Šįkart gegužės tribūnoje – progimnazijų „Žemyna“ ir „Vyturys“ jaunieji kūrėjai. Kodėl? Gal todėl, kad atgyja žemė ir pavasariškai vyturiuoja?
Visgi svarbiausia – todėl, kad šiose mokyklose gyvena daug augančių kūrėjų! Nebūtinai – būsimųjų rašytojų, bet mūsų valstybės ateities gyvenimo KŪRĖJŲ – tai tikrai.
Mingailė Bartašiūtė (3 kl.)
„Man patinka skaityti, piešti, spalvinti. Kodėl rašau pasakėles? Rašau, nes man taip smagiau gyventi. Labai noriu, kad mano kūrybą skaitytų kiti.“
Ežiukas Izidorius ir sveikata
Vieną rytą ežiukas Izidorius pabudo ir, kaip visada, ketino keltis. Bet staiga jam kažkas sukuteno nosytę. Tik:
– A a a a apči!
Iš nosytės išlindo didelis snarglys. Izidorius tuoj pat pasičiupo savo kokybiškas nosinaites ir kaip reikiant išsipūtė visus tuos glitėsius. Ežiukas pagalvojo: „Nieko čia tokio, visiems taip būna šaltais orais“. Pabandė keltis iš lovytės, tačiau taip sunkiai kėlėsi, taip jam raumenukus skaudėjo, kad net prakaitas išpylė.
Šiaip taip nulipęs stačiais laiptais, ežiukas pasiėmė savo vaistinėlę ir iš jos pasičiupo termometrą, taip pat nuo stalo pasiėmė išmanųjį telefoną ir kroviklį. Manau, Jūs paklausite, kam gi ežiukui reikalingas telefonas ir dar išmanusis? Ogi tam, kad prireikus galėtų paskambinti. Štai dabar ir buvo toks reikalas. Atsigulęs į lovytę ir įkrovęs telefoną, Izidorius pradėjo matuotis temperatūrą. Vaje, 39,7! Izidorius tuoj pat paskambino savo draugams ir pasakė, kad susirgo. Visi jo draugai susitarė ateiti pas ligonį ir ką nors jam atnešti. Kol ežiukas laukė bičiulių, pagalvojo: „Matyt, vakar peršalau, todėl ir susirgau“. Galiausiai Izidorius svečių sulaukė.
Apuokas, kadangi anksčiau buvo baigęs medicinos mokslus, atnešė ežiukui vitamino C ir žuvų taukų, liepė gerti tris kartus per dieną. Nykštukas Tukas atnešė liepžiedžių nuo savo liepos arbatytei. Ūkininkas atnešė savo bitučių medaus arbatai pasisaldinti. Avytė Rožytė atnešė iš savo vilnos numegztus šalikėlį, kepurytę, kojinytes, megztuką, pirštinytes. Ežiukas gėrė arbatytes, medumi pasaldintas, gėrė žuvų taukus ir vitaminą C, vilkėjo Rožytės numegztus drabužėlius ir už savaitės pasveiko.
Vieną dieną Izidorius ėjo pasiimti pašto, kai staiga išgirdo kažką kosint. Ogi žiū – sliekas kankinasi. Tuoj pat parlėkė ežiukas namo paimti vitamino C. Jį vargšas sliekas sučiulpė ir išsyk pasijuto geriau.
Žiema buvo ilga, ir dažnai kas nors susirgdavo, bet ežiukas tiems miško gyventojams tuoj pat nešdavo vitamino C arba žuvų taukų, ir ligoniai pasveikdavo. O kai Izidoriui baigėsi vitaminai, jų miško gyventojams parūpindavo apuokas. Taip visi, padėdami vieni kitiems pasveikti, sulaukė pavasario.
Šarūnė Širmenytė (8 kl.)
„Man kūryba svarbi, nes tai būdas išlieti savo jausmus ir mintis… Kažką pastebėjusi ar išgirdusi, savaime pradedu rimuoti. Be poezijos man dar labai patinka piešti, o ypač gyvūnus.“
Suoliukas parke
Tiek laiko parke prastovėjau,
Permirkęs nuo lietaus ir vėjo,
Kasdien vis laukiau ir tikėjaus,
Tačiau mergaitė neatėjo.
Ji buvo nuliūdus, prislėgta
Praėjusį pavasarį sutikta.
Jos skruostais ašaros riedėjo,
Kasytės plaikstėsi nuo vėjo.
Ji skynė pirmuosius žiedus,
Suko aplink ratus,
Slėpėsi už manęs,
Gal draugai nesuras.
* * *
Konkursas įvyko.
Du lapai susipyko.
Kuris gražesnis ginčijos
Ir vienas iš kito tyčiojos.
Šis – didelis žalsvai geltonas,
O kito išmargintas šonas.
Šiugždėjo, kraipės patvory,
Kol vėjai pakilo pikti.
Pakėlę ištrėmė juos.
Tegul skrajoja laukuos.
* * *
Gelsvai dažytos.
Klevo lapo gyslutės.
Rudens vėduoklė.
* * *
Mergaitė grėbia lapus
Praūžia vėjas stiprus.
Tik sudejuoja ji.
Lapai jau sūkury.
Šluoja vėjas lapus.
Rodo, koks jis stiprus.
Mergaitė prisėda ant suolelio.
Šis darbas – be galo.
* * *
Gabalėlis cukraus
Puodelyje tirpsta.
Nebyliai šūkaus
Gabalėlis cukraus.
Jėgas sukaupęs
Kūnelis irsta.
Gabalėlis cukraus
Puodelyje tirpsta…
* * *
Baltas rytas
Anksti atsikėlė,
Paleido pūgas,
Varveklius užkėlė.
Teptuką paėmęs,
Baltų dar dažų
Išdažė jis langus.
Net varnoms gražu.
Palaukė truputį,
Sugavo pūgas.
Prikėlė saulutę,
Nupurtė šakas.
Į darbą vėl kibo,
Nublizgino ledą.
Dangun pakilo.
Geriam arbatą.
Tyla
Tyla nemėgsta knarkiančių žmonių,
Nes juos nutildyti sunku.
Ji turi valandą sėdėti,
Kad galėtų jiems padėti.
Tyla nemėgsta staugiančių šunų.
Pabus kaimynai, visiems bus neramu.
O kai policijos sirenos kauks,
Tylos jau niekas nesulauks.
Inercija
Man patinka fizikos mokytojo mintis:
„Ežiukas – išdidus paukštis.
Nespirsi – neskris“.
* * *
Saulės zuikučiai
Vartosi po sniegą.
Balti jų snukučiai.
Saulės zuikučiai.
Stebisi miško kiškučiai:
Kodėl jie nemiega?
Saulės zuikučiai.
Vartosi po sniegą.
Elinga Kriukaitė (8 kl.)
„Mane kurti įkvėpė tragiška ir netikėta tėvelio mirtis. Tada pradėjau rašyti dienoraštį, laiškus. Kai atsiverdavau, sumažėdavo liūdesys, ne taip skaudėdavo širdį. O įkvėpimo žodžių semiuosi iš knygų – daug skaitau…“ – taip apie save rašo jaunoji kūrėja.
Neišsiųstas laiškas
Mielas Tėveli,
Artėja Velykos ir mano širdį drasko skausmas ir tavęs ilgesys. Jau penkeri metai kiekvieną šios religinės šventės vakarą, papuošusi namus, rašau Tau laiškus. Pamenu, kaip kartu sėdėjome prie šventinio stalo, ridenome margučius ir kartu džiaugėmės. Tačiau tą vakarą, išvažiavęs į kapus uždegti žvakučių mirusiems seneliams, Tu nebegrįžai… Po valandos mama sužinojo, kad Baltijos kelyje Tau gyvybę atėmė didelė didelė mašina. Tuomet man buvo tik devyneri.
Bėgo metai, gyvenau prisiminimais. Rodos, užaugau ir „atidaviau išaugtus žodžius kaip nupjautą rugių lauką“. Tačiau po Tavo mirties nepavyko „išsaugoti pilko grumsto tvirtybės, grūdo tylaus atkaklumo“. Iš liūdesio mano mažą širdį degino skausmas ir Tavęs, Tėveli, begalinis ilgesys. Į mano sielos riksmą neatsakė dangus, kartais mane guodžia tik mamos ištarti žodžiai apie meilę, šiluma suteikia viltį, kad gyvenu…
Prisimenu Tavo stiprias rankas, kai, laimėjusi taurę už šokius, jausdavau Tavo džiaugsmą ir pasididžiavimą manimi – Tu mane šiltai apkabindavai. Seniai nebešoku, seniai manęs nebelanko vaikiški sapnai, nes Tavo meilės ir rūpesčio žemėje niekas negali pakeisti. Nežinau, ar išdrįsiu kada nebijoti nakties, būti drąsi ir nebėgti nuo šešėlių tamsos.
Dažnai susimąstau, ar lengviau bus užaugusiai sesutei Evitai, kuri visai neatsimena Tavęs, ar man, pažinusiai ir iki šiol mylinčiai Tave, gyvenančiai prisiminimais. Prisiminimų skrynia tokia brangi, kad niekam jos neatiduočiau. Ji niekada nesudils, nepasens…
Mielas Tėti, nesijaučiu šioj žemėj saugi, nes negaliu pasislėpti už Tavo tvirtų pečių. Širdis klykia iš ilgesio, tačiau į mano sielos riksmą neatsako dangus. Kartais tik patekėjusi saulė iš liūdesio sušalusiai mano širdžiai suteikia viltį, kad kada nors šis ilgesys aprims.
Šis laiškas, kaip ir daugelis kitų Tau rašytų, liks neišsiųstas, nes ten, kur išėjai, adresų nėra. Atsisveikinu, turėdama viltį bendrauti laiškais, mintimis savo dienoraštyje. Jei yra gyvenimas Anapus, linkiu Tau šviesios ramybės.
Elinga
Piktžolė
„Gėlė“. Ištari šį žodį ir pajunti švelnų žiedlapių prisilietimą, malonų, gaivų kvapą. Kai tari „piktžolė“, mintyse įsivaizduoji aukštą, žalią žolę, kuri žmonėms pridaro daug rūpesčių. Juk ta bjauri žolė neleidžia augti gražesnėms gėlėms… Bet kartą žaliuojančiame lauke su neapykanta ir pykčiu pažvelgusi į piktžolę, aš pamačiau augalą, kurio melsvi žiedeliai kuždėjo apie begalinį norą gyventi, ilgesį saulės ir lietaus. Piktžolė man nebeatrodė bjauri. Žiūrėjau į ją ir mąsčiau, kad ji, kaip ir visi kiti augalai, nori augti, žydėti, nori būti mylima ir branginama. Piktžolės ilgesys man priminė neišsipildžiusias mano svajones… Ranka tiesėsi žemyn, ir lyg bejausmis budelis išroviau žolę su visomis šaknimis, nepalikdama ne tik vilties gyventi, bet ir pėdsako, kad kadaise čia augo visai nepikta žolė, kuri ilgėjosi saulės šilumos, žmonių dėmesio. Išroviau, nes ji buvo PIKTŽOLĖ.