Laužomos ir tradicijos, ir Konstitucija
Dar prieš Seimo rinkimus girdėjome Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų (TS-LKD) pažadą naikinti viską, ką valstiečiai buvo įgyvendinę. Ir išties, vyksta akivaizdus tradicinių vertybių, demokratijos, Konstitucijos, laisvo apsisprendimo laužymas. Nusitaikyta sugriauti ir Lietuvos rinkimų sistemą. Griovimo darbų sąrašą pildo vis naujų griovimų užmačios. Tik ką nuskambėjusį konservatorių siekį panaikinti vienmandates apygardas pasivijo ketinimai prezidentą rinkti ne žmonių valia, o balsuojant Seimui. Rinkimų sistemos pakeitimų sąrašą papildė Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas, į kurį TS-LKD frakcijos atstovai kreipėsi išaiškinimo, jog prieš šešerius metus Lietuvoje įvesti tiesioginių merų rinkimai prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Grėsmė tikrajai demokratijai
G. Burokienė pabrėžia: dabar svarbiausias tikslas – išsaugoti demokratiją ir laisvą žmonių pasirinkimą, užkertant kelią valdančiųjų netgi antikonstituciniams ėjimams.
Tad kas gi mūsų laukia? Ogi tai, kad gyventojai savivaldos rinkimuose balsuoti galėtų tik už politines partijas, kurios pačios ir nuspręstų, kas taps meru. Akivaizdu, jog KT išaiškinimas tik sumažins gyventojų norą dalyvauti savivaldos rinkimuose. Kai kurioms partijoms tas būtų net labai naudinga. Taip pat, kaip ir naudinga, jog kuo daugiau parlamentarų būtų renkama pagal sąrašus – daugiamandatėse apygardose. O vienmandatėse apygardose, kai rinkėjas balsuoja už konkretų Seimo narį, parlamentarų būtų renkama mažiau arba netgi ir visai nerenkama.
Panašu, jog kito kelio, kaip tik konstituciškai įtvirtinti merų rinkimus, nėra. Seime vangiai ieškoma galimybės pasiekti susitarimą, kad Lietuvos žmonės galėtų patys išsirinkti merus, o ne juos paskirtų daugiausia balsų surinkusios partijos. Tačiau kokius įgaliojimus turės naujai išrinktas meras, dar nėra aišku.
Tiesioginių merų rinkimų klausimas nukeltas į rudens sesiją. Mūsų tikslas konkretus – išsaugoti demokratiją ir laisvą žmonių pasirinkimą. Gyventojai turi turėti galimybę rinkti merą patys – balsuodami už asmenybę.
Dėl titulų perrašoma istorija
Paskutinę pavasario sesijos dieną valdantieji pateikė įstatymo projektą, kurio tikslas – konstatuoti, kad 1990–1992 metais veikusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas. Siūlymas įstatymui pateiktas ir priimtas visiškai neatsižvelgiant į tai, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai- Atkuriamajam Seimui atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus laikinąjį Pagrindinį įstatymą, valstybės vadovo institucija nebuvo numatyta. Dokumente buvo aiškiai reglamentuota, kad Tarybos pirmininkas – aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas, kuris atstovauja Lietuvai ir vykdo nustatytas pareigas. Vertinant iš šiandienos reglamentavimo perspektyvos, tai atitiktų Seimo pirmininko, Vyriausybės vadovo bei prezidento einamas pareigas. Iš esmės šiuo pateiktu įstatymu siekiama įsiteikti tuomečiam aukščiausiam Lietuvos pareigūnui – profesoriui Vytautui Landsbergiui, taip įvertinant jo indėlį ir tokiu nedemokratiniu būdu paskelbiant Lietuvos vadovu. Valdančiųjų tikslas – profesorių V. Landsbergį paskelbti Lietuvos vadovu, perrašant istoriją, ignoruojant Konstitucinio Teismo išaiškinimą, teisės aktus ir, žinoma, Konstituciją.
Konstitucinio Teismo sprendimuose ne kartą buvo vertinta, ar Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigybė gali būti prilyginta Lietuvos Respublikos prezidento pareigybei. Aiškindamas Konstitucijos 77 straipsnį, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, tai yra Respublikos prezidentas. Jį demokratiniu keliu turi pareigą rinkti kiekvienas balsavimo teisę turintis Lietuvos pilietis! Ne Seimas, ne Vyriausybė, o juo labiau ne kokia nors politinė partija ar partijų koalicija turi teisę nuspręsti, kuris asmuo yra, buvo ar bus valstybės vadovas! Tai turi būti padaryta aiškiai išreikšta valstybės piliečių valia! Dabar gi Seimo pirmininkė, būdama viso Seimo vadove, pristačiusi teikiamą įstatymą, ragina visą Seimą pažeisti Konstituciją!
Ar tikrai sprendimai – tautos rankose?
Pasak D. Labanavičiaus, negalima leisti, kad kažkas už mus nuspręstų, kas bus mūsų Seimo narys, mūsų meras, mūsų prezidentas.
Kyla pagrįstas įtarimas: galbūt visi valdančiosios koalicijos partneriai susimokė ir vardan bendrų interesų sieks įsiteikti profesoriui V. Landsbergiui, vykdydami galimą jo anūko prašymą? Ir nori nenori peršasi mintis, kad, ko gero, greitai sulauksime tų dienų, kai ne mes, ne tauta, o už mus visus valdančioji politinių partijų koalicija nuspręs, kas bus mūsų merais savivaldoje, kas bus mūsų prezidentas ne tik rytoj, bet ir atgaline data – 1990–1992 m., kai tokios pareigybės nė nebuvo iš viso.
Taip ir norisi retoriškai paklausti: tai taip įsivaizduojamas šūkis – duokime Lietuvai daugiau jėgos? Tai požiūris į Konstituciją ir jos išaiškinimą gali keistis, kaip keičiasi nelogiški sprendimai valdant pandemiją? Todėl tiek mes, tiek visa Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga negalime leisti, kad kažkas už mus nuspręstų, kas bus mūsų Seimo narys, mūsų meras, mūsų prezidentas.
Tai kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga.
REKLAMA BUS APMOKĖTA IŠ LR SEIMO NARIŲ
PARLAMENTINIŲ LĖŠŲ.
UŽSK NR. 25230