Kiekvienas, pasikapstęs atminty, prisimintų ne vieną pradžiuginusią dovaną. Tačiau kartais dovana pranoksta save – išspaudžia laimės ašaras ir dar ilgai apie ją pagalvojus sušyla širdis.
Paprašyti prisiminti įsimintiniausią gautą dovaną, nė vienas pašnekovas neįvardijo materialaus daikto. Juk iš tiesų – tai, kas brangiausia, rankomis neapčiuopiama.
Taigi, šį kartą klausiame: kokia dovana palietė jautriausias sielos stygas?
Elvyra PAŽEMECKAITĖ
Poetė
Įsimintiniausią dovaną gavau 60-ojo gimtadienio proga.
Turbūt įprasta, kad tokios sukakties proga jubiliatui nuperkamas koks kelialapis, pakviečiamas į kelionę, gal dar padovanojama gera knyga ir panašiai.
Kai artėjo mano 60-metis, artimi bičiuliai klausė, ko norėčiau. Įspėjau: norėčiau ypatingai daug.
Esu gruodžio 22-osios vaikas. Troškau tą dieną aplankyti mamos kapą Pasvalio senosiose kapinėse. Ten palaidota ir mano tėvelio giminė, bet kapo karūna yra mama. Norėjau į savo Medinius, į ten prie vieškelio paliktą tėviškę, kol dar neparduota, papuošti prie lango augančią eglę, sodybą lankantiems žvėreliams ir paukščiams parengti vaišių stalą.
Taip viskas ir vyko.
Draugai suorganizavo ne tik kavos, arbatos, sumuštinių, kad būtų ką patiems tokioje kelionėje užkąsti, bet ir vaišes zuikiams, stirnoms, paukšteliams.
Prie mamos kapo padėjom gėlių, mintyse pasikalbėjau su mama. Tada nuvykome į Medinius. Sodyboje eglė auga už namo, priešais virtuvės langą. Tas langas man labai svarbus. Tėvas buvo kaimo veterinaras, pas jį daug žmonių ateidavo ir visada susėsdavo tartis virtuvėje prie to lango. Kažkodėl kaime, tokioje dviejų galų troboje, ne seklyčia, o virtuvė buvo pagrindinis kambarys, prie jos lango daug kas vykdavo. Pro jį žiūrėdavom į kelią: kas ateina, pas ką įsižiebia žiburys. Tas langas buvo kaip kaimo ekranas.
Su bičiuliais nuvažiavę į sodybą skanėstais papuošėme eglę, dar aplink išbarstėme vaišių gyvūnams.
Sodyba netoli miško, visais laikais ją žvėreliai lankydavo.
Parengę jiems stalą, patys su bičiuliais susėdome gonkelyje, ten užkandome, ką turėjome, ir temstant parvykome į Panevėžį.
Galvoju, kad tai buvo mano prabangiausia šventė. Savo gimtuosiuose namuose, o mano didieji svečiai – žvėreliai, paukšteliai. Nieko nėra gražesnio, kai į tavo šventę renkasi tokie svečiai – mažiausieji, bet mano dvasioje jie didžiausieji.
Tai buvo vienas gražiausių mano gimtadienių, didžiulė dovana man pačiai, manau, ir mano bičiuliams ir, žinoma, didiesiems svečiams – vienišą sodybą lankančioms stirnoms, kiškiams, zylėms, sniegenoms, kurapkoms, kėkštui. Toje puotoje visiems jiems turėjo būti ko nors kliuvę.
Materialios dovanos ateina ir praeina, o šitokios šventės niekada nepamiršiu.
Saulius KRONIS
Kalvis, tautodailininkas
Didžiausia dovana, kokią esu gavęs, – pats gyvenimas.
Bėgant metams šios dovanos vertę vis labiau įsisąmoninu ir vis labiau vertinu.
Gali būti, kad mane pažįstantieji sakys, jog gyvenimas man skyrė nemažai išbandymų. Tai tikrai tiesa. Tačiau dovana yra ne tik džiaugsmas. Skausmas taip pat dovana. Juk gyvenimas iš tų dalykų ir susideda.
Prieš daugybę metų, būdamas vos trejų, gavau šansą gyventi, kai įvykus avarijai žuvo mano aštuonmetis brolis.
Verčiantis automobiliui išlėkiau pro langą ir taip likau gyvas, o brolis žuvo. Esu dėkingas už tąkart gautą galimybę gyventi toliau.
Palaidojau mamą, paskui ir tėvą. Netekęs šių man brangių žmonių, džiaugiausi savo paties šeima – žmona Birute, dukromis Brigita ir Kamile. Bet jau eina antri metai, kai gyvenimas atėmė iš manęs Birutę. Tapau našlys, bet be šeimos nelikau. Turiu dukras, nors puikiai suprantu, kad joms skirta nugyventi savo gyvenimus, mūsų namus jos paliks.
Gyvenimas tęsiasi, kaip ir visi, gyvenu Kalėdų laukimu. Kiek atsipūsiu nuo darbo kalvėje, susirinks artimieji, sulauksim svečių. Iš namų trumpam išvyksiu ir pats. Puošimės Kalėdoms, bus eglutė, bus ir dovanėlių.
Man pati didžiausia Kalėdų dovana – žmonės.
O štai iš vaikystės pamenu, jog buvau labai nudžiugęs, kai dovanų Kalėdoms gavau dviratį. Buvo sovietmetis, tad ir tą dviratį tėvams turbūt nebuvo lengva parūpinti.
Audrius SKAČKAUSKAS
Rašytojas, nuomonės formuotojas
Aš tos dovanos, tiksliau – dovanų, neužmiršiu visą likusį gyvenimą.
Buvo šių metų balandis. Prieš porą mėnesių išėjo mano amžinatilsį mama ir tai stipriai kirto per mano sveikatą. Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojai man išgelbėjo gyvybę, tačiau labai suprastėjo gyvenimo kokybė.
Kreipiausi į savo gydytoją Nacionaliniame vėžio institute ir jis suteikė viltį.
Bet ta viltis buvo nekompensuojama Ligonių kasos ir labai brangi.
Nebegalėdamas pakęsti spazmų, kraujavimo, nuolatinių vizitų į ligoninės priimamąjį ir praradęs viltį, parašiau pagalbos prašymą į feisbuką.
Nemeluosiu, vyliausi, kad atsiras žmonių, kurie paaukos nors kiek pinigėlių, kad galėčiau pasveikti. Bet įvyko tai, ko tikrai nesitikėjau.
Kelias dienas plaukė pinigai ir žinutės su nuostabiausiais linkėjimais. Ir tas kelias dienas mes su Aušryte verkėme iš džiaugsmo. Tikrai verkėme.
Net ir dabar kalbėdamas apie tai graudinuosi, nes tik paprastų, kartais net nepažįstamų žmonių dėka dabar galiu nevaržomai judėti, dirbti ir džiaugtis kiekviena diena. Ačiū visiems, kad galiu laukti Kalėdų.
Nemoku priimti dovanų. Vis jaučiuosi nevertas. Nežinau, kodėl taip. Gal dėl to, kad „anam gyvenime“, kai buvau įklimpęs į priklausomybes, tikrai nebuvau geras žmogus. Nors praėjo jau daug metų, bet vis tiek jaučiuosi nejaukiai, kai pagiria, už ką nors įvertina arba ką nors dovanoja. Man daug labiau patinka dovanoti. Geru žodžiu, pagalba, nors mažomis dovanomis man labai lengva dalintis, nes gera matyti besidžiaugiančius žmones. Labai geras jausmas, kai gali duoti ir nieko nesitikėti gauti.
Dar nuo tų jaunystės laikų, kai pats pavaduodavau Kalėdų Senelį įvairiuose renginiuose, turiu tikro Kalėdų Senelio telefono numerį.
Nepiktnaudžiauju tokia pažintimi, bet per metus susirašęs ant lapelių visus artimų žmonių, draugų ir net pažįstamų gražiausius poelgius, paskambinu jam ir padiktuoju, kad parinktų atitinkamas dovanas. Kartais pagražinu avansu.
Įtariu, kad Kalėdų Senelis tai žino, bet ir jis tiki, kad ir vaikai, ir suaugę kitais metais bus dar geresni, ir niekada nė vieno nepalieka be dovanos.
Šiemet daug gražaus papasakojau jam ir apie „Sekundės“ dienraščio kolektyvą. Tad ruoškitės, puoškitės, man atrodo, bus fantastiškos dovanos!
Almonė ŠALKAUSKIENĖ
Smilgių bibliotekos bibliotekininkė
Mes su šeima per Kalėdas pasidovanojame kokį netolimą žygį. Vienais metais pėsti ėjome į Rozalimo pušyną, kitais – į miškelį netoli mūsų.
Labai gera išeiti ir pabūti lauke, pasivaikščioti su šeima.
Kitu metų laiku irgi keliaujame, bet stengiamės būtinai kur nors išeiti pirmąją Kalėdų dieną. Visi esame aktyvūs. Nenorime ištisai sėdėti prie vaišių stalo, norime pajudėti.
Tokia tradicija tęsiasi gal apie penketą metų, kai vaikai užaugo. O laikas su šeima ir yra didžiausia dovana.
Mūsų susirenka daug. Penki vaikai, visi su antromis pusėmis. Ir vieną anūkę turime. Šiemet buvome susitarę, kad visus metus jokių gimtadienio ir kitokių dovanų neperkame, o perkame skaitmeninį kareivį Ukrainai.
Visi per metus jau turime surinkę nemažą armiją. Tokius dovanojome ir keliems draugams.
Tai yra „Blue/Yellow“ organizacijos aukos forma. Paaukojus galima tapti skaitmeniniu Ukrainos kariu. Gaunamos koordinatorės, žemėlapyje galima pasirinkti vietą, kur giname pozicijas. Skirta parama tampa amunicija Ukrainos kariams. Nors tiek prisidedame prie jų kovos už laisvę.