Daugiau kaip keturis dešimtmečius Panevėžio rajono Perekšlių kaimo bibliotekininkė ir bendruomenės „Šuoja“ pirmininkė Danutė Kelpšaitė – tarsi knygnešė.
Baigusi darbą bibliotekoje, sėdasi ant dviračio ir leidžiasi ne tiesiai namo, bet per aplinkinius kaimus ir vienkiemius, lankydama vienišus senolius.
Neša jiems ne tik knygas, bet ir duonos kepalėlį ar vaistų.
Ne veltui Bendruomenių sąjungos nutarimu D. Kelpšaitei suteiktas kaimo bendruomenės šviesuolio vardas.
Bibliotekininkė ant dviračio
Danutė įsitikinusi: žmogus, kuris dalijasi gerumu, jo gauna su kaupu.
Nedidelės, buvusioje kaimo mokykloje įkurtos Perekšlių bibliotekos šeimininkė bibliotekininkė D. Kelpšaitė šypsosi: tai pirma ir tikriausiai paskutinė jos darbovietė.
Nuo vaikystės mėgusi įtraukiantį knygų pasaulį, Danutė ilgai negalvojusi pasirinko bibliotekininkės kelią.
„Kaime daug vienišų senjorų, o kas kitas jais pasirūpins, jei ne mes patys kaip bendruomenė.“
D. Kelpšaitė
Baigė Rokiškio kultūros mokyklą, paskyrimą gavo į Perekšlius – vos penki kilometrai nuo jos gimtųjų namų Vanaginės viensėdyje.
Danutė nėra tipinė kaimo bibliotekininkė. Ji nelaukia, kol skaitytojai užsuks į biblioteką, o pati, prisikrovusi kuprinę knygų ir spaudos leidinių, dviračiu leidžiasi per aplinkinius kaimus ir vienkiemius.
Šiltuoju metu D. Kelpšaitė važiuoja pusiau elektriniu dviračiu, gerokai palengvinančiu jai kelionę. Žiemą persėda ant paprasto dviračio, tik „apauto“ žieminėmis padangomis. Tiesa, kartais kelis kilometrus tenka klampoti per pusnis.
„Laukiu, kol savaitgalį atvažiuos anūkai ir pakeis jau į žiemines padangas. Žiemą arba vėlų rudenį, kai lyja ir keliai pažliugę, keliauti sunkiau. Jeigu užpustyta, pagalbos prašau vietos ūkininkų, turime savo bendruomenėje tikrai šaunių žmonių, kurie niekuomet neatsisako pagelbėti. Kaime daug vienišų senjorų, o kas kitas jais pasirūpins, jei ne mes patys kaip bendruomenė“, – sako D. Kelpšaitė.
Danutė nėra tipinė kaimo bibliotekininkė – ji nelaukia, kol skaitytojai užsuks į biblioteką, o pati, prisikrovusi kuprinę knygų ir spaudos leidinių, dviračiu leidžiasi per aplinkinius kaimus ir vienkiemius. P. Židonio nuotr.
Su dujų balionėliu
Danutė skaičiuoja, kad jai iki darbo apie penki kilometrai, o jeigu pakeliui aplanko ir kelias sodybas, per dieną susidaro ir 15–20 kilometrų.
Kuprinėje ji veža knygas, žurnalus, laikraščius, dar ir būtiniausių maisto produktų.
Bibliotekininkės teigimu, vienišiems, kartais sunkiai vaikštantiems senoliams pasiekti artimiausią kaimo parduotuvę būna sunkiai įveikiamas atstumas.
Tad Danutė savanoriškai ant savo pečių užsikrauna ir socialinės darbuotojos dalią. Vietiniai juokais ją vadina ir kaimo kurjeriu – pakeliui Danutė nuperka duonos kepalėlį, pasirūpina, kad pavasarį būtų kuo daržus apsėti.
„Daugiausia mūsų bendruomenėje jau garbaus amžiaus senjorų. Jeigu pati važiuoju apsipirkti į miestą, kodėl negaliu nupirkti sėklų ir garbingo amžiaus močiutei? Juk pakeliui, tai nesunku padėti ir kitam“, – kalba D. Kelpšaitė.
Tiesa, ji sutinka, kad tokios kelionės per vienkiemius neapsieina be iššūkių. Ypač rudenį ir žiemą reikia būti itin atsargiai. Todėl pagrindinis jos atributas – šviesą atspindinti liemenė ir dujų balionėlis. Ir savotiškas talismanas – nykštukas, ant pečių nešantis knygas.
„Kadangi vėlų rudenį ir žiemą greitai temsta, o kasdien aplankyti tenka ne vieną skaitytoją, darbdavys leidžia darbą baigti truputį anksčiau. Visuomet nešiojuosi apsaugos priemones, bet džiaugiuosi, kad dujų balionėlio neteko panaudoti“, – pasakoja D. Kelpšaitė.
Be to, ji yra aktyvi policijos rėmėja, saugios kaimynystės koordinatorė – jeigu pamato, kad kažkas miestelyje „skraido“ didžiuliu greičiu, iš karto informuoja pareigūnus. Kai šie nubaudė kelis per gyvenvietę skriejusius gerokai didesniu nei leidžiamas greičiu, tokių lakstūnų gerokai sumažėjo.
„Juk bet kada į gatvę gali vaikas išlėkti, turime būti pilietiški ir negalvoti tik apie save“, – sako D. Kelpšaitė.
Anot D. Kelpšaitės, kaime žmonės dažniausiai prašo parinkti knygų „iš gyvenimo“, taip pat mėgsta peržvelgti žurnalus ir laikraščius. P. Židonio nuotr.
Miško pakraštyje
Danutė, gimusi ir augusi šiuose kraštuose, kaip sako, jau kiekvieną lauko akmenėlį pažįsta. Bibliotekininkė šypsosi: kai visą gyvenimą leidi atokiame vienkiemyje prie miško, nebebaisu niekas. Ji džiaugiasi, kad bent savaitgaliais atvyksta anūkai ir provaikaičiai. Pati D. Kelpšaitė šeimos nesukūrė – močiute ją vadina tragiškai mirusio brolio keturi vaikai ir septyni anūkai.
„Pačius brangiausius žmones jau palaidojau, prieš šešerius metus išėjo ir mama. Likau visiškai viena, bet kažkaip tenka kabintis į gyvenimą. Kad būtų saugiau, sodyboje visur sustačiau vaizdo kameras. Nors gyventi pamiškėje vienai nėra labai jauku, tačiau keltis į miestą nenorėčiau. Čia gimiau, čia augau, čia noriu nugyventi ir likusį gyvenimą. Ne kartą esu girdėjusi iš kitų, kad čia nė surišto manęs neišlaikytų, bet man kitaip“, – pasakoja bibliotekininkė.
Pati būdama vienkiemio žmogus, supranta ir senolius, nenorinčius niekur keltis iš savo atokių namelių, nors gyventi savarankiškai jiems vis sunkiau. Tačiau Danutė visada pasiruošusi padėti. Užpustė kelią į sodybą – ji suorganizuos ūkininkų pagalbą nuvalyti, artimieji negali susisiekti su garbaus amžiaus senoliu – ir vėl skambina „Šuojos“ bendruomenės pirmininkei.
„Pernai buvo, kad artimieji negalėjo prisiskambinti 85-erių močiutei, išsigando, kad kas atsitiko. Čiupau prožektorių ir išėjau į gretimą kaimą. Pasirodo, moteris netyčia sudaužė mobilųjį telefoną ir taip artimiesiems daug baimės įvarė. Po šio įvykio jai įvedė laidinį telefoną. Jei jau ir juo negalės prisiskambinti, skambins man. Kai pati vienkiemyje gyvenu, suprantu, kad turiu padėti kitiems, nes ir pačiai bet kada gali tos pagalbos prireikti“, – kalbėjo D. Kelpšaitė.
Pati gyvendama vienkiemyje, Danutė supranta, kokia reikalinga jos pagalba atokiai įsikūrusiems senoliams. P. Židonio nuotr.
Laukia įkurtuvių
Pašnekovė atvirai pasakoja, kad jos darbo diena nesibaigia dviračiu aplankius skaitytojus atokesniuose kaimuose ar vienkiemiuose.
Visus laisvadienius ir vakarus ji atiduoda „Šuojos“ kaimo bendruomenei.
Tai bene vienintelė Lietuvoje tokia bendruomenė, apimanti devynis kaimus ir daugybę vienkiemių, išsimėčiusių abipus Šuojos upės.
O veiklos, kaip sako bendruomenės pirmininkė, – tik spėk suktis.
Praėjusį savaitgalį susirinkę į talką bendruomenės žmonės tvarkė Kairių kapinaites, kad pavasarį netektų rinkti nuo Vėlinių užsilikusių žvakidžių duženų.
O šį savaitgalį lydės naująjį Naujamiesčio kleboną, jam padės gyventojams išdalyti kitų metų kalendorius, kalėdaičius. Vietos gyventojai net ir tamsiu paros metu, išgirdę Danutės balsą, nebijo atverti namų durų.
„Kadangi namuose ūkio neturiu, tik kelias višteles, šunis ir kates, kiek apsitvarkau, sėdu ant dviračio ir vėl – į bendruomenę. Gal jau kitąmet turėsime ir naujus bendruomenės namus. Rajono Savivaldybė pažadėjusi mums nupirkti mobilųjį namelį“, – džiaugėsi pirmininkė.
Jau tapo tradicija, kad gegužę, žydint obelims, „Šuojos“ bendruomenė visus kraštiečius pakviečia į Šeštines. Tai itin senas tradicijas išsaugojusi šventė, kai kapinaitėse giedamos vadinamosios mojavos – garbinama Švč. Mergelė Marija. O po jų laukia šventinė arbata ir suneštos vaišės.
Danutės teigimu, į Šeštines suvažiuoja labai daug žmonių – tai proga ne tik aplankyti artimųjų kapus, bet ir pabendrauti su kaimynais, giminaičiais. Pamatyti, kas tos garsiosios mojavos, buvo atvykę net ir atstovai iš prezidentūros.
„Jei Panevėžio rajono savivaldybė padovanos modulinį namelį, šią gegužę galėsime švęsti ir bendruomenės namų įkurtuves“, – su nekantrumu laukia D. Kelpšaitė.
Kaimo metraštininkė
Dar viena Danutės svajonė – dar kartą išleisti knygą. Per du dešimtmečius ji surinko Perekšlių ir aplinkinių kaimų istoriją.
Nedideliu tiražu savo pačios lėšomis išleista knygelė buvo greitai išgraibstyta. Pati D. Kelpšaitė nepasiliko nė vieno egzemplioriaus. Ant jos darbo stalo guli tik rašymo mašinėle išspausdintas rankraštis.
„Kišenėje visuomet popieriaus ir tušinuką nešiojausi, kad tik ko nepamirščiau ir viską užrašyčiau. Aš čia gimusi, augusi, dabar puoselėju bendruomenės tradicijas, norisi visa tai perduoti ir jaunajai kartai. Gal kada pavyks dar kartą išleisti šią knygą“, – ambicijų nestokoja D. Kelpšaitė.
