Adelinos Kofman iš Vytauto Mikalausko menų gimnazijos piešinys labai harmoningai papildo Karolinos esė laisvės tema. Beje, autorė – ne naujokė mūsų projekte. Ją, kaip kūrėją, jau seniai pastebėjo „Minties“ gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė.
Karolina Motiejūnaitė (12 kl.)
Ką man reiškia laisvė?
Laisvė. Tai žodis, kuris dažnai skambėdavo mūsų mintyse per pastarąjį pusmetį, kai patyrėme daugybę suvaržymų ir apribojimų. Todėl teko persvarstyti pačią laisvės sąvoką. Manau, kad daugelis vis vien pakartotų stereotipinį atsakymą, jog laisvė – tai galimybė daryti, ką nori, būti nepriklausomam nuo kito. Tačiau manęs šis apibrėžimas neįtikina.
Beveik visi žmogaus siekiai yra susieti su kitais žmonėmis. Mano prosenelis mėgdavo sakyti: „Tavo laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito nosis.“ Ir čia kalbėjo ne apie vergiją ar karus (mes visi puikiai žinome, kad kelių kartų išvargti pasiekimai gali būti prarasti vienu trumparegio prezidento plunksnos ar tuščiagarbio generolo kardo rėžiu). Manau, prosenelis norėjo pasakyti, kad įgyvendindami savo svajones, nepažeistume kitų laisvės. Taip, egzistuoja įstatymai, kurie reguliuoja tokias situacijas. Tačiau tai reiškia, kad aukščiau pateiktame apibrėžime trūksta svarbios dalies. O toks nepilnas požiūris į laisvę veda egoizmo ir nepagarbos aplinkiniams keliu.
Savanaudiškas tikslų siekimas žlugdo žmogų, jo dvasiniame pasaulyje atsiveria bedugnė. Bedugnė tarp žmogaus ir bendruomenės. Laisvė – tai kova. Pirmiausia su savimi, savo vidiniais demonais, aistromis, troškimais ir kitomis mus supančiomis pagundomis. Man regis, laisvę galima palyginti su vaikščiojimu plonu ledu – žingsnelis ne ten ir žmogus paskęsta priklausomybių bei geismų liūne. O pagundų apstu, kur tik pažvelgsi. Jau banalūs, bet dėl to ne mažiau pavojingi pavyzdžiai – telefonas ir socialiniai tinklai. Be jų negalime žengti nė žingsnio ar praleisti dienos nepasitikrinę „Facebooko“ bei kitų medijų. Mes tampame savo įpročių vergais. Atrodo, kad viskas vyksta pagal mūsų valią, bet iš tiesų it nemąstančios mašinos sukamės priklausomybės rate. Laisvas žmogus privalo sugebėti atsispirti tokioms pagundoms. Jei žmogus tampa savo troškimų įkaitu, kaip jis gins savo šalies laisvę, kai pavojus iškils ne tik jam, bet ir aplinkiniams? Tokius žmones lengva valdyti, jais manipuliuoti. Aš bijočiau gyventi tokiame pasaulyje.
Man labai patiko, kaip apie laisvę nuo priklausomybių kalbama Harper Lee knygoje „Nežudyk strazdo giesmininko“. Čia pateikiamas misis Djuboz pavyzdys. Moteris ilgai ir sunkiai sirgo, daug metų vartojo morfijų skausmui malšinti ir būtų mažiau kentėjusi, jei būtų gėrusi morfijų iki paskutinės dienos. Tačiau ji norėjo numirti niekam nevergaudama. Todėl atsisakė vaisto, kuris palengvintų kančias. Laisvas žmogus negali būti kieno nors vergas. Tačiau taip pat jis negali būti ir savo priklausomybių vergas. „Aš nežinau narsesnio žmogaus“, – taip vieno iš pagrindinių veikėjų lūpomis moterį apibūdina autorė. Kiekvienam palinkėčiau tokio laisvės suvokimo. Ir tokios stiprybės, kad pasiektų savo laisvę. Bent jau poniai Djuboz tai pavyko – ji mirė laisva, kaip kalnų vėjas. Tikiuosi, kad man nereikės nugyventi aštuoniasdešimt metų ir susirgti nepagydoma liga, kad įgyčiau tokį laisvės supratimą. Ir valią jos pasiekti.
Jei žmogus sugeba įveikti save, jis gerbs ir vertins kitų laisves bei teises. Nebaisūs bus jokie išoriniai apribojimai. Pastarieji tik suteikia naujų, ekstremalesnių progų tobulėti, išbandyti save. Pavyzdžiu čia galėtų būti pavasarį įvestas karantinas. Kiekvienas galėjome praleisti daugiau laiko su šalia esančiais žmonėmis, išmokti naudotis kompiuteriu, susitvarkyti kambarį, perskaityti seniai pradėtą knygą ar pagerinti kūno fizinę formą. Žodžiu, nuveikti kažką naudinga ir prasminga. Tačiau taip pat turėjome „laisvę“ nieko neveikti. Ir gavome progą susipažinti su pačiais savimi – tinginiais („norėsiu – ir nesikelsiu“), nevalomis („nesitvarkysiu – ir kas man ką padarys“), egoistais („galiu vieną kartą padaryti, ką noriu?“), priklausomybių kamuojamais („kiek jau čia pabuvau prie to kompiuterio“, „ai, suvalgysiu dar vieną saldainį“). Ir galimybę pasirinkti, ką su visu tuo daryti. Mes turime aiškiai suvokti pasaulio tvarką, savo vietą jame ir ką galime padaryti, kad čia būtų gera gyventi.
Jei žmonės patikės, kad gali pakilti virš savo egoizmo ir silpnumo, jie iš tiesų taps laisvi. Taip neatsitiks pernakt, bet kaip sako Harper Lee, kartais reikia stoti į kovą, net jei žinai, kad pralaimėsi. Tik taip galėsime pažiūrėti sau ir savo artimiesiems į akis. Tik taip galėsime gyventi ir kurti pasaulį tokį, kokį norime palikti ateities kartoms, o ne tokį, kokį bijome palikti.