Veterinarės gyvenimą režisuoja šunys

Kiek daug žmogui gali reikšti keturkojai augintiniai ir kiek meilės jiems širdyje įmanoma turėti puikiai iliustruoja jau dvidešimtmetį save panevėžiete vadinančios Jūratės Miliūnaitės gyvenimo istorija.

Jau ketvirtį amžiaus Jūratė dirba mėgstamą darbą veterinarijos vaistinėje. Tad moterį pažįsta daugelis Panevėžio šunų augintojų, ištikus bėdai, skuba pas ją pasikonsultuoti ar rasti nusiraminimą.

Prizinėse taurėse – orchidėjos

Būtent darbas baigus Lietuvos veterinarijos akademiją Jūratę „nutupdė“ Panevėžyje, tačiau greta jo veterinarės gyvenime ne mažiau svarbią vietą užima pačios įvairiausios veiklos, neleidžiančios, kaip sako pati šio straipsnio herojė, užsisėdėti.

J. Miliūnaitės vardas puikiai žinomas šunų mylėtojų pasaulyje tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Ji aktyviai sportuoja kartu su augintiniais, yra tarptautinės kategorijos vikrumo („agility“ angl.) varžybų teisėja ir sparčiai skinasi kelią į šio sporto olimpą.

Jūratė džiaugiasi, jog po karantino gyvenimui grįžus į normalias vėžes, vėl gali visu tuo užsiimti, taigi moters savaitgaliai paprastai būna skirti varžyboms.

„Labai mėgstu lankytis Estijoje, kur yra daug pažįstamų „agility“ sportininkų, su kuriais visada smagu susitikti“, – sako užkietėjusi keturkojų mylėtoja.

Dargi J. Miliūnaitės širdies kertelę yra pasigrobusios orchidėjos. Lietuvos orchidėjininkų draugijos narė, ji namuose puoselėja gerokai virš pusšimčio įvairių rūšių gražuolių spalvotažiedžių: šių augintinių skaičių riboja tik vietos stoka.

„Orchidėjomis nukrautos visos mano namų palangės, o kad daugiau tilptų, jos sudėtos į varžybose laimėtas taures keliais aukštais“, – juokiasi išradingai vietos trūkumo problemą išsprendusi Jūratė.

Trys muškietininkės

Laisvalaikį, kiek jo lieka, J. Miliūnaitė paprastai praleidžia gamtoje su savo augintinėmis – Lietuvoje dar labai retos borderterjerų veislės kalytėmis. Ilgi pasivaikščiojimai parke ar dar geriau – kur tolėliau už miesto – jų mėgstamiausi.

Jūratę amsiai lydi jau daugiau nei pusę gyvenimo. Be jų moteris nebelabai įsivaizduoja savęs. Prieš gerus dvidešimt penkerius metus buvo normalu auginti vieną šunį, prieš penkiolika kasdienybe tapo du šunys, o dabar jau greitai bus pusmetis, kai Jūratės namuose laksto trys žavios uodegos. Ir tai, sako ji, pats smagiausias dalykas, nutikęs pastaruoju metu.

Pirmosios dvi J. Miliūnaitės borderterjerės – dešimties metų Sabi ir šešerių Daibi – atkeliavo iš Čekijos. Pagrandukė – šešių mėnesių Energina į Panevėžį atkako iš Estijos.

Kaip ir dera damai tokiu vardu, ji, anot Jūratės, tiesiog įsiveržė į jau nusistovėjusį gyvenimą pripildydama džiaugsmo kiekvieną dieną.

Nepaisant to, kad Energinos atsiradimas tapo nemenku iššūkiu, nes auginti tris šunis namuose yra nesuskaičiuojamai daugiau reikalų.

„Bet mes puikiai tvarkomės! – šypsosi Jūratė. – Pavyko sukurti rutiną, kurioje patogiai jaustųsi visi. Tiesa, vyresnės Energinos draugės vis dar mokosi dalytis mano dėmesiu ir savo žaislais.“

Gražiausia po lietuvių

Sunku įsivaizduoti kaip, bet Jūratė sugeba rasti laiko ir kiek daugiau nei prieš dvejus metus užvaldžiusiai aistrai švedų kalbai. Dabar viena jos svajonių – apsilankyti skandinaviška ramybe alsuojančioje Švedijoje bei išbandyti įgytas žinias praktikoje.

„Švedų kalba man be galo graži – kaip sakau, antra gražiausia po lietuvių. Besimokydamas naujos kalbos žmogus susipažįsta su tos šalies kultūra, istorija, žmonėmis“, – pliusus vardija panevėžietė.

Kiekvieną dieną Jūratė būtinai turi paklausyti žinių, išklausyti tinklalaidę įdomesnėmis temomis ar „sukrimsti“ kokį švedišką serialą.

„Neatsitiktinai mano jauniausios kalytės vardas yra švediško serialo paaugliams vienos herojės vardas – Energina. Ji gelbėjo savo miesto gyventojus nuo pikto mokslininko“, – pasakoja Jūratė.

Augo kartu su svajone

Dažniausiai didžioji meilė gyvūnams užgimsta su pirmuoju augintiniu. Ne išimtis ir J. Miliūnaitė.

Dar 1989 metais Jūratės namuose Kaune apsigyveno terjerų karaliai – erdelio terjerai, ištikimai lydėję šeimininkę net dvidešimt aštuonerius metus.

Apie nuosavą šunį ji visada svajojo dar nuo mokyklos. Kaimo keturkojų, kur jų visada lakstydavo tai vienas, tai kitas, neužtekdavo. Bet tradicinis mamos atsakymas „ne“ tai svajonei išsipildyti niekaip neleido.

„Aš, aišku, kūriau planus, kaip įrodyti, kad jau galiu, jau sugebėsiu, būsiu atsakinga ir rūpestinga“, – prisimena Jūratė.

Kad įrodytų, jog yra verta šuns, mergaitė turėjo gerai mokytis. Kai devynias klases baigė vien penketais pagal tuometinę vertinimo sistemą, jau galėjo tikėtis sulaukti ilgai laukto atpildo.

„Iki to laiko mintys apie svajonių šunį augo kartu su manimi, – prisimena J. Miliūnaitė. – Iš pradžių labai norėjau takso. Po to spanielio. Vėliau – dalmatino. Šunų dydis proporcingai didėjo man augant.“

Filmo žvaigždė

J. Miliūnaitė tuo metu lankė labai populiarias paskaitas apie šunis Zoologijos muziejuje, domėjosi įvairiomis veislėmis ir jų kainomis. Visada tvirtai žinojo, kad nori šuns su dokumentais, įrodančiais kilmę, o tokie tais laikais kainavo nepigiai.

Tiesą sakant, kaip tik dėl to rinkdamasi Jūratė apsistojo ties erdelio terjeru.

„Priežastis buvo labai paprasta – jie tuo metu kainavo, lyginant su kitomis veislėmis, nebrangiai. Iš Kaliningrado buvo galima parsivežti už 200 rublių“, – paaiškina.

Šią veislę Jūratei parodė draugė, su kuria lankė šaudymo treniruotes. Filmas vaikams „Elektroniko nuotykiai“, kuriame pasirodė erdelio terjeras, greitai išpopuliarino juos visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje.

„Nors aš, po teisybei, to filmo dabar jau ir neatsimenu, – šypsosi šunų mylėtoja. – Jį mačiau gerokai vėliau. Bet apaugęs ir labai trumpai kirpta uodega erdelis nepadarė labai didelio įspūdžio kaip tos veislės atstovas. Tačiau jo vaidmuo filme, žinoma, nustelbė viską.“

Nenuilstanti sargė

Taip 1989-ųjų vasarą į J. Miliūnaitės namus parvyko vos keturių savaičių kalytė – anuomet buvo normalu tokio amžiaus šuniukus atskirti nuo mamos ir parduoti.

„Tas kleckas tada vos vaikščiojo mūsų ilgu koridoriumi, bet ji pakerėjo mus nuo pat pirmosios dienos“, – pamena Jūratė.

Iš pradžių labai norėjau takso. Po to spanielio. Vėliau – dalmatino. Šunų dydis proporcingai didėjo man augant.

J. Miliūnaitė

Šanchora Kranc, garsios Morgenšternų giminės palikuonė, čia tapo tiesiog Šana. Protėvių vokiškas kraujas apdovanojo kalaitę puikiomis darbinėmis savybėmis, o Šanos tėvo, dirbusio tuometiniame Leningrade, milicijoje, genai užtvirtino retą sargumą.

„Šana uoliai saugojo mane nuo visų – netgi žaidžiant jei kas norėdavo pakelti ranką prieš mane ar užsimiršę kepštelėdavo per petį, Šana staigiu judesiu atsidurdavo tarp mūsų, ir stipriai, bet neskaudžiai apžiodavo ranką. Taip parodydavo, kad manęs liesti negalima“, – pirmosios savo keturkojės draugės pamiršti negali Jūratė.

Aukso amžius

Kartu su ištikimąja Šana J. Miliūnaitė žengė pirmuosius bendrus žingsnius šunų parodose. Joms teko dalyvauti parodose ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir kalytės gimtajame Kaliningrade.

Jūratės prisiminimuose – ir kas mėnesį organizuoti erdelterjerų augintojų susitikimai Kaune, kuriuose susirinkdavo dvidešimt ir net daugiau šeimininkų su savo keturkojais.

„Tais laikais vien tik mūsų gatvėje Kaune aš suskaičiavau net devynis erdelius. Tai buvo auksinis šios veislės amžius“, – pasakoja šunims gyvenimą paskyrusi moteris.

Šana, anot jos, augo ekonominės blokados metais.

„Benzino nebuvo tiek, kad tėtis galėtų mane nuvežti į dresūros aikštelę, o aš norėjau būtinai tuo užsiimti. Todėl man nieko nereikšdavo į dresūros treniruotes vaikščioti pėstute pirmyn atgal po 6–7 kilometrus“, – gūžteli Jūratė.

Tik po mokyklos baigimo įstojus į Veterinarijos akademiją laiko liko vis mažiau ir mažiau. Suintensyvėjus mokslams ir treniruotėms, visą rūpestį augintine perėmė Jūratės tėtis – Šana tapo jo šunimi.

„Jie buvo didžiausi draugai, nes erdelio terjerai iš prigimties yra šeimos šunys… Tačiau man bebaigiant akademiją Šaną pradėjo kankinti sveikatos problemos. Po ilgų ieškojimų buvo nustatytas kaulų vėžys – gydėm, vežiojom, tikėjomės, bet liga buvo klastingesnė“, – skaudžiai netektį tada išgyveno visi.

Čempionų linija

Nepaisant sunkaus atsisveikinimo su pirmąja augintine, devyneri metai, praleisti kartu, tik sutvirtino tolesnį J. Miliūnaitės apsisprendimą likti ištikimai šiai veislei. Daugiau nei du dešimtmečius ji buvo erdelio terjerų veisėja, šios veislės puoselėtoja bei pradininkė Lietuvoje.

Už tokią patirtį ji dėkoja savo trečiajai augintinei, erdelio terjerei kalytei Velai, atvykusiai iš Estijos veislyno. Vela pateisino visus Jūratės lūkesčius ir tapo gausiausio ne tik skaičiumi, bet ir pergalėmis parodų ringuose erdelio terjerų veislyno Lietuvoje pažiba. O kartu ir 21 „erdeliuko“ mama, devyniolikos senele ir šešių – prosenele.

Tarp Velos palikuonių net 8 Lietuvos jaunimo čempionai, 10 Lietuvos čempionų, 3 Latvijos čempionai, 2 Estijos čempionai bei 2 Baltijos šalių čempionai.

Noras populiarinti, Jūratės nuomone, neteisingai Lietuvoje primirštą veislę skatino dalyvauti parodose, bendro paklusnumo ir galiausiai – „agility“ varžybose. Tai buvo proga parodyti šios veislės universalumą ir galimybes.

Rungtyniavimas demonstruojant augintinių vikrumą Jūratę „užkabino“ 1999 metų vasarą. Juodvi su Vela dalyvavo šunų parodoje Palangoje, jaunimo klasėje, o greta vyko „agility“ varžybos.

„Man jos padarė stiprų įspūdį, – neslepia J. Miliūnaitė. – Tai buvo nauja veikla, kuria galima irgi užsiimti su savo mylimu augintiniu, ir puiki reklama veislei.“

Kurį laiką Jūratė su Vela dar bandė spėti visur.

„Bet galutinai pasirinkau „agility“, nors iš karto atrodė, jog erdelio terjeras – ne pati patogiausia veislė šiai sporto šakai“, – pasakoja Jūratė.

Skaičiuoja pirštais

J. Miliūnaitės gyvenime atsiradus naujai veislei – borderterjerams – jai jau norėjosi kitokios patirties. Daugiau laiko skirti sportui, nors ir nuo parodų nenutolo.

Pasak Jūratės, borderterjerų Lietuvoje kol kas yra tikrai mažai ir nors daugėja, labai pamažu. Jos kalaitė Sabi prieš dešimt metų buvo pirmasis registruotas borderterjeras Lietuvos šunų veislių knygoje. Jauniausioji Energina šiuo metu yra vos aštunta.

„Visgi, galvoju, jų turėtų būti bent keliais daugiau, – svarsto Jūratė. – Nes juk žmonės kartais atsiveža šunis iš užsienio ir paprasčiausiai jų neužregistruoja. O Lietuvoje per tuos metus vadų tiesiog nebuvo.“

Nors visos trys J. Miliūnaitės kalytės vienos veislės atstovės, bet labai skirtingos.

Vyriausioji Sabi vienintelė užaugo kartu su didesniu šunimi – paskutine Jūratės erdelio terjere Nova. Jos buvo labai artimos draugės.

„Nova ją priėmė nuo pirmos dienos ir nebuvo praktiškai jokių pykčių namuose, – patikina keturkojų specialistė. – Kai auginau du didelius šunis, niekada nepagalvodavau, koks yra skirtumas tarp didelio ir mažo šuns. Kai namuose po erdelio terjero atsirado Sabi, aš jau galėjau palyginti. Be abejo, tai buvo vien tik privalumai: užima mažiau vietos, reikia mažiau maisto, lengviau keliauti, paprasčiau vedžioti…“

Kaip diena ir naktis

Pasak J. Miliūnaitės, šalia vieno mažo šuns atsiradęs antras mažas šuo vis dar „nelabai jautėsi“. Daibi atkeliavo iš to paties veislyno, kaip ir Sabi, tačiau jos priėmimas į gaują šiek tiek užtruko.

„Nors, jeigu gerai pamenu, jau po poros savaičių Sabi tampė mažąją Daibi, įsikandusią žaislą“, – šypteli Jūratė.

Tuomet pasimatė ir jų skirtumai: Sabi turi maniakišką meilę kamuoliukams – gali juos nešioti nuo ryto iki vakaro, svarbu tik būtų, kas mėto, o Daibi – tampomų žaislų aistruolė ir bet kokių didesnių lateksinių ar pliušinių žaislų purtytoja.

Anot Jūratės, Sabi yra labai savarankiška, lengvai užmezganti ryšį su naujais žmonėmis. Tuo metu Daibi – „mamos“ vaikas.

„Jai sunku likti vienai svetimoje vietoje. Netgi kai nuvykstu aplankyti tėvų į Kauną ir tenka palikti ją ten namuose, kupina liūdesio laukia manęs sugrįžtančios. Sabi gi „įdarbina“ arba tėtį, arba mamą mėtyti kamuoliukus, kad ji galėtų nešioti“, – juokiasi Jūratė.

Žinoma, abi kalaitės yra vertos terjerų vardo – pasiutėlės vaiko katinus tiek Jūratės tėvų namuose, tiek lauke, nors ši veikla būna labai griežtai kontroliuojama.

Jauniausiai šeimos borderterjerei Energinai dar labai sunku „įsitrinti“ į gaują – ar, greičiau, gaujai susitaikyti su naujokės atsiradimu. K. Miliūnaitė juokiasi, jog jos žodis kol kas visur yra paskutinis.

„Energinai atsiradus namuose vyresnės kalės kategoriškai atsisakė bendrauti bet kokiais klausimais. Mažoji visaip bando įrodyti savo gerąsias savybes – lįsdama Daibi į burną, nors girdisi grėsmingi riaumojimai, ar bandydama paerzinti Sabi, lakstydama aplinkui ir kviesdama žaisti, skardžiai lodama jai į ausį. Bet turės praeiti šiek tiek laiko, kol ji taps lygiaverte gaujos nare ir žaidimų partnere“, – teigia šunų specialistė.

Ne šukuoja – peša

„Borderiai“ – iš tų terjerų, kurių kailiui reikalinga specifinė priežiūra. Keletą kartų per metus pagrindinį plauką Jūratė tiesiog išpeša – specialiais įrankiais arba tiesiog pirštais.

Parodose dalyvaujantys šunys tvarkomi dažniau, bet namų augintinius pakanka pešioti kas keturis mėnesius ar net kas pusmetį. Viskas priklauso nuo kailio: vieni šunys, anot Jūratės, apauga greičiau, kiti – lėčiau.

„Aš pati išmokau ruošti erdelio terjerų kailį parodoms, nupešti borderterjerą trunka gerokai trumpiau – tai yra dar vienas privalumas“, – juokiasi žaviųjų keturkojų augintoja.

Borderterjerai – itin aktyvūs šunys. Jie gali būti geri medžiotojų pagalbininkai ir užsienyje yra labai populiarūs mežioklių dalyviai. Bet namuose, pasak J. Miliūnaitės, tampa kur kas ramesni, lyginant su kitais terjerais.

Į draugystes su svetimais šunimis borderterjerai nelinkę, todėl kai Jūratė su kalytėmis eina pasivaikščioti, stengiasi laikytis atstumo nuo kitų keturkojų.

„Šie šunys puikiai tinka bet kokiai aktyviai veiklai. Jie noriai rodo savo vikrumą varžybose, lengvai dresuojami ir puikiai mokosi įvairių triukų. Be to, yra nuostabūs pasivaikščiojimų kompanionai“, – pabrėžia J. Miliūnaitė.

Taisyklių mokosi drauge

Jūratei įdomu stebėti augantį šunį, matyti, kaip formuojasi jo charakteris, mokyti jį elgtis įvairiose situacijose, pažindinti su aplinkiniu pasauliu, skatinti mąstymą triukais. Augintojai pati smagiausia šuns gyvenimo dalis – pirmieji metai. Tai, anot jos, laikas, kuris prabėga be galo greitai, bet būtent tada išmokstame pažinti savo augintinį, formuojame jo įpročius. Nors – J. Miliūnaitė tą žino iš patirties – be šeimininko, didžiulės įtakos turi ir šalia esantys kiti keturkojai bičiuliai.

„Visada tikėjau, kad borderterjerai nelipa ant stalo – ką mėgsta daryti kiti, ilgakojai terjerai. Bet kai namuose atsirado antra kalytė Daibi, ji ne tik sėkmingai buvo įvaldžiusi šią techniką, bet ir labai greitai išmokė tai daryti vyresnę už save Sabi, – juokiasi pasakodama. – Tad šunys namuose įpratina laikytis tvarkos, nepalikti daiktų be priežiūros ar netyčia kokio maisto ant stalo.“

Anot J. Miliūnaitės, auginant šunis svarbiausia laikytis taisyklių. Jeigu jos aiškios ir suprantamos, šunys nesudėtingai išmoksta gamtinius reikalus atlikti lauke, jeigu nuo mažens pratinami miegoti narve, jiems nebūna streso varžybų ar parodų metu – po pasirodymo gali eiti ramiai ilsėtis.

Visgi pasitaiko taisyklių, kurias pati Jūratė, augintinių pastūmėta, ne prieš sulaužyti.

„Kol auginau erdelio terjerus, šuns miegojimas lovoje buvo tabu, – sako moteris. – Bet pasikeitus veislei, sušvelnėjo ir taisyklės. Mažas šuo lovoje užima mažiau vietos, tad dažnai tenka dalintis!“

Sporte – kūrybiški sprendimai

Vikrumo sporte, kuriame J. Miliūnaitė su augintinėmis aktyviai dalyvauja, reikia darnaus vedlio ir šuns dueto.

„Agility“ varžybų metu dalyviai turi įveikti įvairių kliūčių trasą – buomą, bokštą, sūpynės, šokti per šuolio barjerus, ratą, sienelę, įveikti slalomą… Laimi greičiausiai ir tiksliausiai visas kliūtis už nugaros palikęs dalyvis.

J. Miliūnaitės kelias šiame sporte prasidėjo 2002 metais, jai persikėlus gyventi į Panevėžį. Postūmiu tapo pažintis su „agility“ entuziaste, kurią kažkada matė varžybose bėgiojančią su įspūdingo temperamento ir išvaizdos šunimis.

Taip prasidėjo draugystė su Aušra, kuri ir paskatino J. Miliūnaitę paruošti tuometę augintinę Velą vikrumo varžyboms.

„Abi matėme, kad reikia daug kantrybės, daug nestandartinių sprendimų, norint pasiekti norimą rezultatą. Vela nebuvo greita, negalėdavau persistengti treniruotėse, tekdavo galvoti būdų, kad jai patiktų tai, ką mes darėme kartu. Jau tada supratau, kad šeimininkus, kurie sportuoja su erdeliais, galima statyti ant pjedestalo už jų kantrybę ir begalinį norą tai daryti“, – šypteli Jūratė.

Saldus pergalės skonis

Nors Velos karjera netruko ilgai, tai buvo gera įžanga į J. Miliūnaitės tolesnį kelią profesionaliame šunų sporte.

Į „agility“ trasą ji grįžo su Velos anūke Nova – kur kas entuziastingesne sportininke. Bet ir vėl atsirado begalė klaustukų, kaip padaryti, kad tas augintinės noras varžytis greitai neišblėstų.

„Terjeras yra terjeras, o jei tai erdelio terjeras… Jis mato 360 laipsnių kampu – pastebi viską aplinkui: visus nukritusius trupinius, lapus, šiukšleles, užuodžia visus dešros kvapus už ringo. Be to, gali pasielgti taip, kaip net nesugalvotum, kad galima padaryti“, – pasakoja šunų sporto ekspertė.

Nepaisant niuansų, Jūratė su Nova sėkmingai dalyvavo varžybose, džiaugėsi pergalėmis. Žinant, kiek reikėjo energijos tą pasiekti, ir tos pergalės būdavo dar saldesnės.

„Mes neturėjome tikslų nugalėti visą pasaulį, bet džiaugėmės kiekviena smagiai prabėgta trasa, kiekvienu mažu iššūkiu, kurį įveikdavome“, – Jūratė sako Novos dėka įgijusi daug patirties, pamačiusi kitas šalis, susipažinusi su daugybe naujų žmonių ir radusi būrį draugų – tos pačios veislės entuziastų.

Azartu užsikrėtė tribūnose

J. Miliūnaitė dažnai mintimis grįžta į 2008-uosius, kai vyko pasaulio „agility“ čempionatas Helsinkyje. Tuomet nedidelė grupelė lietuvių susiorganizavo kelionę į Suomijos sostinę, kad savo akimis išvystų tą stebuklingą renginį, į kurį visi šunų augintojai taip stengiasi pakliūti.

„Iki tol girdėjome daug įvairių pasakojimų, kaip ten nėra ką veikti ne tokiems greitiems šunims, kaip ten švilpiama, jei šuo bėga lėčiau už vėją, kaip šaipomasi, kad ne su tinkama veisle išbėgi“, – prisimena Jūratė.

Tačiau vietoje to išvydo žiūrovų pagarbą bet kokio plauko ir bet kokio greitumo dalyviams. Priešingai – kuo lėčiau šuo bėgo, tuo karščiau žiūrovai jį palaikė.

Tąkart J. Miliūnaitė džiūgavo už Lietuvos komandą, draugės Aušros debiutą, bet jai didžiausią įspūdį padarė daina – sporto himnas „Stand Up for the Champions“, skambantis kiekvienam keturkojam čempionui. Sako, lig šiol kūnu eina šiurpuliukai kiekvieną kartą, matant tą visuotinę euforiją, begalinį nugalėtojų džiaugsmą, įsisiautėjusių žiūrovų palaikymą.

Po čempionato Helsinkyje tą pačią nuotaiką norėjosi pajusti dar ir dar kartą. Tad netrukus sekė kelionės į pasaulio čempionatus Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje.

„Ir visur, kaip žiūrovė, jutau tą pačią pakilią nuotaiką, girdėdavau skambant tą patį himną, ošiant tribūnas. Mintyse vis pagalvodavau, kad tokio lygio renginiuose smagu tik sėdėti tribūnoje ir stebėti viską iš viršaus. O dalyvauti, atrodė, reiškia begalinę įtampą, jaudulį prieš kiekvieną bėgimą“, – pasakoja vėliau savo baimes nugalėjusi Jūratė.

Kad taip nutiktų, tereikėjo tinkamu metu atsidurti tinkamoje vietoje.

Lemtinga akistata

2011 metais gausi lietuvių šunininkų delegacija dalyvavo „All Breed Cup“ varžybose Čekijoje. Tarp jų – ir J. Miliūnaitė su Nova.

Dueto pasirodymas buvo sėkmingas: įveikusios ne vieną atrankos trasą, pateko į veislės ir tautų finalus. Tačiau Jūratei šios varžybos įsiminė tuo, jog pirmą kartą atkreipė dėmesį į be perstojo trasoje lojančius, su beprotišku azartu bėgančius borderterjerus.

„Mano draugė tuo metu ieškojo naujos kalytės. Aš jai ir pasiūliau pagalvoti apie tuos išprotėjusius „borderiukus“. Bet ji veisle labai nesusižavėjo. O mano pasąmonėje, matyt, sėkla jau buvo pasėta, nors aš juk nieko neieškojau“, – juokiasi J. Miliūnaitė.

Jau grįžusios namo jos niekaip nepaleido mintis, kodėl gi tokia reta mūsų kraštuose veisle nepasidomėjus rimčiau.

Prasidėjo informacijos rinkimas internete. Kaip sako Jūratė, vieninteliu tikslu – rasti bent kokį patvirtinimą, kad borderterjerų veislė jai visai netinka.

„Tačiau kuo toliau į mišką, tuo daugiau lindo faktų, rodančių, kad borderterjerai savo charakteriu ir darbinėmis savybėmis puikiai tinka vikrumo varžyboms. Jie atitiko mano viziją, koks turėtų būti mano „agility“ šuo, jei tai nebūtų erdelio terjeras.“

Naują augintinę slėpė

Viską apsvarsčiusi, J. Miliūnaitė sako apsisprendusi parašyti laišką Čekijoje „agility“ varžybose matytai dalyvei. Neilgai trukus užsimezgė bendravimas ir Jūratė stojo į eilę įsigyti savo pirmąją borderterjerų kalytę.

„Tuo metu dar turėjau Velą ir jau dėliojausi planus, kaip čia reikės gyventi su trimis šunimis, bet… 2011-ųjų rudenį su Vela atsisveikinau. O gal ji užleido vietą naujai pradžiai?“ – svarsto Jūratė.

2012 metų sausį pasaulį išvydo borderterjerų vada, iš kurios lietuvei buvo išrinkta Sabi: skambus ir labai tinkantis, šis vardas, anot šeimininkės, į galvą atėjo savaime.

Kovo gale moteris jau su didžiuliu nekantrumu laukė kelionės į Čekiją, kad parsivežtų tą naująją pradžią. O kai išvyko, namuose niekas nė neįtarė, kokiu tikslu. Namiškiai seniai buvo pratę, kad ji dažnai kur nors važiuoja.

„Grįžau gilią naktį, iš ryto kaip niekur nieko kėliausi. Tada bešmirinėjančią po kambarį mažylę pamatė mama. Sako, „oi, kieno šitas mielas šuniukas?“ Kortas teko atskleisti: „Mano“, – su šypsena pasakoja Jūratė.

Trumpo šoko kibirkštys išdavė, kad mamai netikėta viešnia jau nebeatrodė tokia miela. Bet greitai ji buvo aplaižyta šlapiu liežuviuku ir nuginkluota.

Papildė viena kitą

Sabi viršijo visus lūkesčius, prisipažįsta Jūratė. Nors viskas buvo nauja – kita veislė, kitoks elgesys, kiti matmenys, bet kad ir ką mažylė darė, kaskart tik patvirtindavo, kad pasirinkimas buvo taiklus. Sabi tapo mažąja Novos drauge, o Nova, būdama ir vyresnė, ir gerokai didesnė, puikiai mokė, kaip reikia išgyventi šiame sudėtingame pasaulyje.

J. Miliūnaitės teigimu, dirbti „agility“ aikštelėje su Sabi yra atgaiva. Jos begalinis noras bėgti, mokėjimas visiškai atsiriboti nuo aplinkos trasoje (nepaisant to, kad – ji visgi terjeras), atkaklus kamuoliukų nešiojimas paverčia treniruotes vienu malonumu.

Per visą dešimtmetį, praleistą kartu, abi labai daug išmokusios ir patyrusios. Sabi dėka šeimininkė buvo Liuksemburge, Italijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje. Dalyvavo net šešiuose pasaulio „agility“ čempionatuose – 2014-aisiais Liuksemburge vykusysis buvo jų pirmasis pasaulinis.

„Labai dėkoju likimui, kad Sabi man suteikė galimybę nusileisti į tribūnų apačią. Tikrai negalėjau net įsivaizduoti, kad keturis kartus stebėdama viską iš viršaus, penktą turėsiu progą pamatyti ir pajausti viską iš arti“, – džiaugiasi Jūratė.

„Pirmas blynas, kaip ir priklauso, buvo šiek tiek pasvilęs, bet mes jį skaniai suvalgėme ir užmaišėme tokią tešlą, kad jau kitais metais didžiavomės, atrodytų, neįmanomu dalyku“, – intriguoja moteris.

Atkaklumas atsipirko

2015-aisiais Italijoje vykusiame čempionate Lietuvos „agility small“ (mažųjų veislių šunų) komanda pasidabino bronzos medaliais. Tai – pirmasis toks aukštas Lietuvos sportininkų pasiekimas.

„Tas jausmas lydi iki šiol: ošiančios tribūnos, adrenalinas, besiliejantis per kraštus… Mes supratome, kad einame teisingu keliu ir Lietuvos „agility small“ rinktinė pakartojo neįmanomą dalyką – 2017 metais vykusiame čempionate džiaugėmės dvigubai, nes rinktinė užėmė trečią vietą atskirai „agility“ rungtyje ir taip pat iškovojo bronzos medalius bendroje dviejų trasų įskaitoje“, – pasakoja J. Miliūnaitė.

Laimėtos taurės stovi garbingiausioje Jūratės namų vietoje – kaip nuolatinis priminimas, kad viskas yra įmanoma, jeigu kryptingai sieksi užsibrėžtų tikslų ir nesiliausi tikėti. Net jei kažkas nepasisekė.

Deja, pasaulį sukausčiusi pandemija viską sustabdė. Buvo atšaukti net du iš eilės pasaulio čempionatai. O laikas, anot Jūratės, yra negailestingas.

„Šunys sensta gerokai greičiau, nei mes to norėtume, – šypteli ji. – Dveji metai šuns gyvenime reiškia labai daug, ypač jeigu tai vyresnis šuo.“

„Šiais metais vėl vyks atranka ir, kas žino, kaip viskas klostysis. Bet mes su Sabi darysime viską, kas nuo mūsų priklausys. Vėl bandysime atsidurti ten, kur emocijos ir adrenalinas veržiasi per kraštus“, – optimizmu trykšta augintoja.

Širdis plyštų dėl kiekvieno paciento

Į Aukštaitijos sostinę iš Kauno J. Miliūnaitę perkraustė darbas. Pabaigusi Lietuvos veterinarijos akademiją, ji dar buvo pasiryžusi doktorantūrai Lietuvos žemės ūkio universitete, bet greitai suprato, jog noras pritaikyti žinias praktikoje didesnis. Tad susirado darbą veterinarijos vaistinėje.

„Turbūt šiais laikais maža žmonių, kurie dirba toje pačioje vietoje daugiau nei ketvirtį amžiaus, bet man mano darbas patinka. Patinka bendrauti su žmonėmis, smagu, kai galiu su jais dalintis savo patirtimi, malonu, kai jie grįžta“, – sako Jūratė.

Kodėl, baigusi veterinarijos studijas, nesidarbuoja veterinarijos klinikoje gydytoja, priežastis, anot jos, gana paprasta.

„Esu labai jautri, – prisipažįsta. – Greičiausiai verkčiau kartu su kiekvienu šeimininku, jeigu situacija pakryptų blogąja linkme. Man būtų per didelis stresas kasdien matyti ir negalėti padėti, o gyvenimas labai dažnai būna negailestingas.“

Darbas veterinarijos vaistinėje J. Miliūnaitei užtikrina daugiau ramybės ir šviesesnes emocijas. Ir čia išklauso bei netiesiogiai pajaučia visas sėkmingas ir liūdnas istorijas, bet džiaugiasi, kai pavyksta padėti patarimais.

Pašaukimas – veterinarija

Vaikystės vasaras J. Miliūnaitė praleido kaime pas močiutę Utenos rajone. Ten išglostydavo visus iki vieno veršelius, karves, triušius ar tais laikais populiarias nutrijas.

Gyvūnai Jūratę lydėjo visą gyvenimą. Namuose buvo ir akvariumų, ir jūrų kiaulyčių, ir net akvariumų varlių, garsiai kurkdavusių naktimis.

Jos šeimoje daugiau veterinarų nėra, bet ja tapusi J. Miliūnaitė įgyvendino seną mamos svajonę – ji visuomet norėjo būti veterinarijos gydytoja.

Greičiausiai verkčiau kartu su kiekvienu šeimininku, jeigu situacija pakryptų blogąja linkme. Man būtų per didelis stresas kasdien matyti ir negalėti padėti, o gyvenimas labai dažnai būna negailestingas.

J. Miliūnaitė

Kaime Jūratei buvo be galo įdomu atsidurti šalia veterinarų, stebėti jų darbą. Mokykloje labai patiko ir puikiai sekėsi biologija bei chemija, todėl dvejonių nekilo. Po mokyklos baigimo ji stojo į Lietuvos veterinarijos akademiją, ją sėkmingai baigė.

„Veterinarija taip ir liko mano vieninteliu pašaukimu, bet tik ne tiesiogine prasme, – sako ji. – Akademijoje mėgstamiausias dalykas buvo veterinarinė farmacija, parazitologija, todėl labai nedvejojau, kokio darbo norėtųsi. Niekada negalvojau užsiimti gydymu, nors per praktikas studijų metais daug laiko praleidau fermose padėdama veterinarams.“

Panevėžietė per atsitiktinumą

Panevėžyje J. Miliūnaitė planavo apsistoti tik laikinai. Svarstė tik padėsianti „įsidirbti“ besiplečiančios veterinarijos vaistinės filialui.

„Bet nieko nėra pastoviau už laikinumą – pasilikau čia gyventi“, – šypteli Jūratė.

Palyginti su Kaunu, miestas prie Nevėžio jai pasirodė nedidelis, patogus gyventi. Kaip pajuokaudavo buvusi bendradarbė, visur galima pėsčiomis nueiti.

„Pradžioje buvo sunkoka, nes man tai – naujas miestas, draugų nėra, todėl praktiškai kiekvieną savaitgalį grįždavau aplankyti tėvų. Bet laikui bėgant, į gyvenimą atėjus sportui, susikūrė bendraminčių ratas, atsirado naujų draugų ir miestas tapo savas“, – sako K. Miliūnaitė.

Moteris gyvena šalia Kultūros ir poilsio parko – ideali vieta auginančiai šunis. Patogu išeiti su jais pasivaikščioti, o ir darbo vieta visai netoli.

„Man patinka, kad miestas yra prižiūrimas, tvarkoma aplinka, atnaujinami parkai. Gal tik pasigendu senamiesčio dalies, prie kurio buvau pratusi Kaune, kur galima nusivesti draugus užsieniečius… Bet gražėjantis miesto centras, manau, irgi puikiai tam tiks“, – nusprendžia.