Mokytoju iš Dievo malonės vadintas vienas aktyviausių XX amžiaus pradžios lietuvių literatų Matas Grigonis prisidėjo ir prie to, kad Panevėžio kultūrinis gyvenimas būtų pilnesnis bei šviesesnis.
Panevėžyje gyvenusio pedagogo, poeto, rašytojo, vertėjo vardas gal ne taip gerai žinomas ir minimas kaip didžiųjų mūsų krašto šviesulių Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ar Juozo Zikaro, tačiau ir šis žmogus vertas didžiulės pagarbos bei atminimo.
Pirmosios Lietuvoje
M. Grigonis taip pat iš tos pažangiosios Panevėžio inteligentų kartos, taip pat dirbęs daug šviesių protų išugdžiusioje gimnazijoje, buvęs vienas iš garsiojo sambūrio „Meno kuopa“ įkūrėjų, parašęs, išvertęs ir išleidęs daugybę knygų vaikams ir jaunimui.
Peržvelgęs Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus bibliotekininkės Ilonos Mažylytės pateiktą M. Grigonio knygų sąrašą atkreipi dėmesį, kiek daug šio autoriaus sukurta, parašyta, iš kitų kalbų išversta.
Ir dažnai šis panevėžietis mokytojas tų knygų leidybos istorijoje buvo pirmasis.
Štai 1911 metais Seinuose išleista jo knyga „200 žaidimų“ buvo pirmoji žaidimų knyga Lietuvoje. Tikrai ne vienas ją, perleistą 1988 m., ir dabar rastume savo knygų lentynose.
1913 metais Vilniuje išleista M. Grigonio knygelė „Kvietkelis“ – pirmoji eilėraščių knyga vaikams, o tais pačiais metais Kaune pasirodęs „Rūtelių darželis“ – pirmoji gėlių auginimo knyga Lietuvoje.
Iš viso M. Grigonis išleido daugiau kaip 40 knygų vaikams – eilėraščių, apsakymų, vertimų.
Pasirašinėjo jis ir slapyvardžiais Svirno Žvynė, Matas Gojelis, Dėdė Baltrus ir kitais.
Jo išversti ar laisvai lietuvių kalba perpasakoti Edmondo de Amiči, Hanso Kristiano Anderseno, Levo Tolstojaus, Ivano Turgenevo ir kitų rašytojų kūriniai.
Panevėžietis rašė ir atsiminimus. Jų rankraščiai saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Matas Grigonis yra iš tos pažangiosios Panevėžio inteligentų kartos, dirbęs daug šviesių protų išugdžiusioje gimnazijoje, buvęs vienas iš garsiojo sambūrio „Meno kuopa“ įkūrėjų, parašęs, išvertęs ir išleidęs daugybę knygų vaikams bei jaunimui. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Išjudino panevėžiečius
Memorialinės medžiagos apie M. Grigonio gyvenimą Panevėžio kraštotyros muziejuje nėra daug.
„Mato Grigonio gyvenimą ir veiklą atspindinčių eksponatų muziejuje nėra labai gausu, kiek per šimtą vienetų. Saugomos jo parašytos, verstos, redaguotos bei sudarytos knygos, fotografijos, laiškai, sveikinimai, atvirukai su eilėraščių rankraščiais, dainų pagal M. Grigonio žodžius natos, keli Švietimo ministerijos mėnesinio laikraščio „Švietimo darbas“ numeriai, kuriuose spausdinamos M. Grigonio publikacijos, leidiniai apie jį“, – vardija muziejininkas Donatas Pilkauskas.
M. Grigonis (1889–1971) – poetas, rašytojas, vertėjas, tautosakos rinkėjas, pedagogas, sodininkas – didelę gyvenimo dalį praleido Panevėžyje.
Čia jis nuo 1907 metų mokytojavo, čia rengė lietuviškus vakarus, buvo įsitraukęs į dramos, muzikos ir dainos draugijos „Aidas“ veiklą ir ją pagyvino: vaidino draugijos spektakliuose, juos režisavo, pasižymėjo kaip geras deklamuotojas.
Jis rengė etnografines moksleivių ekspedicijas, kurių metu ir pats rinko tautosaką, liaudies žaidimus, gyvulių ir paukščių garsažodžius, sudarė ir išleido keletą rinkinių.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos bibliotekininkė I. Mažylytė pasakoja, kad 1900 metais baigęs Rokiškio pradinę mokyklą, M. Grigonis mokėsi Mintaujos (Latvija) gimnazijoje, vėliau metus Vilniaus kunigų seminarijoje. 1909 m. Peterburge išlaikė egzaminus pradinės mokyklos mokytojo teisėms įsigyt, o po poros metų Marijampolėje išlaikė egzaminus lietuvių kalbos namų mokytojo teisėms.
Gali būti, kad kažkurią perleistą Manto Grigonio knygą rastumėte ir savo bibliotekoje. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Jono Jablonskio pakviestas
Nuo 1907 metų M. Grigonis pradėjo mokytojauti slaptoje lietuviškoje mokykloje Neršionyse, Rokiškio rajone. Pastebėjęs energingą ir darbštų jaunuolį, jį mokytojauti į Panevėžio labdarių draugijos pradžios mokyklą pakvietė Panevėžyje dirbęs kalbininkas Jonas Jablonskis.
M. Grigonis 1911–1915 m. dirbo šios draugijos bibliotekoje, lietuviškų knygų skyriuje.
Pirmojo pasaulinio karo metais M. Grigonis mokytojavo Rusijoje, lietuvių mokyklose, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
1918 metais grįžo į Panevėžį. Čia dirbo mokytoju Panevėžio „Saulės“ vyrų ir moterų gimnazijoje, direktoriaus pavaduotoju Panevėžio berniukų (dabar Juozo Balčikonio) gimnazijoje, 1920–1925 metais – Panevėžio apskrities mokyklų inspektoriumi.
„Kai jaunuomenė išmoks žaidimų, mokės linksmai ir padoriai leisti laiką, tada geriau galės tarpti ir blaivybė.“
M. Grigonis
Pedagogo M. Grigonio pėdsakas paliktas ne tik Panevėžyje, pakviestas jis kurį laiką dirbo Rozalimo progimnazijos direktoriumi, vėliau vadovavo ir Anykščių vidurinei mokyklai. Ten pat dėstė lietuvių kalbą, geografiją.
Prasmingas šio žmogaus darbas buvo pastebėtas – už nuopelnus Lietuvai M. Grigonis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukakties medaliu.
Iškilus pedagogas, rašytojas, poetas mirė 1971 metais Vilniuje, palaidotas Rokantiškių kapinėse.
Ant jo kapą ženklinančio akmeninio paminklo iškalti žodžiai: „Atlikęs pareigą švietėjo, / Į kapą poilsio atėjo“.
Pedagogas, poetas ir rašytojas pokario Lietuvoje Matas Grigonis išgarsėjo kaip augalų selekcininkas – mičiurininkas. APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS archyvų nuotr.
Iš mokyklos į sodą
Bet M. Grigonis žinomas ne tik kaip pedagogas ir rašytojas. Jis taip pat garsėjo kaip gabus sodininkas, selekcininkas. Dėl pablogėjusios sveikatos 1934 metais išleistas į pensiją ir pasitraukęs iš pedagoginio darbo, jis apsigyveno prie Panevėžio esančiame Senamiesčio vienkiemyje.
Su kūryba neatsisveikinęs ir toliau rašęs, vis dėlto didelę laiko dalį skyrė gamtos tyrinėjimui, augalų selekcijai.
Pokario Lietuvoje jis išgarsėjo kaip augalų selekcininkas – mičiurininkas. Tuomet buvo filmuotas kino kronikai, pelnė įvairių apdovanojimų augalininkystės laimėjimų parodose. Nuo 1950 metų M. Grigonis buvo kolūkio pirkios-laboratorijos vedėju, palaikė ryšius su Sovietų Sąjungos mičiurininkais, bendravo su Lietuvos jaunaisiais gamtininkais. Apie 1957 m. iš selekcinės veiklos pasitraukė.
Savo užveistu sodu jis rūpinosi iki pat 1965-ųjų, kai itin pablogėjus sveikatai išsikėlė pas sūnų į Vilnių.
Sodyboje, kurioje 1934–1965 m. gyveno M. Grigonis, veikė jo Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos literatūrinis muziejus. Tačiau giminėms sodybą pardavus, muziejus buvo uždarytas.
Dabar su ekspozicija, skirta vaikų rašytojui, pedagogui M. Grigoniui, galima susipažinti Puziniškio muziejuje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinėje.
Vedęs 1919 metais M. Grigonis su žmona Jadvyga Juozapavičiūte-Grigoniene (1891–1979), kilusia iš Anykščių rajono, susilaukė trijų sūnų. Pirmasis mirė kūdikystėje, antrasis Algimantas Antanas Grigonis (1927–1992) emigravo į Australiją, Lietuvoje liko ir tėvu rūpinosi 1928 metais gimęs Matas Kastytis Grigonis.
Prieš keletą metų Panevėžio rajono viešojoje bibliotekoje minint Mato Grigonio 125-metį, sūnus M. K. Grigonis su savo vaikais ir vaikaičiais buvo atvykę į šį renginį.
Rašytojo sūnus M. K. Grigonis dalijosi prisiminimais, citavo straipsnius, kuriuose buvo rašoma apie jo tėvą, skaitė jo kūrybą.
„Džiaugiuosi, kad čia susirinko tiek daug žmonių. Tai parodo, kad mirus tėvui, jo palikimas svarbus ne tik man. Gaila, bet anksčiau neskaičiau jo knygų, straipsnių. Prie kūrybos prisiliečiau tik jam iškeliavus anapilin. Tėtis mano prisiminimuose likęs kaip geras, dorovingas žmogus. Jis labai mylėjo augalus. Todėl visose mūsų gyvenimo sodybose augdavo patys įvairiausi medžiai, nematytos gėlės, spalvoti krūmai“, – kalbėjo sūnus.
PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS archyvų nuotr.
Žaidimai ir ne tik
Vis dėlto svarbiausia, ką paliko M. Grigonis, – jo knygos.
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Regioniniame skaitmeninimo skyriuje suskaitmeninta Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje saugomų Mato Grigonio 15 knygų, išleistų 1911–1940 m.
„Mūsų tikslas – populiarinti retų knygų fondą, suteikti galimybę besidomintiems žmonėms jas pamatyti, paskaityti, suprasti“, – sako medžiagą apie M. Grigonio gyvenimą ir jo kūrybą rinkusi I. Mažylytė.
Ypatingo dėmesio buvo susilaukusi jo knyga „200 žaidimų“, prireikė net antrojo jos leidimo 1914 metais. Žaidimai buvo perleisti ir 1988 metais.
„200 žaidimų“ – leidinys su žaidimų aprašymais, dainų žodžiais ir natomis, įspūdingais piešiniais. Ji suskirstyta skyriais ir pagal vaikų amžių, ir pagal žaidimus kambaryje arba tyrame ore.
Pirmuose puslapiuose išspausdintoje prakalboje autorius pataria, kaip rinktis žaidimus, ir teigia: „Kai jaunuomenė išmoks žaidimų, mokės linksmai ir padoriai leisti laiką, tada geriau galės tarpti ir blaivybė.“
Knygos leidėjai, pateikdami šį darbą visuomenei, norėjo supažindinti ją su M. Grigonio palikimu, taip pat, anot jų, „siekia ir praktinių tikslų – atgaivinti kai kuriuos senuosius lietuvių liaudies žaidimus“.
O štai ir vienas iš jų, pavadintas „Keturi gaivalai“:
„Žaidėjai susėda ratu ir mėto skepetaitę, sakydami tuokart kokį nors gaivalą (žemė, vanduo, oras, ugnis). Į kurį meta, tas greitai turi įvardyti kokį nors gyvulį, gyvenantį tame gaivale, ir vėl meta skepetaitę, sakydamas kitą gaivalą. Kam pasako „ugnis“, tas turi atsistot ir apsisukt. Kuris ne iš karto įvardys gyvenantį tame gaivale gyvulį arba neteisingai įvardys, kuris neapsisuks, tas duoda fantą.“
Apie anuomet buvusius labai populiarius fantų žaidimus, tų fantų išpirkimus yra net atskiras skyrelis knygoje sudarytas, kuriame net penkiasdešimt patarimų, kaip tuos fantus išpirkti.
