Mūsų šalies ir žmonių istorija – kaip nuolat pildoma mozaika, kurią lipdo po visą pasaulį išsibarsčiusios skirtingos lietuvių kartos.
Ypatingą tautinę vertę turintys išeivijos archyvai į Lietuvą atkeliauja iš labai toli ir saugomi įvairiose institucijose. Viena jų yra Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas Kaune, kur surinkta nemenka kitų kraštų lietuvių paveldo dalis.
Svarus palikimas
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja dr. Daiva Dapkutė pasakoja, kad jų misija trunka jau beveik tris dešimtmečius.
„Turbūt nieko keisto, kad toks institutas susikūrė būtent prie Vytauto Didžiojo universiteto, kurio ryšiai su išeivija nuo pat universiteto atkūrimo 1989 metais buvo ypač glaudūs“, – sako ji.
Dr. D. Dapkutės teigimu, atkuriant aukštąją mokyklą buvo orientuojamasi į JAV Harvardo universiteto artes liberales – laisvųjų menų – modelį. Tad nenuostabu, jog prie to prisidėjo išeivijos mokslininkai – ir ne tik idėjomis, bet ir tiesiogiai darbais: atvykę skaitė paskaitas studentams, dirbo administracinį darbą, buvo pirmieji atkurto universiteto rektoriai (profesorius Algis Avižienis, profesorius Bronius Vaškelis).
Netrukus, 1994-aisiais, universitete buvo įkurtas ir Išeivijos studijų centras, po kelerių metų išaugęs į Lietuvių išeivijos institutą – instituciją, skirtą ne tik kaupti, saugoti išeivijos archyvinį palikimą, bet ir jį tyrinėti.
„Pradžią ir akstiną tokio instituto sukūrimui davė žymaus lietuvių išeivijos visuomenininko, žurnalisto, kolekcininko Broniaus Kviklio knygų, periodinės spaudos ir archyvų kolekcija, 1993 metais atkeliavusi į biblioteką“, – sako D. Dapkutė. Nuo šios dovanos esą ir prasidėjo visas Išeivijos instituto, tuomet dar vadinto Išeivijos studijų centru, darbas.
Ilgainiui universitetą pasiekė ir dalis Jurgio Gimbuto (lietuvių spaudos ir visuomenės veikėjo, architekto, garsios archeologės Marijos Gimbutienės vyro) bibliotekos bei archyvo, vėliau pradėjo kauptis nauji išeivijos archyvai, kurių skaičius bėgant metams vis augo.
Dar ir dabar Lietuvių išeivijos institute saugomos kolekcijos, pasak daktarės, nuolat pildosi.
„Šiuo metu pas mus saugoma virš 80 stambių, dar keletas smulkesnių archyvinių fondų-kolekcijų, į Kauną atkeliavusių iš įvairių kraštų“, – priduria D. Dapkutė.
Šiuo metu institute saugoma per 80 stambių ir dar keletas smulkesnių archyvinių fondų–kolekcijų, į Kauną atkeliavusių iš įvairių šalių. Lietuvių išeivijos instituto nuotr.
Kad nepražūtų ir būtų naudingi
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais instituto darbas susidūrė su eile iššūkių, neslepia „Panevėžio balso“ pašnekovė. Sunkius likimo išbandymus patyrusiems išeivijos atstovams buvo nedrąsu patikėti dešimtmečius kauptus ir karo sąlygomis išsaugotus dokumentus į valstybės, kurios laisvės tvarumu dar abejojo, rankas.
„Baimintasi, kad atsikūrusi jauna valstybė gali neatsilaikyti prieš tokias stiprias kaimynes kaip Rusija, o sugrįžus sovietams jų sukauptos kolekcijos būtų sunaikintos, – pasakoja dr. D. Dapkutė. – Tačiau bėgant metams ir stiprėjant valstybei šių baimių mažėjo.“
„Dabar svarbiausiu rūpesčiu tampa, kad išeivijoje sukaupti turtai nepražūtų, būtų išsaugoti ir naudingi Lietuvos žmonėms“, – sako ji.
Daugiausia Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute saugomi privačių asmenų dokumentai, tačiau yra ir vienas kitas organizacijos ar institucijos archyvas. Pavyzdžiui, Vytauto Kamanto (JAV lietuvių visuomenės ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikėjo) perduota Pasaulio lietuvių bendruomenės archyvo dalis, Latvijos lietuvių bendruomenės archyvas, „Santaros-Šviesos“ federacijos (lietuvių išeivių organizacijos, pasisakiusios už ryšių palaikymą su okupuota Lietuva), „Metmenų“ žurnalo (JAV lietuvių literatūros, meno, sociologijos ir politikos (kūrybos ir analizės) žurnalo), poeto Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo archyvas ir panašiai.
Pradžią ir akstiną Lietuvių išeivijos instituto sukūrimui davė žymaus lietuvių išeivijos visuomenininko, žurnalisto, kolekcininko Broniaus Kviklio knygų, periodinės spaudos ir archyvų kolekcija, 1993 metais grįžusi į Lietuvą. Lietuvių išeivijos instituto nuotr.
Lemia ir asmeniniai sentimentai
Pasak dr. D. Dapkutės, archyvai į institutą patenka įvairiais keliais. Kai kurie dovanotojai sukauptas kolekcijas panorsta perduoti dėl šeimos istorijos ar asmeninių sentimentų – pavyzdžiui, dėl to, kad patys dar nepriklausomos Lietuvos laikais studijavo ar dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Tokiu motyvu vadovavosi Bronius Kviklys, Jurgis Gimbutas, Vincas Rastenis (teisininkas, politikas, redaktorius, žurnalistas, beje, baigęs Panevėžio gimnaziją), Bronius Bieliukas (visuomenės veikėjas, teisininkas), Vytautas Alantas (poetas, prozininkas, žurnalistas), Antanas Juodvalkis (visuomenės veikėjas, žurnalistas, ekonomistas, 1940–1944 metais dirbęs Panevėžio cukraus fabrike)… O kitiems, D. Dapkutės manymu, svarbi ir įdomi paties Išeivijos instituto mokslinė veikla, atliekami tyrimai.
Daugiausia archyvų į institutą atkeliavo iš JAV – šalies, kur lietuvių diaspora buvo gausiausia, kur vyko aktyvi politinė, visuomeninė, kultūrinė veikla, išliko daug visą gyvenimą kauptų asmeninių kolekcijų, archyvų. Dabar jie pamažu sugrįžta į Lietuvą.
„Iš kitų kraštų archyvų esame gavę mažiau“, – teigia pašnekovė. Aišku, kiekis nesumenkina jų vertės: iš Kanados gautas aktyvaus visuomenininko, politinio veikėjo Juozo Danio archyvas, Vokietijos – Vinco Natkevičiaus (literatūrologo, pedagogo), Jono Norkaičio (diplomato, ekonomisto), iš Prancūzijos – kunigo Juozo Petrošiaus, Ugnės Karvelis (diplomatės, visuomenės veikėjos, vertėjos), diplomato Adolfo Venskaus, iš Didžiosios Britanijos – visuomenės veikėjo, verslininko Jaro Alkio, Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės archyvo dalį, iš Latvijos – Latvijos lietuvių bendruomenės archyvas.
Lietuvių išeivijos instituto nuotr.
Priglaudė retus leidinius
Lietuvių išeivijos institutas saugo ir knygų kolekciją. Pasak dr. D. Dapkutės, ji nėra plati, nes pirmiausia orientuojamasi į archyvinį paveldą, jo išsaugojimą. Vis dėlto institute yra trys didesnės knygų kolekcijos: Broniaus Kviklio, Vytauto Kavolio (visuomenės veikėjo, sociologo) ir Aleksandro Štromo (teisininko, politologo). Taip pat keletas mažesnių kolekcijų, kurios dovanotos kaip archyvų dalis (teisininko, visuomenės veikėjo Broniaus Nemicko, buvusio Panevėžio gimnazisto, mokslininko, visuomenės veikėjo Adolfo Damušio, kunigo, istoriko, muziko, VDU garbės daktaro Vinco Valkavičiaus, kitų).
„Platesnei visuomenei išeivijos istorija, išeivijoje sukurtas kultūrinis paveldas vis dar lieka mažai pažįstamas ir gana svetimas reiškinys.“
Daktarė D. Dapkutė
„Šios bibliotekos yra sudarytos asmeninių kolekcijų pagrindu, taigi jose yra surinkti ne tik išeivijoje leisti leidiniai, – aiškina Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja. – Pavyzdžiui, A. Štromo kolekcijoje daug įvairiomis kalbos leistų politologijos mokslo knygų, disidentinės literatūros bei periodikos; B. Kviklio kolekcijoje – knygų, išleistų tarpukario Lietuvoje, taip pat visame pasaulyje įvairiomis kalbomis leistų knygų apie Lietuvą, gausu grožinės literatūros, nemažai sovietmečiu Lietuvoje leistų knygų, periodinių leidinių…“
Pasak dr. D. Dapkutės, galima rasti ir retų XIX amžiaus knygų, maldaknygių, įvairių savilaidos būdu leistų ar pogrindinių leidinių – ir tai dar toli gražu ne viskas.
„Labai gausi ir įvairi yra Broniaus Kviklio surinkta periodinių leidinių kolekcija“, – sako ji.
Lietuvių išeivijos instituto nuotr.
Ne tik saugo, bet ir tiria
Pasak dr. D. Dapkutės, Lietuvių išeivijos institutas yra tik vienas centrų, kuriuose renkamas, saugomas ir tvarkomas išeivijos archyvinis paveldas.
„Į Lietuvą sugrįžę išeivijos archyvai išsibarsto po įvairius miestus ir miestelius, įvairias archyvines institucijas, muziejus, bibliotekas, – sako ji. – Taigi išeivijos istorinės medžiagos galima rasti ne tik Vilniaus centriniame valstybiniame archyve, kuris turi didžiausias archyvų kolekcijas, bet ir čia pat, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.“
Kaune veikiantis Lietuvių išeivijos institutas iš kitų archyvus saugančių institucijų išsiskiria tuo, kad čia yra ne tik jų tvarkymo, saugojimo vieta, bet ir mokslo tyrimų centras.
„Čia dirba įvairių mokslo sričių – istorijos, literatūrologijos, menotyros mokslininkai, tyrinėjantys išeivijos istorijos, kultūros, šiuolaikinės migracijos problematiką. Institute saugoma archyvinė medžiaga naudojama tyrimams, integruojama į studijų procesus“, – pasakoja ji.
Pasak instituto mokslo darbuotojos, jų veikla apima labai daug mokslinės veiklos sričių: organizuojami įvairūs renginiai, seminarai, konferencijos, knygų pristatymai, rengiamos parodos, vykdomi moksliniai tyrimai, leidžiamos knygos, dokumentų publikacijos, periodinis leidinys „Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos“.
„Kiekvienas pas mus saugomas archyvinis fondas yra kitoks, apie kiekvieną iš jų galima būtų pasakoti atskiras istorijas, – patikina D. Dapkutė. – Viename gali būti surinkta labiau oficiali medžiaga, susijusi su paties fondo dovanotojo visuomenine, politine veikla: dokumentai, protokolai, korespondencija. Kituose, be fondo sudarytojų dokumentų ar asmeninių daiktų, galima rasti įvairių rankraščių, kitų asmenų ir organizacijų dokumentų ar nuotraukų.“
Daktarės teigimu, iš visų dovanotų kolekcijų labiausiai išsiskiria jau ne sykį minėtas Broniaus Kviklio archyvas.
„Jis buvo aistringas kolekcininkas, rinkęs įvairią medžiagą, – pasakoja. – Viską, kas buvo susiję su Lietuva, lietuviais, lietuviška veikla. Šiame archyve gausu ne tik jo paties, bet ir kitų asmenų, pavyzdžiui, prezidento Antano Smetonos, dokumentų, nuotraukų, laiškų, kurie, galima sakyti, tik Broniaus Kviklio dėka buvo surinkti išeivijoje, išsaugoti ir po nepriklausomybės atgavimo sugrįžo į Lietuvą.“
Lietuvių išeivijos instituto nuotr.
Gana svetima
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę susidomėjimas išeivija, jos sukauptu paveldu, išeivijos istorija buvo labai didelis. Augo ir įvairių mokslo sričių mokslininkų domėjimasis diasporos kultūros, meno, literatūros istorija, pasirodė nemažai naujų tyrimų“, – sako dr. D. Dapkutė.
Bėgant laikui, ši susidomėjimo banga palaipsniui ėmė slūgti. Pasak mokslo darbuotojos, universitete dirbant su studentais galima pastebėti, kad mažėja ne tik domėjimasis, bet ir jaunimo žinios apie išeiviją, jos istoriją, išeivijos politinę, kultūrinę veiklą, iškilias asmenybes.
„Dabar dažniau į instituto archyvus atvyksta mokslininkai, tyrinėjantys diasporos istoriją, renkantys medžiagą savo tyrimams“, – dr. D. Dapkutė sako, kad susidomėjimas išeivija dar išauga minint kokias nors istorines sukaktis, šventes: pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos šimtmetį ir išeivijos paramą Lietuvai, archyvų metus ir panašiai.
