Kaip jaučiasi jaunieji kūrėjai namų aplinkoje, ką išgyvena mamos ir tėveliai, netikėtai sužinoję, jog jų vaikas, niekieno neverčiamas, kuria eilėraščius arba piešia? Galų gale, kiek kūrybos slepiasi elementarioje šeimos buityje, pomėgiuose? Ar dažnai jaunieji pristabdomi tradiciniu „neskubėk užaugti“ tų pačių tėvelių, kurie „patys kadaise skubėjo“?
Pateikiame kelis klausimus jaunųjų kūrėjų tėveliams. Tiesa, dažniausiai į juos atsakė mamos ir net močiutė, bet yra ir bendrų su tėveliais atsakymų. Išėjo visai smagus kūrinys. Pažiūrėkite patys!
Klausimai jaunųjų kūrėjų tėveliams:
-
Ar savo gyvenime esate sukūręs eilėraštį, apsakymą, dainą arba autorinį dailės kūrinį?
-
Kaip pastebėjote, kad jūsų vaikas turi kūrėjo bruožų arba polinkį į kūrybą? Kada?
-
Kaip manote, ar kūrybiškumas padeda jums, jūsų šeimai, darnai?
-
Ar suprantate kūrėją šalia, kaip jam padedate?
Jaunosios vertėjos Rusnės Šipelytės (Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija) tėveliai – Giedrė ir Dainius:
1. Eilėraščių ir apsakymų nei vaikystėje, nei dabar nekūrėme. Mama vaikystėje mokėsi Vaikų dailės mokykloje, bet menininko keliu nepasuko. Pastaruoju metu laisvalaikiu kuria lėles-angelus.
2. Rusnė labiau tiksliųjų mokslų žmogus, tačiau meilė vokiečių kalbai prasidėjo vaikystėje. Dalyvauti vertimų konkursuose pradėjo jaunesnėse klasėse, paskatinta mokytojų.
3. Kūrybiškumas praverčia visose gyvenimo situacijose: ir mokantis, ir dirbant, ir pramogaujant. Kūryba suartina panašiai mąstančius žmones, suburia bendrai veiklai, skatina domėtis nepatirtais dalykais, siekti tikslų.
4. Kūrėjas nelygu kūrėjui. Rusnė labai atsakingas žmogus, kruopščiai susidėliojantis savo darbus ir viską suspėjantis. Padėti kurti galime tik palengvindami buities rūpesčius, na ir, aišku, esame pirmieji skaitytojai.
Jaunosios kūrėjos Mingailės Bartašiūtės (Panevėžio „Vyturio“ progimnazija) mama Aurelija.
-
Taip esu. Ir ne vieną. Pradinėse klasėse – keletą eilėraščių, kurių, gaila, jau nebėra. Ankstyvasis ugdymas su savo mokymo programomis „privertė“ kasdien sėdėt prie kuriamų rašinių, ir šitas gėris tęsėsi iki pat dešimtos klasės. Vienas rašinys buvo įdėtas į „Paįstrietį“. Lietuvių k. mokytoja kai kuriuos darbus skaitydavo klasei kaip pavyzdinius. Kūrybiškumas baigėsi su programų „reformomis“, prasidėjus kūrinių interpretacijų erai.
-
Pastebėjau tada, kai dukrytė (5 metų) daug skaitydama ir klausydama pasakų, istorijų pasakė, kad ir ji „pasidarys knygelę“. Vieną dieną pasiėmė baltų lapų, flomasterius ir „pasisiuvo knygą“ su pirmosiomis savo istorijomis, kurias buvo girdėjusi dar visai maža, kai mama prieš miegą, išjungusi lempą „kurdavo“. Kurį laiką buvo tradicija: „Kokios pasakos nori?“ „Iš galvos“, – išgirsdavau atsakymą.
-
Kūrybiškumas tikrai padeda. Pagerinti nevykusią dieną, kasdieninę rutiną ir, svarbiausia, santykį su vaiku. Šiuo metu kūrybiškumo „palūkanos“ tokios geros, kad nereikia nerimaut dėl pamokų, namų darbų, standartizuotų testų, ypač lietuvių k. pamokose.
-
Žinoma – skatinimu, pagyrimu.