Baisūs pavojaus signalai statybų sektoriuje. Valstybinė darbo inspekcija (VDI) konstatuoja, kad jame dirbantiesiems nutinka daugiausia tragiškų nelaimių. Panevėžyje šią savaitę daugiabučio renovaciją paženklinusi nuo pastolių nukritusio statybininko mirtis – šįmet jau aštunta statybose.
Jose dirbusių artimųjų netekusios arba juos, likusius neįgalius ir prikaustytus prie lovos, slaugančios šeimos teigia, jog po tokių nelaimių teisybės paieškos dažnai būna ilgos ir labai karčios.
Į aukštai dirbančius statybininkus iki šiol ramiai žiūrėti negali savo tėvo nelaimę prisimenanti panevėžietė Laima Vilimienė.
„Man buvo tik treji, kai prieš penkiasdešimt metų su Panevėžio statybos trestu tėtis dirbo prie tuomet statomos Pedagoginės mokyklos (dabar V. Mikalausko menų mokykla). Lūžo pastoliai ir tėtis krito žemyn, iš paskos pasivijo dar krūva plytų. Taip aukštos kvalifikacijos mūrininkas visam gyvenimui liko neįgalus ir bedarbis. Nuo sausio pablogėjus sveikatai jis nebesikelia iš patalo. Tad aš tikrai žinau, ką reiškia nelaimė statybose žmogui ir jo šeimai“, – apie liūdną patirtį sutiko papasakoti Laima.
Kad po nelaimės darbe susižalojęs darbininkas ir jo artimieji dažniausiai lieka vieni, šiandien gali papasakoti ir panevėžietė Irmina. Ji prieš septynerius metus neteko vienoje Panevėžio statybų kompanijoje dirbusio tėčio. Su įmone žuvusiojo šeima bylinėjosi net penkerius metus.
Visą straipsnį skaitykite gruodžio 7 dienos (šeštadienio) „Sekundės“ laikraštyje.