Jaunąsias kūrėjas Gabiją Kopūstaitę ir Grėtą Bilevičiūtę padrąsino Panevėžio 5-osios gimnazijos mokytoja Beata Viederienė.
Gabija Kopūstaitė (9 kl.)
„Rašydama eilėraščius išreiškiu jausmus, tyrinėju save ir aplinką, svarstau, koks yra likimas, koks mano vaidmuo gyvenime, išgyvenu sunkumus. Mano eilėraščiuose atsispindi netektys, neblėstantis tikėjimas likimu, kad niekas nevyksta be priežasties, kad tai, kas nutinka, taip ir turi būti, ir nieko dėl to negalima pakeisti, tik tikėtis geresnės ateities.“
Sekundė pražūtinga
Žiūrėk į savo atspindį vandenyje,
Sudie ištarki paskutinį kartą.
Mėnulis šypsosi tau naktyje –
Iš jūros nebūties nebegali išplaukt į krantą.
Blausi liepsnelė žiba tamsoje –
Apnuogina neramią tavo sielą.
Jau pamiršai, kaip lengva buvo lakstyti žolėje,
Staiga tai tampa panašu į amžinąjį miegą.
Dar pažiūrėk į vandenyno kalbančias akis –
Lai jūsų žvilgsniai sužaidžia likimą…
Bet jau vėlu – kai buvo vasaros pirma naktis,
Tau viso labo liko sekundė pražūtinga.
Liepsnojantys keliai
Klausyti kalbančios tylos
Ir laukti to, kas niekad neateis.
Stebėti, kaip ilgom natom naktis sugros
Ir saulė patekės liepsnojančiais keliais.
Žiūrėti į beviltiškai nusvirusias rankas,
Nušluostyt karštas upėm srūvančias akis…
Ir vis tikėtis, kad stiprybė dar įkąs,
Kartu grąžindama keliuos sudegusias viltis.
Tavęs nebemačiau
Nešina žiedais banga nutolo,
Grįžau kaip vakar – tuščiomis.
Išdalinau dalį savęs dėl noro
Dar kartą pažiūrėt likimui į akis.
Sunkias duris užversiu paskutinį kartą –
Jau mano siela nebepajėgia daugiau.
Kadaise išmetė banga žiedus į krantą,
Tik tavęs, deja, nebemačiau.
Grėta Bilevičiūtė (11 kl.)
„Ieškoti, klausti, gilintis, suprasti – taip apibūdinčiau šių miniatiūrų autorės siekius. Grėtai rūpi, kodėl kas nors vyksta, kokia jos, kaip žmogaus, misija“, – apie kūrėją sako jos mokytoja Beata Viederienė.
Gamta
„Gamta yra gyva.“ Ilgą laiką niekaip negalėjau suprasti: kaip gamta gali būti gyva? Ji juk nekalba, nejuda, nieko nemato ir nieko negirdi – galvodavau sau, tačiau pastaruoju metu, manau, dauguma jau įsitikino, jog gamta iš tiesų gyva. Taip, galbūt ji nekalba ir nejuda, tačiau gamta – jaučia. Ji nuo pat senovės rūpinosi žmogumi – suteikė jam maisto ir pastogę, laistė vargstančio laukus, vos tik jam juos užsėjus, bet dabar, kai žmogus apsirūpinęs gėrybėmis sėdi pačioje klestėjimo viršūnėje, gamta tampa užmiršta ir apleista, todėl ji pradeda keršyti. Atgal toli žvelgti nereikia – visi grėsmingi gaisrai, alinantys ir viską griaunantys potvyniai, žemės drebėjimai ir sparčiai nykstančios gyvūnų rūšys – tai tik pradžia viso to, kas mūsų neišvengiamai laukia. Gamta ne tik gyva. Ji mena. Jos atmintis siekia ne metus ir ne dešimtmetį. Už naikinimą gyvastį, menkinamą didybę keršija. Tačiau žmogus, deja, bejėgis pasipriešinti.
Gyvenimo pamoka
Darbas svetimoje šalyje. Nepagražintas gyvenimas, ne viena nauja pamoka. Viena iš įsimintiniausių – visa, ką gamta sukūrė, yra tobula. Pirmąją dieną po visų darbų laukuose, ūkininkų prašymu, prižiūrėjau pastogėje apgyvendintas avis. Nuėjusi su ėdesio ir vandens kibirais nustebau: viena avelė gulėjo visiškai atitverta nuo kitų. Kodėl? Kas avelei atsitiko? Verdiktas – galinės kojos paralyžiuotos, todėl atitverta nuo kitų, kad šios nesutryptų. Tą akimirką pamaniau: „Mažai avys skiriasi nuo žmonių. Žmonės mažai skiriasi nuo avių. Pasitaikius progai tik ir laukiame, kada galėsim sutrypti silpnesnį, taip tapdami „pranašesni“. Kito pažeminimą ir sutriuškinimą mes vis dar suprantame kaip žmogaus stiprybę parodančius veiksmus.“ Tačiau negalima visiškai sugretinti gyvulių ir žmonių. Galbūt siekis išlikti stipriausiais ir pranašiausiais yra tas pats, tačiau veiksmai, kurių imamės, kad pasiektume užsibrėžtą tikslą, skiria mus nuo gyvulių. Jų veiksmai yra tiesmukiški ir nesuvaidinti, neretai šis primityvus elgesys žmones sužavi ir tikrumu pavergia sutryptas ir įskaudintas kasdienio žiauraus elgesio žmonių širdis.
Pastogė tapo lankomiausia vieta gyvenvietėje, o avelė – mylimiausia iš bandos. Gamta yra nenuspėjama, visai kaip ir likimas. Žinau viena – kad ir ką ji atsiųstų, tai reikia priimti kaip tobulą dovaną. Net ir tobuli Dievo avinėliai kartais nuklysta nuo bandos ir pasiklysta, tačiau dėl to jie netampa mažiau mylimi ar kažkuo prastesni.
Vanduo
Manau, visi bent kartą savo gyvenime žvelgdami į dangų esame susimąstę, jog jame plūduriuojantys debesys kažką primena… Bakstelėję draugui neretai susilaukdavome pritarimo arba dar neįtikinamesnės versijos to, kas plaukia danguje dešimt kilometrų virš mūsų galvų. Neseniai visai netikėtai, išgirdau labai keistą ir neįprastą faktą – vanduo turi atmintį. Tikrai ne naujiena, jog debesys sudaryti iš mažyčių vandens lašelių. Taigi man kyla klausimas: kodėl debesys negali atspindėti vandens būsenos ir formos organizmo, kuriame jis buvo įkalintas prieš pat išgaruodamas? Neįtikėtina… Gal tai tik tuščios kalbos, galbūt vanduo net neturi atminties ir visa teorija – tik nepagrįsti svaičiojimai. O gal tai mūsų vaizduotė, kuriai paaiškinti ieškome mokslinių faktų? Gal… gal…
Mokslo galia
Kai buvau maža, labai daug ko nesupratau: kodėl palijus ir nušvitus saulei atsiranda vaivorykštė?, kodėl dangus turi būti mėlynas?, iš kur žiema žino, kada jau laikas ateiti?“ Išties daug klausimų, ir jie mano mažoje galvelėje ilgai neužsibūdavo. Žinoma, kai gamta buvo nepaaiškinama, viskas atrodė daug paprasčiau, tačiau dabar, kai žinios galvoje nepalieka tuščios vietos, seniau su dešimtimis klausimų į gamtą žiūrėjusios akys dabar mato visiškai kitokius dalykus. Dauguma teigia, kad žinios iš gyvenimo pasiglemžia visą įdomumą ir padaro jį pilką bei neįdomų. Bet yra priešingai. Kokia privilegija suprasti neįtikėtinai sudėtingą gamtą, kuri, savo sunkiai paaiškinamus procesus slėpusi tūkstančius metų, dabar leidžiasi analizuojama. Kiekvienas trumpas pasivaikščiojimas tampa šiokiu tokiu praktiniu darbu, per kurį yra galimybė ne tik pasibūti su gamta, bet ir toliau tobulinti mąstymą, santykį su ja ir ugdyti savo pastabumą. Galbūt to dar nesuprantame, bet gamta yra vienas iš pagrindinių mūsų tobulėjimo šaltinių. Neretai galimybė krimsti mokslus iš žmogaus pareikalauja didelio pasiaukojimo ar ryžto, netgi pamiršti vaikystės prisiminimus, bet argi tai neatveria platesnių vartų į nuolatos augančio ir dar iki galo neištirto pasaulio pažinimą?