Kadaise jis dienų dienas leisdavo pelkėse, stebėdamas, gelbėdamas ir gydydamas sparnuočius. Dabar paukščiai gyvena ne tik jo namuose ir širdyje, bet ir kūryboje.
Laikas šlapiose pievose
Panevėžio dailės galerijoje vyksta įvairios edukacinės pamokos, viena jų – „Keraminis paukštis“. Susirinkę vaikai lipdo paukščius, kurie gimsta jų vaizduotėje.
Šie dangų raižantys sparnuočiai nuolat gyvuoja ir pačioje edukacinių pamokų vadovo, tapytojo A. Stančiko, galvoje.
Pasak menininko, jo kūryba glaudžiai susijusi su paukščiais, o kartais šie tapdavo net jo vizitine kortele.
„Paukščiai bent fragmentiškai, kokios nors abstrakcijos užkulisiuose mano paveiksluose beveik visada yra. Man jie – pačios tikriausios laisvės simboliai. Ne tos politinės, santvarkos propagandų sukurtos nepriklausomybės, o dvasinės, gyvenimo“, – apie savo didžiausią pomėgį – ornitologiją pasakoja A. Stančikas.
Panevėžietis menininkas jau nuo vaikystės jautė ypatingą ryšį su gamtos pasauliu.
Augęs netoli Piniavos, už dabartinės Panevėžio gamtos mokyklos, su geriausiu draugu daugybę laiko praleisdavo pelkėse ir šlapiose pievose.
Čia stebėdavo laukinius paukščius, antis, perkūno oželius, slankas ir fotografuodavo visa, ką matydavo.
„Man paukščiai – pačios tikriausios laisvės simboliai. Ne tos politinės, santvarkos propagandų sukurtos nepriklausomybės, o dvasinės, gyvenimo.“
A. Stančikas
Rinko laukinių paukščių kiaušinius ir bandė juos atpažinti. Netgi mėgino pats pasidaryti paukščių iškamšų, tačiau, kaip dabar sako, trūko žinių ir įgūdžių.
Vaikystėje taip pat aktyviai rinko vabalų ir drugelių kolekcijas, jas tyrinėjo ir aprašinėjo. Vėliau šios kolekcijos besikraustant, vykstant namų statyboms pasimetė.
Šiandien, atsisukdamas į nueitą gyvenimo kelią, A. Stančikas sako nesigailintis, kad nepasirinko ornitologijos. Šis mokslas jam tapo pomėgiu, paįvairinančiu kasdienybę ir įkvepiančiu kūrybai. P. Židonio nuotr.
Pusė Panevėžio ant pelkių
„Pusė Panevėžio pastatyta ant pelkių, ypač šiaurinė miesto dalis, kur ir Pelkių gatvė dabar driekiasi. Šiandien ten jau viskas nusausinta, pakeista – visur plyti kiemai, namai“, – su ilgesiu prisimena A. Stančikas.
Ir paukščių Panevėžyje anuomet, menininko teigimu, buvo kur kas daugiau. Jų skraidė tokių rūšių, kurių šiandien ir visoje Lietuvoje vos kelios poros likusios.
Antai iš vaikystės Artūras mena žalsva spalva išsiskiriančių žalvarnių būrius savo mieste. Apie juos kurtos pasakos, o dabar šie paukščiai visiškai ties išnykimo riba.
Retai panevėžietis bemato šarkų, pempių. Netgi lietuviški pavasario šaukliai, vieversiai, vyro pastebėjimu, tapo reti svečiai mūsų kraštuose. Nedažnai išgirsi ir tradicinės griežlės
balsą prie atokesnių sodybų.
„Klimatas šyla, sąlygos daliai gyvūnijos pradeda nebetikti. O kur dar šiuolaikinė žemdirbystė“, – atsidūsta A. Stančikas.
Namuose – paukščių ligoninė
Menininkas su siaubu žiūri į rapsų laukus ir išartas pievas, kurios vis labiau užima laukinių pievų, pamiškių ir paupių žemes.
Ūkininkų naudojama chemija taip pat sparčiai atlieka savo žiaurų darbą.
Nors gamtos teises gina ekologijos šalininkai, pasak pašnekovo, žemės ūkio atstovai viską moka greitai susitvarkyti savo naudai, skelbdami eilinius streikus.
„Visi tie purškimai – mirtis laukinei gyvybei. Nebeliks nieko, bet turėsime rapsų aliejaus. Po 3 kibirus kiekvienam lietuviui. Ūkininkai teisinasi, kad maitina Lietuvą, bet tuoj nebus kas nutūpia ant rapso žiedo jo apdulkinti“, – nuogąstauja gamtai neabejingas dailininkas.
Jis dar nuo vaikystės stengėsi pagelbėti gyvūnijai.
A. Stančiko tėvas dirbo veterinarijos gydytoju ir nepykdavo, kai sūnus iš pelkių parnešdavo sužeistą paukštelį. Padėdavo jį gydyti, sugipsuodavo lūžusius sparnelius.
Užsispyrėlė augintinė
„Esu gimęs ir užaugęs Panevėžyje, bet mano kraujas, matyt, visada traukė kaimo link. Bute, kur gyvenau su tėvais, laikėme visokiausių gyvių ir niekas ant manęs nepykdavo. Turėdavau žuvyčių, visada čirkšdavo banguotosios papūgėlės“, – pasakoja menininkas.
Pastaruosius paukščius, dar vadinamus Australijos žvirbliais, jis augina ir šiandien.
To esą labai norėjo septyniolikmetė dukra, dažnai girdėdavusi tėčio pasakojimus apie papūgėlių išdaigas jo vaikystės namuose.
„Bėgant metams norisi ramybės, tad dukrai užsigeidus šuns, iš karto atsisakėme – kas jį kasdien vedžios į lauką? O kai dukra prakalbo, jog savo vaikams taip ir neturės ką papasakoti apie papūgų nuotykius, nusileidome ir kitą dieną vieną tokią nusipirkome“, – šypteli A. Stančikas.
Turėjęs ne vieną papūgą Artūras šypsosi, kad paskutinė šeimos augintinė – tikra užsispyrėlė. Gyvena laisvai kambariuose, į narvelį uždaroma tik šeimininkams išeinant iš namų, kad likęs vienas paukštis nesusižeistų.
„Jei gyvūnas auga narve be dėmesio, jis neatsiskleis. Aš su savo papūga ir pakalbu, ir pabaru ją. O toji klauso, bet didelio nuolankumo nerodo. Jos charakteris labai principingas – jei pameta savo mėgstamą kamuoliuką, visa šeima būna sukelta ant kojų, ieškom su žibintuvėliais po visus kampus žaislo. Kol nerandame, pilni namai triukšmo. Nebandykite ir tvarkos jos narvelyje keisti – bus blogai“, – apie savo sparnuočio nuotykius ima pasakoti A. Stančikas.
Lygiai taip pat jo papūgėlė skandalą sukelia dėl ant komodos paliktų raktų.
Jei namo grįžęs šeimininkas jų nepadeda į šią įprastą vietą, paukštis parodo savo ypatingąjį balsą. Šiuose namuose papūgėlė – tikra šeimininkė.
O iš tiesų, pasak A. Stančiko, net banguotąsias papūgas galima išmokyti kalbėti. Šių paukščių protas prilygsta dvejų metų vaikui.
„Norint išmokyti kalbėti, reikia išsirinkti patinėlį ir jį auginti vieną. Patelės vienatvės neištveria ir pradeda save pešioti. Apskritai šie paukščiai mėgsta gyventi būryje“, – pasakoja daug ornitologijos žinių sukaupęs dailininkas.
A. Stančiko namuose banguotoji papūgėlė – tikra šeimininkė, gebanti visą šeimą sukelti ant kojų. P. Židonio nuotr.
Nuviliojo dailė
Paklaustas, kodėl nesirinko profesijos, susijusios su gamta, menininkas sako esantis tik ornitologas mėgėjas. Tuo pat metu, kai jį sužavėjo gamta, į gyvenimą atėjo ir dailė.
„Mokytis įstojau į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą. O kad nepaimtų į sovietinę armiją, iš karto po studijų ėjau mokytojauti į Panevėžio rajoną. Tokia buvo tvarka: jei dirbi rajono mokykloje, į kariuomenę nepašaukia – visur tuomet trūko pedagogų“, – pasakoja A. Stančikas.
Profesinę karjerą panevėžietis pradėjo nuo Miežiškių. Mokė ne tik dailės, vedė ir kitas pamokas. Dešimtmetį mokė Panevėžio dailės mokyklos ugdytinius.
Vienu metu A. Stančikas intensyviai gyveno tik iš savo kūrybos.
Kai Lietuvoje pinigai buvo verčiami į litus, pasak menininko, žmonės turėjo nemažai santaupų ir mielai jas leido profesionalų paveikslams. Tačiau neslepia, jog didelio entuziazmo tokioje veikloje nejautė – kūryba pagal kitų norus ir vizijas nėra jo pašaukimas. Tai, Artūro nuomone, ir nebe menas, o daugiau komercija.
Dabar, anot jo, kasmet aukštosios mokyklos išleidžia vis daugiau menininkų, pasiūlą smarkiai veikia Kinijos fabrikuose štampuojama „kūryba“, tad ir pats savo paslaugų nebesiūlo.
Daugiausia tapo ruošdamas bendras su kitais menininkais ar personalines parodas. Jų dailininkas ne vieną surengęs.
Jau balandį, švęsdamas 65-metį, A. Stančikas planuoja pristatyti parodą „Fragmentai“.
Autorius užsimena, kad joje figūruos pievos, žiūrovui matomos vos iš aukščiau, nei apima realybė.
„Pievos plačiąja prasme – ne tik gamtos dalis. Mes kartais kalbame, rodome „pievas“, – šypteli dailininkas, dabar daugiausia kuriantis minimalistiniu stiliumi.
Toks būdas, anot jo, mene priverčia apgalvoti net menkiausią liniją ar dėmelę. Nė viena detalė nebūna nereikalinga, atsitiktinė. O kuo mažiau detalių, pasak menininko, tuo daugiau erdvės mintims.
Jau balandį, švęsdamas 65-metį, A. Stančikas planuoja pristatyti parodą „Fragmentai“. P. Židonio nuotr.
Paukštis kūryboje
A. Stančiko kūryboje visada svarbus buvo ir paukštis.
„Mano kūriniuose paukštis nėra realistinis – taip galima be reikalo nueiti į simboliką. Mano paukščiai sklando kažkur ore“, – sako dailininkas.
Šiandien, atsisukdamas į nueitą gyvenimo kelią, A. Stančikas sako nesigailintis, kad nepasirinko ornitologijos. Šis mokslas jam tapo pomėgiu ir paįvairina kasdienybę.
„Kiek čia ornitologų Lietuvoje reikia, be to, niekada nenorėjau prisirišti prie darbo su paukščiais. Man patinka juos stebėti savo malonumui. Kai tik randu laiko, važiuoju į gamtą. Apsilankau ornitologijos stotyje Ventės rage“, – pasakoja dailininkas.
Net atostogos su šeima – paukščių tyrinėjimas kur nors atokiame, žmonių nelankomame Latvijos pajūryje.
Su žmona pastebėję nematytą sparnuotį, gali ilgai diskutuoti, kokios jis rūšies.
Panevėžietis savo žinias apie gamtą plečia ornitologus mėgėjus vienijančiuose socialiniuose tinkluose.
Lietuvoje šiuo metu užfiksuota 390 paukščių rūšių, o pasaulyje – 11 tūkstančių, tad, pasak pašnekovo, būtų drąsu teigti, kad šioje srityje jam viskas žinoma.
„Anksčiau apie ornitologiją informacijos galėjai rasti vos keliose knygose. Siųsdavausi jų net anglų kalba iš užsienio. O dabar visko tiek daug: internetas, leidiniai, specialios programėlės paukščių balsams atpažinti“, – vardija Artūras.
Miško slapukas
Taip pat menininkas labai mėgsta žvejoti. Laisvu laiku maunasi ilgus guminius batus ir bando laimę Nevėžyje ar Šventosios upėje.
„Man ne tiek svarbu laimikis, kiek patinka tas azartas – pagauti ir būti gamtoje. Jei ir nutveriu žuvį, dažniausiai ją paleidžiu. Niekada nebūčiau medžiotojas, nerinkčiau trofėjų – man gražiausi gyvūnai, kai jie gyvi“, – patikina pašnekovas.
Besikeičiant klimatui ir gamtai, anot jo, kartais tikrų įdomybių galima pamatyti ir mieste.
Anksčiau būdavę tik miškų klajūnai, dabar į Panevėžį užsuka kėkštai, keršuliai.
Paklaustas, koks paukštis pagal savo būdą jis pats galėtų būti, A. Stančikas konkrečios rūšies išsirinkti negali.
Tačiau sako esąs tikras, kad erelis tikrai nėra – greičiau pilkas, neryškus miško paukštelis.
„Jei būčiau paukštis, tikriausiai būčiau koks nors slapukas. Nemėgstu dėmesio“, – prisipažįsta menininkas.
Tačiau išties jis yra tas, kuris atidžiai stebi pasaulį aplink save ir atranda grožį net mažiausiuose sparneliuose.