Rožyno progimnazijos auklėtinės Austėja, Justina, Gustina savo mąslumu tarsi kontrastuoja, tačiau savaip dera, subalansuoja sukurtą nuotaiką. Išties verta pasidžiaugti šios progimnazijos jaunaisiais kūrėjais. Jie, kaip jau įprasta, ilgai tūno kažkur pasislėpę, tačiau pasirodę dažnai nustebina įvairumu, originaliu mąstymu, raiška. Juos globoja lietuvių kalbos mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
Austėja Švedarauskaitė (7 kl.)
„Austėja – filosofė, turinti savitą, originalų požiūrį į pasaulį. Daug skaitanti. Mėgstamiausi autoriai Astrida Lindgren, Alanas Maršalas, Rūta Šepetys. Taip pat mergaitei patinka keliauti, bendrauti su žmonėmis, stebėti gamtą: kalnus, jūras, miškus. Rašyti rašinius, kurti eilėraščius jai padeda vaizduotė bei noras išsakyti savo nuomonę“, – papasakoja lietuvių kalbos mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
ŽMOGAUS GYVENIMO KELIAS
Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias priklauso nuo jo paties pasirinkimo. Gyvenimas – tai be galo ilgas procesas, kurio metu žmogus auga ir bręsta.
Žmogaus veiksmų pasekmės jį gali pasiekti ne iš karto, jos suranda jį kitame gyvenime – smogia kaip bausmė arba apdovanoja už padarytus gerus darbus. Teisingai ir gerai reikia elgtis ne todėl, kad bijai likimo, o todėl, kad nuo karminės bausmės niekur nepabėgsi.
Karma duoda atsakymą į daugybę klausimų – imi suvokti, kad kentėti tenka visai ne be pagrindo. Posakį „akis už akį, dantis už dantį“ reikėtų priimti ne kaip kvietimą keršyti, bet kaip perspėjimą, jog dūręs kažkam į akį, gali gimti aklas.
Kiekvienam iš mūsų duota pasirinkimo laisvė. Renkamės teisingą kelią ar gyvename ne savo gyvenimą – tai mūsų pasirinkimas.
Toks ir yra žmogaus gyvenimo kelias.
CIRKAS
– Mama! Einame į cirką? Ten bus liūtų ir kitų gyvūnėlių!
– Jei nori, imk pinigų. Nusipirk bilietą ir eik. Man reikia į darbą.
– Gerai. Paprašysiu sesės Austėjos, kad eitų kartu.
– Sese, einam į cirką? Imk skrajutę.
– Kur?!
– Į cirką!
– Meškos, beždžionės, liūtai, šunys, triušiai… Ach, vargšai gyvūnėliai… Ne, neisiu.
– Kodėl?
– Palauk…
Pradeda rodyti vaizdą, kas vyksta repeticijų metu.
Meškos mokosi vaikščioti: pririša už kaklo ir kelia su grandinėm.
Šunys… Juos tempia už letenėlių į viršų. Kai kuriems lūžta tos bejėgės kojytės.
Tigrai… Ištepami nedegiu skysčiu (nuodais) ir verčiami šokti per degantį lanką…
Vargšai gyvūnai, kurie nemato žolės, saulės, dangaus. Nejaučia šilto lietaus, gaivaus vėjelio…
Daugelis žmonių galvoja: „Ai, eisiu, gi vis tiek visi eis, ir nieko nepakeisiu.“
Ne! Įsitikinkite pagaliau, kad jūs galite tai pakeisti!
Kuo mažiau cirkų, tuo geriau gyvūnams.
Neikite, kad ir kiek pigiai kainuotų bilietai! Neikite, prašau!!!
Lizdas kamine
Oi kiek dūmų kambary,
Tarsi pilko rūko!
Gal tai laumė kamine
Savo pypkę rūko?
Tėtis laumę tą išvis,
Jau ant stogo lipa.
Rankoj šluota ir kablys,
Kaminą jis išvalys.
O aplinkui varna sukas,
Karkia, rėkia, baras.
Lizdas jos tam kamine –
Toks dalykas geras!
Visad šilta ir jauku,
Minkšta ir patogu.
Bet… Neliko lizdo jau…
Varna, štiš iš sodo!
Gustina Kairytė (7 kl.)
„Kūryba man – bandymas pasakyti, ką matau, ką jaučiu ir galvoju. Kurti paskatina įdomi pamoka, gražus perskaitytas kūrinys. Per septynerius metus, praleistus mokykloje, savęs dar nesuradau, tad bandau įvairias veiklas: skambinu gitara, mokausi groti fleita. Mėgstu ir sportą, smagu čiuožti pačiūžomis, važinėti dviračiu. Šiemet labai įtraukė mišrios kovos. Yra daug dar neišbandytų dalykų, kurie laukia gyvenime.“
Lietuvių kalbos mokytoja Laisvida Kuzmaitė: „Gustina išsiskirianti iš bendraklasių savo tvirtos nuomonės turėjimu. Jautriai reaguojanti į bet kokią neteisybę pasaulyje ir klasėje. Tai žmogutis – karys. Mergaitė geba pastebėti, kam reikia pagalbos, ir padėti. Kūryba jai – tai bandymas pasakyti, ką mato, ką jaučia ir galvoja. Kurti paskatina įdomi pamoka, gražus perskaitytas kūrinys. Kiekviena diena kūrėjai atveria naujus horizontus…“
Karantinas
Už langų uždarų
prie kompiuterių daug galvų.
Kas tose galvose,
Nežinau aš,
Nenumanai ir tu.
Gal liūdi dėl draugų,
Gal dėl pamokų.
Juk į kiemą be kaukių
Išeiti baugu.
O kas už tų kaukių?
Ar kam įdomu?
VISA DIENA
Kartą vieną dieną gyveno uodas. Kai sakau „vieną dieną“, tą ir turiu omeny. Bet nors ir uodo gyvenimas buvo vienos dienos ilgio, bet per savo gyvenimą uodas spėjo daug. Jis buvo vardu Dūzgius.
Dūzgius buvo geras ir kilnus, deja, ne itin patrauklus. Bet uodui išvaizda netrukdė, jis nuolat dirbo, dūzgė. Dėl sunkaus darbo Dūzgius gavo aukštą darbo vietą kraujo ceche. Nuo to laiko kiekviena uodė, musė ar bitė žavėjosi Dūzgiu. Uodui nepatiko jos visos, išpuikusios ir pigios. Bet po ilgos ir daug kančių trukusios valandos jis sutiko tą vienintelę! Ji buvo kukli, rūpestinga ir darbšti, gražiausia musė pajūry. Jos vardas buvo Ana. Dūzgius su Ana susilaukė uodukų ir musyčių. Tik, gaila, uodas nesugebėjo išlaikyti tiek vaikų ir numirė badu. Verkė musės ir uodai, graudžiai dūzgė bitės. Štai tokia uodo diena, visai neįprasta.
KELIONĖ
Gimė kūdikis, koks džiaugsmas. Visi aplink laimingi. Prasideda žmogaus gyvenimo kelionė.
Po metų žmogus žengia pirmą žingsnį. Visi aplinkui jį prilaiko, saugo, kad neužsigautų. Štai žmogus jau bėga ir griūna. Pirmą kartą nusibrozdina kelį, prasiskelia antakį. Skauda ne tik jam, bet ir tėvams.
Toliau tų kritimų tik daugėja! Daugėja ir skausmo. Ir ne tik fizinio. Skauda širdį, kai apšaukia mama, išduoda draugas. Nubaudžia mokytojas. Skaudu, kad kartais nespėji į gyvenimo traukinį, kuris dunda pirmyn.
APIE PIRKĖJUS IR PARDAVĖJUS
Nors turguje būnu nedažnai, bet kai einu, tai tik su tėčiu! Vos įėjus į turgų, mus pasitinka akinanti pažįstamos čeburekų pardavėjos šypsena. Aišku, tėtis, kaip visada žinodamas, kaip pradžiuginti pardavėjas, plačiai besišypsodamas pasako, jog grįždamas nusipirks porą čeburekų. Taip pat nudžiungu ir aš: juk toks viliojantis jų kvapas… Kantriai tipenu iš paskos. Toliau paėjus pasigirsta daugybė užsidegusių pardavėjų, bandančių įsiūlyti savo prekes, balsų. Užsukame pas pažįstamą žuvies pardavėją, aš net neinu į vidų – kvapas tiesiog nosį riečia! O iš tėčio krepšio galvas kiša dvi riebios silkės.
Grįžtant tėtis smalsiai palinksta ties cinamoninėmis bandelėmis, nusišypso ir mirkteli pardavėjai. Tada išeina ne su keturiomis, o su penkiomis bandelėmis. Turbūt dėl to ir einu į turgų su tėčiu. Aišku, kaip ir pažadėta, nusiperkame porą čeburekų ir važiuojame namo.
Ak tas turgus ir tas mano tėtis…
Justina Petkutė (6 kl.)
„Justina labai įdomus žmogutis, jai sekasi visi dalykai. Mergaitė mėgsta piešti, lanko Dailės mokyklą, dūksta su draugais kieme, besivažinėdama dviračiu ar paspirtuku. Žinoma, neleidžia nuobodžiauti ir savo augintiniui šuneliui Maksui. Justina yra mylima bendraklasių ir mokytojų“, – apie Justiną rašo lietuvių kalbos mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
LIETUVIŲ KALBOS KABINETE
Kartą gyveno kėdė ir stalas. Gyveno jie lietuvių kalbos kabinete, bet aš dar to nežinojau. Atėjusi į pamoką, atsisėdau ant kėdės, tačiau ta kėdė pradėjo stipriai rėkti. Pašokau nuo jos ir užgriuvau ant stalo. Tuomet ir stalas ėmė bliauti. Vos neapalpau iš baimės! Sėdėjau ant žemės visa persigandusi. Staiga pamačiau, kaip atsiveria kėdės ir stalo burna ir akys. Abu pradėjo verkti, ašaros upeliais liejosi. Tada stalas sumanė man nežinoma kalba pabendrauti su kėde. Būčiau pabuvusi ilgiau, tačiau neturėjau tiek drąsos ir išbėgau iš kabineto. Tą dieną daugiau nesirodžiau lietuvių kalbos kabinete.
Į ČIURLIONIO KARALIŲ DELNUS
Kažkada mama man „Karalių pasaką“ sekė. Sugalvojau ir aš ten patekti. Išsiruošiau naktį į žygį didžiausią – ant karalių delnų užkopt. Ilgai truko kelią surasti, buvau bepasiduodanti jau. Tačiau nušvito spindulys ryškiausias – karalius atradau! Diena iš dienos lipau ir lipau. Mėnesių mėnesius į karalių delnus kopiau. Atėjo pagaliau ta diena didžioji – karalių delnuose aš buvau! Gyvenimą likusį ten ir pragyvenau.
KARALAIČIO KELIONĖ
Kartą toks debesų karalaitis gyveno. Pasiėmęs meškerę žuvį pagaut sugalvojo. Gaudė gaudė ir debesų pabaisą ištraukė. Didžiulė pabaisa buvo, smailią uodegą turėjo. Akys pykčio pilnos, rankos ilgos, ilgos, o sparnai ‒ milžiniški debesų kamuoliai. Pratrūko pabaisa pykčiu ‒ kas ją žadint galėjo? Apsisukęs karalaitis bėgti pradėjo. Rūmus pasiekęs slėptis jau žadėjo, tačiau pabaisos rankos ilgos, čiupo karalaitį ir suėdė. Taip iki šiol į debesų rūmus visi bijo patekti, nes žino, jog jų pabaisa laukia.