Baigiantis sovietmečiui, 1988-aisiais, įvykis sekė įvykį. Visuomenė jau ne tik jautė permainų vėjus – ji troško aktyviai dalyvauti kiekviename žingsnyje į nepriklausomybę.
Neatsitiktinai būtent 1988 metų vasarą Panevėžyje pirmą kartą viešai suplevėsavo Trispalvė. Tais mėnesiais Lietuvoje pasipylė gausi Sąjūdžio spauda, vyko mitingai, protestai, roko maršas. Bet į tą reikšmingą dieną mus atvedė sąjūdininkų visoje šalyje rengti ekologiniai žygiai, pastebimai prisidėję budinant lietuvių tautą.
Apjuosė jūrą
Sovietmečiu pramoninės ir kitokios avarijos, turėjusios padarinių ir gamtai, ir žmonių sveikatai, viešinamos nebuvo. Jei apie tokius įvykius ir kalbėta, tai neatskleidžiant tikrųjų padarinių.
Daugybė gražiausių Lietuvos vietovių, eksploatuotos pramoniniais, kariniais tikslais, buvo sistemingai teršiamos. Ir tik atgimstant Lietuvai pradėta viešai kalbėti apie tokias problemas, kūrėsi pirmosios aplinkosaugos organizacijos ir imtos rengti ekologinės akcijos.
Iki nepriklausomybės atgavimo likus dar porai metų, tokie lietuvių bruzdėjimai buvo ne tik kad neįprasti sovietų valdžiai, bet ir gana pavojingi dalyviams. Juk, pavyzdžiui, per 1988-ųjų liepą prasidėjusį ekologinį žygį dviračiais per Lietuvą kartu steigėsi ir iniciatyvinės Sąjūdžio grupės regionuose.
Panevėžio rajono garbės pilietis, sąjūdininkas, Smilgių Sąjūdžio rėmimo grupės tarybos pirmininkas Kęstutis Virgilijus Henrikas Vaičiūnas pasakoja tą vasarą dviračių žygio dalyvius sutikęs Smilgiuose – dėl darbo pats jame dalyvauti negalėjęs.
Tačiau jau pirmąjį rugsėjo savaitgalį kartu su bendraminčiu smilgiečiu Eduardu Vaičiumi vyko į Palangą, kur ekologiniai „Atgajos“, „Žemynos“ klubai kartu su Sąjūdžiu surengė garsiąją akciją „Apkabinkime Baltiją“.
Į kvietimą gyva grandine apjuosti Baltijos jūrą ir šitaip atkreipti dėmesį į blogą jos ekologinę būklę atsiliepė neregėta gausybė žmonių. Vien tik Lietuvoje akcija, manoma, sutraukė apie 100 000 dalyvių, o dar prisidėjo latviai, estai. Pasieniečiai dėl jos net laikinai atvėrė draudžiamas pasienio zonas.
К. V. H. Vaičiūnas dabar stebisi ir nebepamenantis, iš kur konkrečiai sužinojo apie renginį. Žinia turėjo būti platinama per Sąjūdžio grupes, bet neatmeta, jog per radiją ar televiziją taip pat. Pasak smilgiečio, tuo laiku tokia informacija jau buvo viešai skelbiama, tad apie akciją žinojo daugelis.
„Toks pakilimas tada buvo“, – lig šiol neišblėsusiais įspūdžiais dalijasi K. V. H. Vaičiūnas.
„Žemynos“ klubo organizuotas dviračių žygis „Lietuva – mano namai“. 1988 metų liepos 20-oji. LNM (Raimondo Urbakavičiaus) nuotr.
Įžanga į Baltijos kelią
Vienas ryškiausių pašnekovo prisiminimų iš akcijos – pajūrį užplūdusios žmonių minios. Vien Palangoje jų susirinko tūkstančiai.
„Nors mes to ir tikėjomės – tiek daug pakeliui šia kryptimi sutikome automobilių“, – pasakoja K. V. H. Vaičiūnas, tąkart su kitais žingsniavęs J. Basanavičiaus gatve link tilto jau ne kaip poilsiautojas.
„Apkabinkime Baltiją“ dalyviai pasklido po visą pakrantę – dauguma patys rinkosi, kurioje vietoje įsilieti į gyvąją grandinę.
„Visas pajūris, kiek užmatėme, buvo apkabintas“, – mena jis.
Ši akcija tapo savotiška įžanga į po metų vykusį Baltijos kelią.
К. V. H. Vaičiūno manymu, jau ir pats jūros apkabinimas turėjo dvejopą atgarsį – ne tik atkreipė visuomenės dėmesį į katastrofišką ekologinę situaciją, bet ir parodė žmonių vienybę.
Žinoma, akcijos reikšmė nebuvo tokia didelė, kaip Baltijos kelio, kurio metu jau buvo iškelti aiškūs politiniai tikslai. Tačiau po jos jau niekam nebeliko klausimų, kas yra Sąjūdis ir kokie jo tikslai.
„Tuo laiku mes nesureikšminome tų įvykių – viskas išeidavo tarsi savaime. Bet jie turėjo didelę, didelę reikšmę.“
K. V. H. Vaičiūnas
Neatsitiktinai fotografijų neturi
„Tuo laiku mes nesureikšminome tų įvykių – viskas išeidavo tarsi savaime, – sako K. V. H. Vaičiūnas. – Bet jie turėjo didelę, didelę reikšmę.“
Nors didesnio sovietinio saugumo dėmesio „Apkabinkime Baltiją“ akcijai smilgietis teigia nejutęs, neabejoja jį buvus. Paskutiniais metais prieš nepriklausomybės atgavimą tas buvo ypač pastebima.
Pavyzdžiui, sykį, kai K. V. H. Vaičiūnas nuvyko aplankyti kraštiečio Albino Baltramiejūno – poeto, nukankinto Rainiuose, seserį, jo bendradarbiai sakė saugumiečius domėjusis, kur jis išvažiavęs.
„Supratau, kad paseka arba iš kitų sužino, kas kur vyksta. Aišku, niekas nežinojo, kokiais tikslais aš važiavau pasišnekėti“, – pasakoja.
Iš tų laikų fotografijų sąjūdininkas sako neturintis. Jo teigimu, gal vyresniųjų paprotinti, stengėsi nefiksuoti kai kurių įvykių – dėl jų dalyvių saugumo.
„Jautėme, kad jeigu Sąjūdis nelaimės, mes atsidursime jau kitur, – atvirai pripažįsta. – Nuotraukos būtų mūsų veiklos įrodymai.“
Kęstutis Virgilijus Henrikas Vaičiūnas prisipažįsta 9-ojo dešimtmečio pabaigos įvykių svarbą su bendražygiais įsisąmoninęs tik su laiku. O anuomet atrodydavo, kad viskas vyksta tarsi savaime. P. ŽIDONIO nuotr.
Buvo tik pradžia
Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse vykę ekologiniai žygiai bei akcijos iškėlė skaudulius, kokių, pasak K. V. H. Vaičiūno, netrūko ir Panevėžio rajone. Bene didžiausiu jų anuomet buvo Liūdynės sąvartynas, priklausęs miestui.
Pašnekovo teigimu, jo problemą garsino tiek miesto sąjūdininkai, tiek Panevėžio rajono Sąjūdžio grupė. Rūpestį kėlė į gruntą ir gruntinius vandenis galintys patekti teršalai, nuo sąvartyno sklindanti smarvė. Juk Liūdynėje, sąjūdininko prisiminimais, buvo ir cukraus fabriko atliekų duobės, ten saugotos tokių vietos pramonės milžinų, kaip „Ekranas“, Tiksliosios mechanikos gamykla, kitų įmonių itin pavojingos atliekos.
Bet, kaip sako K. V. H. Vaičiūnas, tuo laiku, dar prieš nepriklausomybės atkūrimą, ekologinės problemos tik buvo pradedamos viešinti. Reikalai pajudėjo gerokai vėliau – apie 1992–1993 metus.
„Net pradžia to dar nebuvo galima pavadinti“, – patikina pašnekovas, menantis, jog šie klausimai spręsti vėliau dar ilgus metus.
Atvėrė visiems akis
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė sako, kad 1987–1988 metais Lietuvos piliečiai jau būrėsi į įvairius klubus, draugijas, kur buvo ne tik diskutuojama įvairiomis temomis, bet ir išsakomos tiems laikams drąsios mintys. Tarkime, kalbėta apie baltąsias istorijos dėmes, kalbėti įvairiomis temomis buvo kviečiami garsūs kultūros, mokslo veikėjai.
Tokie susitikimai, pasak E. Juškienės, sulaukdavo didelio inteligentijos susidomėjimo.
Tuo laiku buvo keliamos ir gamtos užterštumo problemos, į kurias iki tol beveik nekreipta dėmesio. Panašūs dalykai sovietmečiu buvo maskuojami – pakaktų prisiminti vien Černobylio atominės elektrinės avariją ir jos pasekmės. Todėl, pasak istorikės, Panevėžyje 1988 metų sausį kino teatre „Garsas“ parodytas Lietuvos kino studijos kurtas dokumentinis filmas „Duobė“ sulaukė milžiniško atgarsio. Miestiečiams atsivėrė akys dėl opios Panevėžio krašto ekologinės problemos – pilamų cheminių atliekų.
„Pačioje gražiausioje Panevėžio vietoje, Skaistakalnio parke, buvo įkurtos lėktuvų variklių remonto dirbtuvės, iš kur ūžesį girdėdavo panevėžiečiai. Tik Sąjūdžio metais buvo galima kalbėti apie šias problemas“, – patvirtina ir E. Juškienė.
1988-ųjų rugsėjo 3 dieną surengta ekologinė akcija „Apkabinkime Baltiją“ tapo tarsi repeticija po metų įvyksiančiam Baltijos keliui. ŠAM T–F 7042, Šiaulių „Aušros“ muziejus. LIMIS.LT (Vaidoto Kisielio) nuotr.
Sugrįžusi Trispalvė
1988 metų birželį susikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, jo šalininkų ėmė sparčiai rastis visoje šalyje – buvo skatinama burti iniciatyvines grupes kituose miestuose.
Lietuvos 27-ąją į Panevėžį užsuko dalis ekologinio žygio per Lietuvą dalyvių, siekusių atkreipti dėmesį į ekologines problemas ir kartu populiarinusių Sąjūdžio idėjas. Pasak E. Juškienės, tąkart Laisvės aikštėje vykusiame mitinge pirmą kartą nuo nepriklausomybės laikų viešai mūsų mieste suplevėsavo Trispalvė.
Jau po savaitės panevėžiečiai įkūrė savą Sąjūdžio grupę, perėmusią ir aplinkosaugos problemų sprendimo iniciatyvą. Istorikės teigimu, 
