Net ir prieš kelias minutes padaryta fotografija jau yra istorijos dalis. O ką kalbėti apie šimtametes nuotraukas? Jos – svarus dokumentas ir patiems istorikams.
Laikas fotografijai suteikia vertę, ir ne tik sentimentalią. Ypatinga nostalgija kvepia tarpukariu darytos Panevėžio nuotraukos: čia nebeatpažįstama Laisvės aikštė, pasikeitusios bažnyčios, išnykę miestą puošę pastatai ir idiliški miestelėnų portretai su kruopele tų laikų „fotošopo“…
Istorinis atradimas
„Senosios fotografijos – tai vaizdais pasakojama istorija, tai laikmečio ženklai, galintys daug pasakyti apie tuomečius žmones, juos supusią aplinką, papročius, juos fotografavusiuosius. Net ir sovietmečiu užfiksuotas Panevėžys – jau istorija. Miestas nuolat keičiasi. Manau, kad daug kam įdomu, kaip jis atrodė prieš tuos pasikeitimus“, – apie fotografijos raidą ir reikšmę sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja daktarė Zita Pikelytė.
Fotografijos istorija Lietuvoje prasidėjo 1839 metais, praėjus mėnesiui, kai apie naują žmonijos išradimą – dagerotipiją – buvo paskelbta pasauliui. Minėtas fotografavimo būdas buvo vaizdą fiksuoti poliruotoje sidabru dengtoje plokštelėje. Taip mūsų valstybėje atsirado pirmosios tuomet rekonstruotų Verkių dvaro rūmų nuotraukos…
PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Tačiau tokios fotografijos buvo labai jautrios aplinkai ir greitai sunykdavo. Ponai vis dėlto už jas sutikdavo mokėti didelius pinigus, kad galėtų didžiuotis svarbia to laiko naujove.
„Pirmosios nuotraukos buvo labai brangios. Todėl jose paprastai įsiamžindavo pasiturintys žmonės“, – pasakoja muziejininkė.
Panevėžyje pirmosios fotografijos aptinkamos beveik po dviejų dešimtmečių nuo šiam menui reikšmingos datos. Miesto Kraštotyros muziejaus fotografijų rinkinyje saugoma seniausia nuotrauka siekia 1863-iuosius. Joje nežinomas fotografas įamžino dvi Lauksodžio dvaro paneles Vereščinskaites, yra ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės autografas.
O seniausia panevėžiečio fotografuota nuotrauka – Jono Obakevičiaus darytas pagyvenusios poros portretas. Šio autoriaus ateljė Panevėžyje veikė 1866–1871 metais.
Būrys fotografų
Daktarės Z. Pikelytės apgailestavimu, senoji Panevėžio fotografija iki šiol nesulaukė istorikų susidomėjimo. Virgilijaus Juodakio knygoje „Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940“ paminėtas tik vienas tarpukario Panevėžio fotografas – Icikas Fridas. Publikuojamos dvi jo darytos Panevėžio elektros stoties interjero nuotraukos.
Ir kituose panašiuose leidiniuose minimas tik vienas kitas mūsų miesto autorius.
Nežinomų žmonių grupė. Iciko Frido nuotrauka, daryta apie 1930-uosius metus. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Tačiau nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų, Z. Pikelytės duomenimis, Panevėžyje jau dirbo apie 20 fotografų, savo įspaudais, antspaudais ar kitaip žymėjusių nuotraukas. Žymiausi buvo Jonas Žitkus, Antanas Patamsis, jau minėtas Icikas Fridas, Jankelis Trakmanas, Leiba Greiseris, J. Paura.
Tuo laikotarpiu fotografija sparčiai pigo ir populiarėjo, taigi atsirado ir fotografų mėgėjų.
Tokiems amatininkams, kaip ir visam Panevėžiui ar Lietuvai, metai po karo nebuvo lengvi: sunkiai sekėsi atstatyti sugriautus miestus, žmones kamavo badas, pinigų stygius, tad prekyba ir gamyba vyko labai pamažu. Tačiau 1919 metais ėmė sparčiai plėtotis švietimas, kultūra, žmonės išgyveno tautiškumo pakylėjimą. Taigi to laiko fotografijose ėmė atsirasti tokios pažangos apraiškų.
„Iš 1918–1940 metų daugiausia išliko portretų – gimnazistų, įmonių ar įstaigų darbuotojų ir panašiai, – kultūros renginių, švenčių, kariuomenės iškilmių sustabdytų akimirkų. Taip pat buvo daryti reprezentaciniai vaizdai“, – vardija istorikė.
Nuotraukose dažniausiai pageidaudavo įsiamžinti turtingesnės miestelėnų šeimos. Kartais joms autoriai specialiai suteikdavo papildomo idiliškumo, sentimentalumo. Juk tai turėdavo ateinančioms kartoms priminti giminės istoriją, be to, nuotraukos kabėdavo garbingiausioje namų vietoje.
Minėtose nuotraukose galima pamatyti išsipuošusias ponias, kurios rymo prie nuostabius gamtos vaizdus menančių studijos dekoracijų, karininko uniforma pasidabinusius jaunuolius.
Portretus nepaprastai mėgo žinomas Panevėžio fotografas I. Fridas.
„Itin išsiskiria viena šio autoriaus darytų nuotraukų. Joje – trys merginos: Pranciška Žalnieriūnaitė, Stasė Kučinskaitė ir Leokadija Urbelytė, – vilki žieminius drabužius, laiko pačiūžas, stovi prie dekoracijos su apsnigtomis eglėmis, o tarp jų – proskyna, aikštelė. Peizažo trūkumą papildo smulkūs balti taškeliai per visą nuotrauką. Ir jei ne viename kampe užsilenkęs dekoracijos kraštas, manytum, kad tai tikras sniegas, o ne autoriaus sumanytas efektas“, – neslėpdama susižavėjimo pasakoja Z. Pikelytė.
Taigi ir to laiko fotografijoje jau buvo savotiško „fotošopo“ detalių.
Dažno fotografo akį tarpukariu patraukdavo 1925-aisiais baigtas statyti Laisvės tiltas, jungęs senąjį ir naująjį Panevėžį. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Liko tik nuotraukose
Daug žymių panevėžiečių tada įamžino miesto fotografai. Dažniau, pasak pašnekovės, fotografijose matomi vyskupas Kazimieras Paltarokas su įvairių organizacijų nariais bei dvasininkais, gimnazijų mokytojai su mokiniais.
Beje, daug dėmesio tarpukariu skirta sakraliniam palikimui. Ne vienoje nuotraukoje galima išvysti, kaip tuo laiku atrodė dabartinė Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia. Dažnoje miesto vaizdo fotografijoje panoramą puošia dvibokštė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, senąjį ir naująjį Panevėžį jungęs Laisvės tiltas. Pastarasis, tarnavęs keturis dešimtmečius, 1961 metais buvo išmontuotas.
Išskirtinę vietą miesto fotografijose užėmė centrinė Panevėžio dalis ir jos pagrindinė aikštė. Dabar vadinama Laisvės, o anksčiau Turgaus ir Lenino vadinta iki karo darytose nuotraukose – sunkiai atpažįstama.
Vis dėlto miesto vaizdų iš to meto, pasak istorikės Z. Pikelytės, nėra labai daug. Minėtu laikotarpiu Vilnius gali pasigirti gausia savo miesto vaizdo fotografijų kolekcija, o Panevėžys tokio palikimo daug nesukaupė. Ne dėl to, kad jo niekas nefotografavo, – tiesiog to meto valstybinės įstaigos skyrė per mažai dėmesio ir lėšų tokiems darbams.
„Senoji fotografija fiksuoja, dokumentuoja, įamžina. Ji padeda atkurti praeities detales, iš jų sudėlioti regimąjį jų vaizdą.“
Daktarė Z. Pikelytė
Tačiau tai, kas išliko, yra rimtas miesto pokyčių metraštis.
„Manau, prieš karą miestas turėjo daugiau savitumo, – sako daktarė Z. Pikelytė. – Per karą vieni pastatai nukentėjo nuo bombų, kiti buvo nugriauti sovietmečiu, o likusieji rekonstruojant buvo suniveliuoti, neišlaikyti architektūros puošybos elementai. Panevėžys nesugebėjo – o ir dabar nesugeba – išsaugoti svarbių kultūros objektų, tokių, kaip skulptoriaus Juozo Zikaro namas, senasis teatro pastatas, konservų fabrikas, namas, kuriame gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, medinės architektūros…“
Prieškario miesto vaizdų, atskirų objektų, pasak muziejininkės, daugiausia yra užfiksavęs Antanas Patamsis.
Dabar tik fotografijos liudija apie 1931 metais nufotografuotą Panevėžio karaimų kinesę – nediduką medinį kulto statinį, stovėjusį Sodų gatvėje. Tik senosiose fotografijose galima žavėtis dailiai ornamentuotomis vilomis, gana įmantriais prieškario miesto stulpais, reklaminėmis iškabomis, akmeniniais grindiniais, spaudos kioskeliais, pirmaisiais automobiliais, snūduriuojančiais vežikais. Mat tarpukariu Panevėžys po truputį modernėjo. Medines lūšneles į pakraščius stūmė mūriniai namai, kurie buvo atsparesni gaisrams. Istoriniai šaltiniai mena, kad miestas 1881 metais skaudžiai nukentėjo nuo ugnies – sudegė ketvirtadalis Panevėžio. Tik to vaizdo neįamžino nė vienas fotografas…
PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS ARCHYVŲ nuotr.
Romantiką pakeitė kraujas
Tačiau ne tik kylančio miesto grožis tada supo panevėžiečius. Kai kuriose nuotraukose galima aptikti ir karo temą. Tokios fotografijos dažniausiai buvo skirtos didžiuotis lietuvių savanorių, karininkų iškilmėmis, skiepyti tėvynės meilę. Šis menas po truputį skynėsi kelią į to laikotarpio spaudą.
Tačiau tik keleri metai teskyrė nuo to, kai miestas fotografijose nusidažė kraujo spalvomis.
„Fotografas Jonas Žitkus 1941 metų birželio 25–29 dienomis užfiksavo besitraukiančių sovietų NKVD rūsyje nukankintas aukas, atkastus prie cukraus fabriko sušaudytų žmonių kūnus, raudonojo teroro aukų laidotuves“, – apie pasikeitusį fotografų žvilgsnį į savo miestą pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus specialistė Z. Pikelytė.
Minėtos nuotraukos spausdintos karo metų bei Atgimimo laikotarpio spaudoje. Toks darbas autoriui atnešė dešimt metų nelaisvės, pusę šio laiko J. Žitkus praleido Sibiro lageriuose.
„Senoji fotografija fiksuoja, dokumentuoja, įamžina. Ji padeda atkurti praeities detales, iš jų sudėlioti regimąjį vaizdą“, – tvirtina tarpukario fotografiją išsamiai nagrinėjusi istorikė. Z. Pikelytės nuomone, nepažįstant senųjų vaizdų neįmanoma pajusti praeities ir ateities miestų darnos.
Todėl muziejaus darbuotoja ragina gyventojus neišmesti, nenaikinti senų fotografijų. Nors jose savininkas nieko nebeatpažįsta ir vaizdas atrodo nereikšmingas, tai gali būti svarbi detalė išsaugant Panevėžio istoriją.
„Žmonės supranta, kad, atiduodami nuotraukas, jie prisideda prie miesto istorijos išsaugojimo, – sako daktarė. – Esame jiems labai dėkingi. Jeigu pavyksta surasti lėšų, itin vertingas nuotraukas perkame.“