Įsivaizduokite, kad paimate telefoną ir paskambinate bet kuriam dabarties ar ateities pasaulio žmogui ir pakviečiate puodelio kavos į Panevėžį. Kas jis būtų – garsus kino aktorius, prezidentas, rašytojas… Tokių fantazijų sąrašą galima tęsti be galo.
Visgi, kaip pastebėjo viena iš šio savaitgalio pašnekovų: jos svajonės pildosi, tad kodėl negali būti, kad vieną dieną Panevėžį sudrebins galingas rokerių koncertas ant stogo.
Jūratė GAIDELIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja
Dirbdama muziejuje dažnai bendrauju su kitų miestų kultūros, mokslo, švietimo įstaigų darbuotojais, ne panevėžiečiais eksponatų pateikėjais, tad pakviečiu aplankyti Panevėžį, susipažinti su modernia Kraštotyros muziejaus ekspozicija. Jei pokalbis mezgasi, pristatau ir kitus svarbius miesto kultūros objektus, vasarą – Senvagės fontaną.
Myliu savo miestą ir darbą. Į išgražėjusį Panevėžį kviečiu atvykti studijų draugus, giminaičius, bičiulius. Sudarau kultūrinę programą ir jie su džiaugsmu pasilieka visam savaitgaliui.
Kokią asmenybę norėčiau pakviesti į Panevėžį? Ar galiu pafantazuoti? Ilgą laiką dirbu su miesto, krašto istorija susijusį darbą, tad 2025 metais svajočiau po Panevėžį pasivaikščioti su persona iš praeities – notaru, politiku, visuomenininku, vienu iš Panevėžio muziejaus steigėjų Jonu Moigiu (1867–1933).
Pirmiausia apžiūrėtume, kas liko iš Moigių šeimai priklausiusio dešimties pastatų komplekso, aplankytume čia įsikūrusį Panevėžio kraštotyros muziejų.
J. Moigis, kaip buvęs kolekcininkas, domėtųsi numizmatikos, archeologijos rinkiniais. Manau, jam rūpėtų sužinoti ir negirdėtos veiklos – kultūrinės edukacijos – esmę.
Paskui keliautume į kaimynystėje esantį Juozo Masiulio knygyną, greit skaičiuosiantį 120 metų. Aplankytume buvusią valstybinę gimnaziją, dabar vadinamą J. Balčikonio vardu. Mokyklos kieme palabintume žymiausių gimnazijos pedagogų ir absolventų „panteoną“.
Šis svečias mūsų mieste jau nepamatytų daugelio čia stovėjusių malūnų, jį stebintų kitokia Nevėžio vaga, iškasta 1939 m., ir Senvagė. Pasigestų jis ir trijų arkų gelžbetoninio tilto per Nevėžį. Palei upę galėtume nueiti iki senojo Skaistakalnio parko aplankyti advokato, poeto, visuomenininko Juozo Čerkeso-Besparnio namų. Jie ką tik renovuoti, pilni kultūros ir kūrybos. Tiesa, rožyno ir didelio sodo, kuriuos mena senieji panevėžiečiai, akys taip pat nebeišvystų.
Tokia arba visai kitokia gali būti pažintinė ekskursija po mūsų miestą. Įdomių objektų su netikėčiausiomis istorijomis Panevėžyje tikrai yra – tik reikia norėti tai surasti ir išgirsti.
Justinas KANAPORIS
Grupės „Nešpėtni bernai“ vadovas, muzikantas
Nežinau, kiek šis žmogus garsus ar žinomas, bet dabar labai norėčiau pabendrauti, lėtai pasivaikščioti po Panevėžį ir jo rajoną su Gintaru Andrijausku – grupės „Sadūnai“ atlikėju, „Čir vir vyrai“ vadovu, mandolinos ir visų muzikos instrumentų žinovu, festivalių organizatoriumi.
Šis muzikantas turėjo didelę įtaką mano muzikos skoniui. Jo mintys visada verčia pagalvoti, o intelektualūs, bet paprasti ir labai taiklūs pokštai, profesionalus išmanymas, meilė savo darbui daro įspūdį.
Gintarą pirmą kartą sutikau Perekšliuose. Renginyje grojome vienoje scenoje, bet atskirose kapelose. Po koncerto priėjau pasisveikinti, pasikalbėjome. Pokalbis truko kokią valandą. Šnekėjomės apie instrumentus, muziką, joje naudojamus sonoristikos elementus. Laikas prabėgo labai greitai.
Gintarą norėčiau nusivesti į Kraštotyros muziejų. Būtų įdomu išgirsti jo nuomonę apie mūsų krašto istoriją, palyginimus su Zarasų kraštu ar visa Lietuva.
Norėčiau kartu dalyvauti liaudies muzikantų, romansų ar kapelų šventėje. Jos dažnai vyksta tiek Panevėžyje, tiek Panevėžio rajone.
Dar viena vieta, kur nusivesčiau svečią, – „Seklyčia prie uosio“. Man tai pati nuostabiausia seklyčia Panevėžyje. Ji turi savo tradicijas, labai vertina menininkus, dailininkus, muzikantus, skulptorius, liaudies meistrus. Būtų įdomu ten ne tik padiskutuoti, bet galbūt ir kartu pamuzikuoti.
Dar viena šovusi mintis – Luisas Armstrongas – džiazo pradininkas, atlikėjas. Į Panevėžį jį pakviesčiau gegužės pradžioje, kai vyksta jaunimo džiazo festivalis „Jazz fontanas“. Viešnagės tikslas būtų šis festivalis, seklyčios gardus maistas ir alus.
Apvesčiau Amstrongą per savo pastebėtas akustines Panevėžio vietas – muzikaliai skirtingas, įdomiai ar keistai skambančias. Visos šios erdvės yra Laisvės aikštėje.
Vilanda REIKALIENĖ
Plėtros agentūros vyriausioji turizmo projektų vadovė
Pirma į galvą šovusi asmenybė – Beata Nicholson. Ir turbūt ne veltui – mane žavi ne tik kelionės, bet ir maistas. O Beata geba šias dvi aistras sujungti į vientisą, įkvepiančią patirtį.
Ji labai šilta ir energiją spinduliuojanti asmenybė, turinti tiek daug potencialo.
Kelionės, kaip ir maistas, yra daugiaplanis potyris. Iš kiekvienos kelionės parsivežame ne tik vaizdus ar nuotraukas – į atmintį stipriai įsirėžia vietovių kvapai ir skoniai. Tas unikalus patyrimas, kai ragaudamas vietinį patiekalą jauti ne tik skonį, bet ir kultūros sluoksnius – istoriją, žmonių gyvenimo būdą, jų tradicijas – yra tikras lobis. Tai bandau perteikti ir į Panevėžį atvykusiems svečiams, dažnai ieškau būdų parodyti ne tik vietas, bet ir jų „skonį“.
Panevėžys taip pat turi ką pasiūlyti: pagal maestro Juozą Miltinį ruošta kava, ilgesį keliantis pieno kokteilis Laisvės aikštėje, rytietiškų skonių patiekalai, gastronominiai atradimai.
Panevėžys iš tiesų yra charakterį turintis miestas, ir tai tampa maloniu atradimu tiems, kurie jį pažįsta artimiau.
Jeigu po Panevėžį keliaučiau su Beata, manau, taip ir nutiktų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip ramus, kuklus miestas, Panevėžys atsiskleidžia kaip vieta, kur istorija ir modernumas harmoningai susipina, o vietinių šiluma ir kūrybiškumas prideda jam išskirtinumo. Labai mėgstu parodyti detales, nes manau, kad jose slypi miesto siela.
Pažintis su Panevėžiu prasidėtų nuo naujos miesto legendos „Stasys Museum“ – kodėl, turbūt pasakoti nereikia, reikia pamatyti ir suprasti. Toliau Respublikos gatve į J. Masiulio knygyną. Šalia jo – teatro „Menas“ kieme menininko G. Mazūro ekspozicija, pasakojanti miesto istoriją.
Pažintį tęstume mano mėgstamoje Birutės gatvelėje, kur vietą rado metalinės skulptūros – puikus tvarumo pavyzdys. Šalia esančioje kavinėje pokalbio pakviestume Birutės gatvės bendruomenės narius, šie papasakotų kitokių Panevėžio istorijų.
Pabaigai puodelis kavos pagal J. Miltinio receptą ir jo memorialinis butas, ten kartu patyrinėtume ranka rašytus receptus.
Kad suprastum ir įvertintum Panevėžį, reikia laiko. Man tai nėra tik vieta, kurioje gyvenama – ji turi savitą dvasią ir čia galima patirti kažką autentiško. Toks pamažu atsiveriantis charakteris sukuria stiprų emocinį ryšį, dėl kurio miesto neįmanoma pamiršti.
Jurga ŽILYTĖ
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos
Komunikacijos ir kultūros vadybos skyriaus vadovė
Turiu utopinę svajonę, kurią nešiojuosi jau kokį 10 metų…
Labai norėčiau į Panevėžį pakviesti legendinę roko grupę U2. Tai Airijos roko grupė, įkurta 1976 m., tapusi viena populiariausių nuo 1980-ųjų. Grupės nariai: vokalistas Bono (tikr. Polas Hiusonas), bosistas Adamas Kleitonas, gitaristas, klavišininkas Edžas (tikr. Davidas Evansas), būgnininkas Laris Mulenas. Jiems parodyčiau Panevėžio stogus ir padėčiau surengti puikų koncertą ant pasirinkto stogo, taip atkartojant jų pasirodymą 1987 metais, kai U2 nufilmavo savo dainos „Where the Streets Have No Name“ vaizdo klipą ant „Million Dollar Hotel“ („Milijono dolerių viešbučio“) Los Andžele stogo.
2000 metais grupė pakartojo laipiojimą stogais, pasirinko savo pačių viešbutį „The Clarence“ ir ant jo stogo nufilmavo dvi naujas dainas „Beautiful Day“ ir „Elevation“ iš albumo „All That You Can’t Leave Behind“.
Žinoma, man labai patiktų, kad pasirodymui Panevėžyje jie pasirinktų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos stogą, bet jis tikriausiai neatitiktų techninių reikalavimų dėl aparatūros gausos. Tačiau žinant, kad grupė mėgsta filmuotis ant griūnančių viešbučių stogų, gal jiems patiktų stogas nykstančio viešbučio Laisvės aikštėje.
Žinant, kad visos mano svajonės išsipildo, telieka tik laukti…
Rolanda ADOMAVIČIENĖ
Interjero ir kraštovaizdžio dizainerė
Jeigu galėčiau, į Panevėžį pakviesčiau dainininką Liną Adomaitį – muzikos virtuozą, kurio kūryba sujungia džiazą, soulą ir popmuziką į unikalų skambesį. Linas yra ne tik charizmatiškas dainininkas, bet ir smuiko meistras, savo pasirodymuose kuriantis jausmingą, gyvą atmosferą.
Kartu keliautume į „Stasys Museum“ – vieną unikaliausių miesto vietų, kur susitinka kūryba, emocijos ir istorija. Šis centras yra erdvė, kurioje kiekvienas eksponatas turi savo istoriją ir kviečia į savotišką emocinį dialogą.
Manau, Linui būtų įdomu pasinerti į ši meno pasaulį ir atrasti sąsajų su savo muzika.
Vakarą užbaigtume ypatingu renginiu ant muziejaus stogo. Įsivaizduoju Liną Adomaitį, atliekantį savo garsiausias dainas, tokias kaip „Vandenynai“ ar „Tavo spalvos“, kartu su gyvo garso grupe. Muzikos garsai, sklindantys virš Panevėžio, sukurtų magišką atmosferą, kurioje susipintų muzika, menas ir miesto panorama.
Tai būtų ne tik muzikinis, bet ir emocinis kūrėjo, miesto ir žmonių ryšys.
Po koncerto pasivaikščiotume po Laisvės aikštę ar Nevėžio pakrantę, pratęstume pokalbius apie kūrybą, miestą ir meną. Toks susitikimas su Linu Adomaičiu ne tik praturtintų kultūrinį gyvenimą, bet ir suteiktų miestui ypatingą patirtį, kurią prisimintų ir jo gyventojai, ir pats atlikėjas.
Tikiu, Panevėžys taptų ne tik jo pasirodymo vieta, bet ir naujų idėjų šaltiniu.