo pastatymais jau spėjusiame išgarsėti Panevėžio krašte.

„Paprastai man patikimas motinos vaidmuo. Dažnoje mūsų pasirenkamoje vaidinti pjesėje būna tokių vaidmenų, tad jie ir atitenka man“, – šypsosi R. Jaruševičienė.

O praėjusį sekmadienį Miežiškiuose švenčiant gandrų palydų šventę, Rytai pasiūlyta apsirengti Karlsono kostiumu ir užimti vaikus.

„Buvau Karlsonas ir man visai patiko jį vaidinti. Gal tik kiek per karšta, nes oras tądien tikrai buvo įkaitęs“, – šypsosi Ryta.

P. Židonio nuotr.