Vos daugiau nei tris kilometrus nuo Naujamiesčio nutolusi legendomis apipinta Nevėžninkų koplyčia kadaise buvo įspūdingo grožio maldos šventovė.
Šventoriuje – atliekų krūvos
Unikali mauzoliejinė akmeninė koplyčia dabar nė iš tolo neprimena savo didybės – nusiaubta laiko, vandalų ir gaisrų ji tarsi gyvas priekaištas.
Negana to, nuošalioje vietoje esantis kultūros paveldas virto nelegaliu sąvartynu – jau prieš kelis mėnesius pastebėta, kad koplyčios prieigos paskendo senų automobilių dalių jūroje.
Greta apgriuvusių, bet vis tiek įspūdingai atrodančių akmeninių jos sienų suverstos krūvos senų padangų, automobilių sėdynės, kilimėliai, plastmasinės dalys, žibintai.
Net ir ne aplinkosaugininkui akivaizdu, kad šitaip atliekomis čia atsikratė užsiimantieji automobilių ardymo verslu.
Šitaip išniekinusių unikalų kultūros paveldą vandalų ieško ir aplinkosaugininkai.
Ardytojai be moralės
Pasiekti unikalią ant Nevėžio kranto pastatytą Nevėžninkų koplytėlę nežinančiajam šių apylinkių nėra taip paprasta.
Iš visų pusių į ją veda gerokai išbjauroti lauko keliukai, kurie vietomis visai neišvažiuojami – virtę pelkynais.
Gidu į kultūros paveldą „Sekundės“ korespondentams pasisiūlo pabūti panevėžietis Mindaugas. Pavardės nenorintis viešinti vyras, praėjusią savaitę vienas aplankęs buvusią koplyčią, neteko amo. Anot jo, tai, ką pats čia išvydo, turi pamatyti ir visuomenė, ir atsakingos institucijos.
Mindaugas netoliese turi sodybą, tad per metus nors kelis kartus užsuka pasivaikščioti prie Nevėžninkų koplyčios.
Nors storų akmeninių sienų koplyčia jau baigia sunykti – po gaisro prieš kone dešimtmetį nebeliko nei stogo, nei durų, nei langų, o viduje jau stiebiasi medeliai, ši vieta turi nepaaiškinamą trauką.
Pasivaikščiojęs aplink koplyčią Mindaugas sako pasikraunantis teigiamos energijos.
Tačiau tai, ką išvydo praėjusią savaitę, net užgniaužė kvapą – prie pat buvusių maldos namų suversti kalnai atliekų.
Matyti, kad automobilių dalys čia buvo vežtos ne per vieną kartą.
„Nejaugi tokia mūsų žmonių moralė, kad atliekomis atsikratytų net prie koplyčios – vietos, kurią turėtume išsaugoti“, – apstulbęs panevėžietis.
Garsėjo ir vaiduokliais
Mindaugas stebisi, kodėl paveldosaugos sargai nesiima apsaugoti nors tai, kas iš koplyčios liko iki šių dienų.
Nors koplytėlė begriūvanti, tačiau matyti, kad vasarą žolė pjaunama.
Į akis krenta ir tai, kad aplink paveldo objektą ir net kapinaites išvažinėtos trasos – čia renkasi ir greičio bei adrenalino ištroškę keturračių vairuotojai.
Prieš keletą metų prie šio kultūros paveldo traukė ir antgamtiniais reiškiniais tikintys drąsuoliai – sklido kalbos, kad tamsiuoju paros metu čia vaidenasi, nors užfiksuoti ne šio pasaulio gyventojų niekam taip ir nepavyko.
Šiltuoju metų laiku pasivaikščioti po Nevėžninkų koplyčią ir kažkada čia buvusio dvaro takais mėgsta ir piligrimai ar neabejingi kultūros paveldui žmonės.
„Labai panašu, kad šią vietą pamėgo ir neatsakingas verslas. Ir anksčiau teko pastebėti išverstus atliekų kalnus, bet tokio kiekio dar tikrai nėra buvę“, – patikina Mindaugas.
Valstybės saugoma Nevėžninkų koplytėlė skęsta atliekų krūvose. Neatsakingi verslininkai senas automobilių dalis tiesiog išpylė buvusiame šventoriuje. P. Židonio nuotr.
Saugoma valstybės
Panevėžio rajono savivaldybės administracijos specialistas, atsakingas už kultūros paveldą rajone, Skirmantas Vertelka „Sekundei“ teigė, kad Nevėžninkų koplyčia jau prieš kelerius metus pateko į privačias rankas, tad Savivaldybė nebeturinti teisės šioje vietoje šeimininkauti.
Tiesa, paveldosaugininkai nors kartą per ketverius metus privalo įvertinti saugomų kultūros vertybių būklę.
Jų Panevėžio rajone yra per šimtą.
„Paprastai tai darome dažniau, tik ne visada tai atsispindi ataskaitose. Nevėžninkų koplyčia yra saugoma valstybės, tad nors ji ir priklauso privačiam asmeniui, mes privalome sekti, kokia jos būklė“, – aiškino paveldosaugos specialistas.
Vieną pričiupo
Anot S. Vertelkos, Nevėžninkų koplyčia visuomet buvo ta vieta, kuri kažkodėl traukdavo tuos, kurie norėdavo necivilizuotai atsikratyti atliekomis.
Ne taip seniai nustatytas vienas pažeidėjas – jam teko sutvarkyti teritoriją.
Kiek daugiau nei prieš tris mėnesius rajono Savivaldybė sulaukė gyventojų skambučių, kad paveldo objektas ir vėl skęsta šiukšlėse – šįkart išverstos automobilių dalys.
„Pažeidimą užfiksavome ir pranešėme aplinkosaugininkams, o jie savo ruožtu pradėjo tyrimą. Kiek man žinoma, koplyčią ir jai priskirtą sklypą iš Turto banko įsigijo privatus asmuo.
Jis taip pat turėtų imtis priemonių, jog tokie atvejai nepasikartotų. Galbūt net įrengti vaizdo kameras. Ir anksčiau pasitaikydavo išpiltų atliekų, bet toks didelis kiekis išverstas pirmą kartą“, – sakė S. Vertelka.
Ar tyrimas dėl netinkamo atliekų atsikratymo bent kiek pasistūmėjo, aplinkosaugininkai kol kas nekomentuoja.
Dvarininkų palikimas
Manoma, kad šalia Panevėžio miesto vandens valymo įrenginių teritorijos esanti Nevėžninkų koplyčia buvo statyta vėlyvojo klasicizmo periodu.
Nevėžninkų kaime įsikūrusi dvarininkų Eidrigevičių šeima didžiulę akmeninę koplyčią pasistatė ne tik sau – melstis čia ateidavę netoli buvusių kaimų gyventojai. Vaizdingoje vietovėje iškilusią šventovę mėgdavo lankyti ir kunigai iš Panevėžio.
Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė per Antrąjį pasaulinį karą prieš pasitraukdama į Vakarus perdavė koplyčioje buvusius paveikslus ir liturginius reikmenis Marijonų bažnyčiai.
Sovietmečiu dvaras buvo nusiaubtas, beveik sunaikintos ir čia buvusios kapinaitės. Koplyčioje, praplatinus duris, buvo įrengtas sandėlis.
Visgi sovietmečiu koplyčia, nors ir naudojama ne pagal paskirtį, nukentėjo palyginti nedaug.
Ji naudota kaip elektrinė, vėliau – kaip trąšų sandėlis, todėl buvo šiek tiek prižiūrima ir tvarkoma.
Ant akmens sienos – žinutė iš praeities
Kad Nevėžninkuose kadaise būta maldos namų, dabar teliudija ant koplyčios fasado išlikęs autentiškas užrašas CHWALA BOGU NAJWYŻSZEMU – „Šlovė mūsų Dievui“.
O štai koplyčios pasididžiavimo – virš altoriaus ant lubų tapyto balandžio – nepavyko išsaugoti.
Išlikę duomenų, kad balkonėlyje, virš pagrindinio įėjimo, buvo altorius su Aušros vartų Marijos atvaizdu. Už jų stovėję vargonai sunaikinti Pirmojo pasaulinio karo metais.
Koplyčios pagrindinėse patalpose tilpdavo apie 300 žmonių. Buvusioje kriptoje dvarininkų palaikų jau nebėra – giminaičiai juos perkėlė į Naujamiestį.
Paties dvaro pastatai nusiaubti dar sovietmečiu, dalyje jų buvo įrengti gyvenamieji būstai.
Visuomenininkai ir dvasininkai nuolat kurdavo planus, kaip iš užmaršties atgaivinti analogų Lietuvoje neturintį kultūros paveldą – Panevėžio krašto perlu galinčią vėl tapti Nevėžninkų koplytėlę.
Tačiau šiems užmojams taip ir nebuvo lemta išsipildyti.