Iš tikrųjų – kaip jaučiasi jaunieji kūrėjai namų aplinkoje, ką išgyvena mamos ir tėveliai, netikėtai sužinoję, jog jų vaikas, niekieno neverčiamas, kuria eilėraščius arba piešia? Galų gale, kiek kūrybos slepiasi elementarioje šeimos buityje, pomėgiuose? Ar dažnai jaunieji pristabdomi tradiciniu „neskubėk užaugti“ tų pačių tėvelių, kurie „patys kadaise skubėjo“?
Pateikiame kelis klausimus jaunųjų kūrėjų tėveliams. Tiesa, dažniausiai į juos atsakė mamos ir net močiutė, bet yra ir bendrų su tėveliais atsakymų. Išėjo visai smagus kūrinys. Pažiūrėkite patys!
Klausimai jaunųjų kūrėjų tėveliams:
-
Ar savo gyvenime esate sukūręs eilėraštį, apsakymą, dainą arba autorinį dailės kūrinį?
-
Kaip pastebėjote, kad jūsų vaikas turi kūrėjo bruožų arba polinkį į kūrybą? Kada?
-
Kaip manote, ar kūrybiškumas padeda jums, jūsų šeimai, darnai?
-
Ar suprantate kūrėją šalia, kaip jam padedate?
Jaunosios kūrėjos Mūzos Olimpijos Svetickaitės (Palangos senoji gimnazija) mama Rasa:
- Kūryba mane lydėjo nuo pat mažens. Tiek namuose, tiek pas senelius turėjome begales knygų, ir ne bet kokių. Kadangi senelis dirbo buhalteriu Juozo Masiulio knygyne, dauguma pasaulinės klasikos veikalų, vaikiškų knygų ir knygelių supo mane, kiek tik save prisimenu. Nusikeldavau dešimtis tų knygų ir, pasigaminusi pinigus, žaisdavau knygyną. Buvo labai smagu. Be to, namuose turėjome savo šeimos ansamblį „Žvaigždžių spalvos“ bei lėlių teatrą. Net nebeatsimenu, kuriam iš tėvelių kilo mintis įkurti ansamblį ir teatrą, kad dar labiau mus su broliu užimtų, lavintų. Galiu pasakyti, kad mūsų teatras turėjo labai kokybiškas lėles: judėdavo jų galūnės, jos mokėjo kalbėti (tėvelis jas parveždavo iš Maskvos, tuomečio Leningrado), tvirtas ir gražias dekoracijas, kurias gamino visa šeima. Mūsų teatras neapsiribojo vien namų sienomis – esame ne vieną kartą vaidinę tėvelių darbovietėse, mokyklose, netgi tolimoje Moldovoje. Apie mūsų šeimos ansamblį, turėjusį profesionalią aparatūrą, ir teatrą ne vieną kartą rašė tuometinė „Panevėžio tiesa“.
Bandymų kurti įvairias istorijas, apsakymus buvo ne vienas ir ne du. Galbūt bus įdomu paskaityti eilėraštį, kurį parašiau būdama dešimties.
Kur važiuosi? – Į Paryžių.
Ką ten pirksi? – Šunį Dryžių.
Šunio reikia man seniai,
Nes užpuolė katinai
Taip gyventi negaliu –
Gal geriau bus su šuniu.
Naktimis gerai miegosiu,
Savo Dryžiką sapnuosiu.
Rytą kelsiuos aš žvalus –
Katinų daugiau nebus!
Tačiau rašymas netapo mano veikla numeris vienas. Tiesa, Mūzai esu sukūrusi porą dainelių, kuriose minimas jos vardas. Šias daineles ir savo kūrybos lopšinę dainavau jai visą jos vaikystę.
2. Man nereikėjo nieko pastebėti – natūraliai ėjome link to.
Gal kokius metus iki gimstant Mūzai pradėjau dažnai skaityti kultūrinį leidinį „Mūzų malūnas“. Tada galvodavau: jei turėčiau mergaitę, pavadinčiau ją Mūza. Vėliau, kai sužinojau, kad taip ir įvyks, dėl vardo nekilo abejonių. Taigi ne vaikas atsinešė vardą, o vardas atsinešė vaiką.
Dar būdama nėščia pradėjau dainuoti dainas, kalbėdavausi su savo vaikeliu. O dukrelei gimus, gimdymo namuose ją nešiodama be perstojo dainuodavau savo kurtas daineles ir lopšinę. Grįžus namo dainos nesibaigė. Po kiekvieno maitinimo, laikydama Mūzą ant rankų, dainuodavau.
Dukrelei užaugus nutariau nupirkti CD su vaikiškomis dainelėmis. Kai įjungdavau grotuvą, ji labai gražiai linguodavo, mojuodavo rankytėmis ir tabaluodavo kojytėmis tiesiai į taktą.
Pradėjome lankytis Juozo Miltinio dramos, Lėlių vežimo, „Meno“ teatruose. Tai tapo kone savaitgalio tradicija. Grįždamos namo pačios pratęsdavome spektaklius, improvizuodavome tiesiog gatvėje. Be gausybės pasakų, istorijų knygelių, kurių apsuptyje augo Mūza (pirmąją knygelę ji skaitė būdama vos penkių mėnesių), namuose atsirado ir pirštukų teatro knygos su vaidinti skirtomis lėlėmis, ir knygos, iš kurių reikėjo išsikirpti, nuspalvinti, susiūti – žodžiu, pačiam pasigaminti teatro lėles. Tad vietoje prieš miegą skaitomos pasakos dažnai visa šeima rinkdavomės vaidinti kartu. O jei viršų perimdavo skaitymas, knygas Mūzai visada skaitydavo tėvelis Žydrūnas.
Tačiau muzika iš mūsų gyvenimo niekur nedingo. Atmintyje išliko Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertas Juozo Miltinio dramos teatre, į kurį Mūzos (jai buvo ketveri) žadėjo neįleisti, nes vaikas per mažas, čia juk rimtas koncertas. Į koncertą visgi patekome, tas mažas vaikas sėdėjo ir klausėsi įdėmiau nei kiti kostiumuoti dėdės.
Atėjo laikas, kai koncertų ir spektaklių mums tapo per maža. Pradėjo lankytis kino centre „Garsas“, eiti į įvairias parodas, knygų pristatymus, miuziklus, baletus, profesionalius cirko pasirodymus, valstybinių švenčių minėjimus, šunų parodas. Šitaip plėtėsi ir taip platus mažo vaiko akiratis.
Namuose buvo daugybė lėlių ir jų baldų, pliušinukų, mašinėlių, konstruktorių, kaladėlių, dėlionių, lavinamųjų žaislų ir pan. Žinoma, žaislai visada būdavo perkami ne pagal amžių, t. y. skirti vyresnio amžiaus vaikams, nei Mūzai tuo metu buvo metų. Šis dalykas tapo vienu iš raktelių, atrakinusių dukters kūrybiškumą, norą sužinoti ir išmokti ką nors naujo.
Kai vos baigusi pirmą klasę, ilsėdamasi Palangoje Mūza sukūrė pirmąjį savo eilėraštį, nenustebau. Prisipažinsiu, buvo neapsakomai smagu, tikrai labai džiaugiausi ir didžiavausi savo dukra, bet tai nebuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Manau, tam ji jau buvo subrendusi. Nors pagal savo amžių tikrai daug skaitė (jai buvo vos aštuoneri), bet ji pradėjo skaityti dar daugiau, ir ne pasakų knygeles, o paaugliams skirtą literatūrą.
Palangoje gimė ir antras, ir trečias dukters eilėraštis. Rugpjūtį grįžus namo – ir ketvirtasis… Nusprendžiau juos parodyti mūsų mylimai nuostabiajai mokytojai Gražinai Apšegienei. Ji vos užmetusi akį, o vėliau ir įdėmiai įsiskaičiusi pasakė: „Namuose turite didžiulį talentą – antrokai taip nerašo…“
3. Savo ir savo šeimos gyvenimo be kūrybiškumo net negalėčiau įsivaizduoti. Išsilavinę žmonės privalo būti kūrybiški. Manau, nėra aiškios ribos tarp mokslo, meno, kūrybos… Kadangi Mūza dalyvauja įvairiuose LRT projektuose („Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, „Auksinis protas“, „Lietuvos nerealieji“, „Tiesa ar drąsa“, „Vaikų forumas“, „Labas rytas, Lietuva“ ir kt.), radijo laidose „Literatūros akiračiai“, „Pokalbiai per LRT Opus“, „Domas ir Tomas“, „LRT Opus vasara Palangoje“, galiu tvirtinti, kad mokslas, menas, kūryba, kūrybiškumas – viskas tarpusavyje labai glaudžiai susiję. Netgi išdėstyti ir pagrįsti savo nuomonę, būti lygiaverčiu diskusijos dalyviu – tai jau kūrybiškumas. Mūza ir, aišku, visa šeima gyvename labai įdomų, pilną įspūdžių gyvenimą. Kūryba, kultūra yra neatsiejama mūsų dienos dalis. Žinoma, pagrindinis darbas tenka jai, bet ir mums su vyru yra ką veikti. Konkursai, festivaliai, televizijos, radijo laidos dažniausiai vyksta Vilniuje, tad mano pareiga viską apgalvotai ir kruopščiai suruošti (pradedant apranga, baigiant knygomis), o tėvelio – saugiai ir laiku nuvežti į reikiamą vietą.
Turbūt kyla natūralus klausimas – ar mes nepavargstame? ar įmanoma tai atlaikyti? Aišku, dažnai pritrūksta poilsio, būna, kad eidama jauti, kaip nebepavelki kojų… Tačiau visa tai dar labiau sutelkia mūsų šeimą. Juk turime labai aiškų ir tvirtą tikslą – judėti tik pirmyn!
4. Pati esu kūrėja. Aš ir jaučiuosi, jog esu menininkė. Kai gyveni mene ir menu, kūryboje ir kūryba, stengiesi aprėpti vis daugiau ir daugiau, kūrybos ir meno klodai tampa nebeišsemiami. Nors gyventi su kūrėja yra didžiulis iššūkis ir atsakomybė, bet tai ir begalinis džiaugsmas. Dabar ne tik aš Mūzai, bet ir Mūza padeda man. Pavyzdžiui, rekomenduoja, kokią knygą paskaityti, kokį filmą pažiūrėti, į kokį renginį ar parodą nueiti. Todėl dukterį suprasti nėra sunku. Kitą kartą jau ir nebežinome, nuo ko viskas prasidėjo – ji ar aš pasiūliau kokią nors idėją. Todėl viskas susipynę, nebėra ribos tarp kūrybos ir gyvenimo. Visas mūsų gyvenimas tapo kūryba. Manau, kad kitaip ir negalėjo būti. Kadangi mums Dievas davė didžiuliais talentais ir gabumais apdovanotą dukterį, aš tiesiog neturėjau kitos išeities, kaip tik diena iš dienos ją lavinti, atskleisti vis naujus jos talentus, padėti atrasti jai (o ir pačiai sau) vis naujų gabumų. Ir negali būti pavargimo, nesupratimo. Mes su vyru, kiti šeimos nariai (seneliai, dėdės, tetos, krikšto tėveliai) besąlygiškai palaikome Mūzą, tikime tuo, ką ji daro, esame ir visada būsime šalia, o tai iškelia aukščiau kasdienio gyvenimo, įkvepia, suteikia palaimą ir užaugina sparnus!
Jaunosios kūrėjos Šarūnės Širmenytės (Panevėžio „Vyturio“ progimnazija) BABYTĖ (močiutė iš Žemaitijos) Valė:
1. Yra sukūrusi daugybę eilėraščių. Kuria eilėraščius ypatingoms progoms – jubiliejams, Kalėdoms ir t. t. Pradėjo kurti 2 klasėje, vėliau deklamavo kūrinius ant scenos. Dažnai nebūdavo kada kurti, nes reikėjo daug laiko skirti mokslams, bet kartais ateidavo įkvėpimas, kuriam atsispirti neįmanoma…
2. Vaikas turėjo polinkį kūrybai – tai akivaizdžiai matėsi bendraujant.
3. Galbūt…
4. Duodu kūrėjui erdvės mąstymui, kad galėtų gerai pagalvoti. Ta vieta, mintims gimti – tai stalas antrame aukšte… Čia vyrauja visiška ramybė.
… ir MAMA Irma
1. Aišku, kad yra kūrusi, nes mokykloje kartais reikėdavo kurti eilėraščius.
2. Pirma tai pastebėjo mokykloje. Tik vėliau aš, mama, sužinojau, kad dukra kuria eilėraščius, ėjau klausyti jų į „Poezijos pavasarėlį“, užsisakiau eilėraščių knygelę.
3. Manau, kad padeda.
4. Geram kūrėjui padėti nereikia. Jis pats susikuria sąlygas…
Jaunosios kūrėjos Agnės Ulbikaitės (Panevėžio „Vyturio“ progimnazija) mama Jolanta:
1. Esu sukūrusi gal porą eilėraščių, nes buvo privaloma per literatūros pamokas mokykloje. Galėčiau pasigirti, kad sekėsi rašyti rašinius. Visada domėjausi rankdarbiais, o tėtis yra įvaldęs braižybos meną, todėl jo darbai tikslūs ir dailūs.
2. Agnė labai anksti pradėjo piešti. Pirmą kartą supratome, kad turi kūrėjo bruožų, kai dar lopšelyje miesto konkurse tapo laureate savo amžiaus grupėje ir gavo pirmąją padėką. Kai išmoko rašyti, pradėjo kalbėti, kad rašys knygą.
3. Mūsų šeimoje vyriškoji pusė yra daugiau tiksliukai. Kūryboje mes randame bendrystę: idėjos mūsų, o įgyvendiname visi kartu. Mano nuomone, kūryba padeda gyvenime. Per ją gali išreikšti jausmus, nerimą. Aš tai ypač pastebiu savo dukros elgesyje. Ji labai emocinga, bet sunkiai išreiškia jausmus. Sukaupti jausmai išsilieja jai rašant, piešiant.
4. Suprasti dukrą, kaip kūrėją, jos darbuose atspindėtas emocijas man labai padėjo mokykloje dirbantys specialistai. Mes labai didžiuojamės savo vaiku, stengiamės tai parodyti. Dukros sukurtais darbais originaliai pasveikiname artimuosius, darbus įsirėminame ir taip papuošiame namus.