Bažnyčiose pirmąjį gruodžio sekmadienį uždegta advento žvakė žymi keturias savaites trunkančio laukimo, pasiruošimo Kristaus gimimui pradžią.
Tai ramybės, susikaupimo metas, kai rekomenduojama laiką leisti ramiau, apmąstyti gyvenimą ir besibaigiančius metus. Nuo senovės manyta, kad, atėjus adventui, verta aprimti, apvalyti mintis. Tada, sutikus didžiąsias metų šventes, bus galima atsinaujinti ir pradėti metus atsisakius, kas kenkia, kas trukdo.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, kokių jie laikosi advento tradicijų?
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
Miežiškių kultūros centro meno vadovė, renginių vedėja
Teoriškai adventas turėtų būti puikus metas. O praktiškai – menkai tikiu proginiu žmonių pagerėjimu, suprotingėjimu, akių atmerkimu. O ir proga, atėjusi iš žemdirbių visuomenės, jos ritmui pritaikyta, gal menkai aktuali šiandienai. Anuomet žiema reiškė mažiau darbų ir daugiau laisvų vakarų, dabar esame įsipareigoję bėgti nepaisydami kalendorių.
Bet tikro, svajonių advento labai norėčiau. Juk kaip protingai sugalvota, kaip tinka žmonėms, besiskundžiantiems, kad mažai kas beteikia džiaugsmo, kad laimės infliacija ištiko. Leki, ieškai, nerandi, o čia, prašom, – proga stabtelėti ir visą mėnesį detoksikuotis: atsikratyti siekių kas minutę gyventi euforijoje. Be to, tai galimybė truputį apriboti save ir suprasti, kad išlauktas džiaugsmas didesnis, nei iš inercijos medžiojamas kiekvienas menkas blizgutis.
Miežiškių kultūros centre, bendruomenėje stengiamės šiuo laiku suburti žmones bičiuliškoms, kaimyniškoms veikloms: repetuojame kalėdines dainas, kuriame eglės žaisliukus, netrukus imsimės puošybos, kepsime pyragus.
Namuose, šeimoje neturime ypatingų advento tradicijų. Taip, vainiką nupyniau, žvakes kas sekmadienį įžiebiame. O visas kitas šiam metui tradiciškai būtinas praktikas stengiamės puoselėti nuolat: ir gerų darbų bandome nuveikti, ir artimiesiems padėti, ir dosnūs būti, ne tik šį, bet visą savo laiką paversti nors kiek lėtesniu, prasmingesniu, šviesesniu.
Kai kalba pasisuka apie pasninką, prisimenu a. a. mūsų klebono, išmintingo Kosto Balsio pajuokavimą, kad dešra į pragarus nenutemps, o silkė į dangų neužkels. Gal kad šia mintimi rimtai patikėjau, o gal kad stengiamės visada maitintis sveikai, per adventą pasninko nesureikšminam.
„Ir gerų darbų bandome nuveikti, ir artimiesiems padėti, ir dosnūs būti, ne tik šį, bet visą savo laiką paversti nors kiek lėtesniu, prasmingesniu, šviesesniu.“
Tiesa, tiek, kiek įmanoma, kiek darbai ir pareigos leidžia, „pasninkaujame“ skubėjimo, pirkimo, vartojimo prasme. Netraukiame kalėdinių puošmenų vos orams atšalus, nekepame kūčiukų, kol Kūčios neateina, dovanoms mieliau kepu pyragus ir meduolius, nei ką nors perku. Taigi bandome netapti beatodairiškais vartotojais. Stengiamės maitint, sotint, užganėdint širdis, protus, sielas šviesa: prasmingomis veiklomis, gera muzika, kelionėmis, teatru, parodomis, muziejais, mokymusi, įsigilinimais, pokalbiais, pastangomis aiškiau, giliau pajausti artimuosius, save.
Prieš keletą metų sugalvojau, kad būtų gražu adventą paversti dar ir padėkos laiškų rašymo laiku.
Turi daugiau laiko, gausiau ramybės, sėdi ir parašai ką nors gero tiems, kuriuos manai esant to gero užsitarnavusius. Mintyse jau ne vienam adresatui po juodraštį sudėliojau. Bet švarraščiams vis neprisiruošiu.
Gal viešai pasižadėjus pavyks?
Leonora KASIULYTĖ
Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė
Adventas – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo laukimo metas. Džiaugiuosi, kad manyje Jėzus jau yra užgimęs, tad adventą išgyvenu ne tik tas keturias savaites iki jo gimimo. Man adventas yra kiekviena diena.
Tačiau per adventą, švenčiamą katalikiškojo pasaulio, pati gyvenu kiek kitaip. Visų pirma, Kristaus gimtadieniui ruošiu savąją širdį. Tai darau dar daugiau dėmesio skirdama maldai, dvasiniams apmąstymams, išpažinčiai.
Narstau sąžinę bandydama prisiminti, ką netinkamo esu padariusi, prisiminusi būtinai atsiprašau. Jau daug metų per adventą pasninkauju.
„Tikslas – kiek galima geresniam ir šventesniam stoti prieš patį Dievą. Labai trokštu tokia tapti.“
Penktadieniais tenkinuosi duona ir vandeniu. Duona nebūtinai vien juoda, suvalgau ir pyrago gabalėlį. O į šiltą vandenį įpilu ir užplikytų arbatžolių.
Paklausite, dėl ko tai darau? Ogi dėl to, kad menkiau pavalgius aštresnis tampa protas, jautriau imi reaguoti. Geriau prisimeni savo nusidėjimus, geresnė tampa sąžinės sąskaita. O tai padeda šventėjimui. Nes koks žmogaus gyvenimo tikslas? Tikslas – kiek galima geresniam ir šventesniam stoti prieš patį Dievą. Labai trokštu tokia tapti.
Beje, pasninkauju su malonumu. Tiems, kam pasninkauti labai sunku, kurie neprivalgę tampa irzlūs ir pikti, tikrai nepatarčiau to daryti. Pyktis į šventumą neveda. Juk pagrindinis šventųjų bruožas yra džiaugsmas.
Advento vainiko, beje, neturiu. Manau, kad tokia namų puošmena pradžiugintų, bet pasidaryti vainiko nerandu laiko. Laiką skiriu kitokiems, dvasiniams, reikalams.
Lina VILIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja
Konkrečiai advento tradicijų namuose gal nelabai turime. Jų laikydavomės, kol vaikai dar buvo maži. Ir vyšnios šakelę merkdavome, kad įsitikintume, ar tikrai pražysta Kūčių vakarui. Ir tikrai pražysdavo!
Advento vainiką namuose kai kada turime, kai kada ne.
Kadangi nesame praktikuojantys katalikai, griežto pasninko, kaip priklauso, nesilaikome – pasninkaujame, kaip išeina pagal aplinkybes.
Mums svarbiausia Kūčių savaitė. Iš anksto nei eglučių puošiame, nei šventinių atributų turime, nei kūčiukų perkame – viskas pagal tradiciją paliekama paskutinei savaitei ir Kūčių dienai.
Adventas labai susijęs su mūsų žemdirbiška tradicija. Pagal tai galioja daug įvairių draudimų: nekirpti avių, nedirbti triukšmingų darbų, nevažiuoti į mišką malkų. Gyvenimui keičiantis atsiranda kitokie draudimai. Bet kokiu atveju adventas yra susikaupimo, apmąstymo laikas. Laukiame Kūdikėlio atėjimo, einame link trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties.
Nuo gruodžio 13 dienos – Šv. Liucijos – galime stebėti orą. Kokia bus 13-oji, toks bus sausis, kokia bus 14-oji – toks vasaris.
Išpopuliarėjusi advento vainiko tradicija kilusi Vokietijoje. 1838 metais Hamburge liuteronų kunigas, norėdamas praskaidrinti globotinių našlaičių dienas, sugalvojo kasdien uždegti po žvakutę. Pagamino ratą žvakutėms įstatyti ir degdavo 24-ios.
„Per adventą svetimame sode nulaužusios vyšnios šakelę ir ją pamerkusios merginos laukdavo, ar iki Kūčių pražys. Jei pražys, kitais metais ištekės.“
Tradicija prigijo, bet žvakučių buvo labai daug, tad sumažino iki keturių – keturios pasaulio šalys, keturios savaitės iki Kalėdų. Vėliau tokį ratą sugalvojo apkaišyti visžaliais augalais. XX amžiaus pradžioje ši liuteroniška tradicija atkeliavo į Klaipėdos kraštą. Paskui per bažnyčią, mokyklas atėjo į mūsų gyvenimą.
Pagal krikščionišką tradiciją vainike degamos trys violetinės ir rožinė žvakės. Manau, spalva nėra sureikšminama. Svarbiausia kiekvieną vakarą uždegus žvakę susikaupti, prisiminti mirusiuosius, kurie, kaip manoma, nuo Vėlinių klajoja po pasaulį, žiūri, kaip gyvename, ir per Kūčių vakarienę ateina valgyti kartu su mumis.
Kadangi advento laikas yra tamsusis laikotarpis, atsiranda įvairiausia magija. Būrimai paprastai susiję su ateinančių metų spėjimu.
Per adventą svetimame sode nulaužusios vyšnios šakelę ir ją pamerkusios merginos laukdavo, ar iki Kūčių pražys. Jei pražys, kitais metais ištekės.
Lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną, reikėjo eiti aplink šulinį tris kartus ir į jį berti kanapes ar aguonas. Apėjus žvilgtelėti vidun.
Magišką Kūčių naktį šiaudą iš po staltiesės traukiame, vašką liejame. Pačios didžiausios burtų aiškintojos yra mamos ir močiutės, kurios iš savo gyvenimiškos patirties žino, kaip ten toliau gali būti.
Visus žaidybinius burtus galime pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui. Jei buriasi suaugęs žmogus, galima aiškinti, kad metai bus geri, sveikata puiki, jei netekėjusi mergina – kad ištekės.
Jurgita ČIPLYTĖ
Keramikė, edukatorė
Man adventas – ramybės laikas. Atsisakymas to, kas jau atitarnavo, nebereikalinga.
Nors šis laikas tikrai atrodo bėgimo metas, bet ramybė tvyro ore ir svarbiausia – širdyje.
Žinau, kad eglės puošimas nieko bendro su advento pradžia neturi, bet šeimoje turime tradiciją gruodžio 1 dieną puošti žaliaskarę.
Deja, šiais metais to dar nepadarėme, bet jau turime šventinį kampelį, kur kiekvieną vakarą uždegama lempučių girlianda. Į jas žiūrint jausmas toks, kad laikas sustoja, ritmas sulėtėja. Norisi mėgautis tik ta akimirka.
Žvakės mūsų namuose degamos dažnai. Advento laikotarpiu – kiekvieną vakarą, o sekmadienį dega visą dieną, jei tik esame namuose.
Turime ir savo altorėlį. Jame kiekvieną sekmadienį visus metus degame žvakę savo protėviams, dėkodami už tai, kad esame, kad mus palaiko.
„Nors šis laikas tikrai atrodo bėgimo metas, bet ramybė tvyro ore ir svarbiausia – širdyje.“
O mėsos neatsisakome! Tikrai tokia stipri nesu. (Juokiasi.) Teisybę pasakius, net nenoriu atsisakyti. Kažkada girdėjau pasakymą, kad nevalgome mėsos, bet „ėdame“ savo brolį. Aš priimu kiekvieną žmogų ir jo pasirinkimus – esu harmonijoje su kitais.
Kažkada dalyvavau prieššventinėje konferencijoje, kur buvo klausiama: kas iš jūsų aukoja pinigus, prisideda gerais darbais?
Pakilo rankų miškas.
Tada buvo kitas klausimas: o kas visa tai daro ne prieš šventes?
Pakeltos liko tik dvi, viena buvo mano. Esu laiminga, kad tai supranta ir mano vaikai – daryti gerus darbus, padėti kitiems reikia visus metus.
Adventas man leidžia įvertinti nueinančius metus, pasidžiaugti nuveiktais darbais, pajusti, kiek savo aplinkoje prisidėjau prie emocinės gerovės, ir suvokti, ar tikrai viską padariau, kad pajusčiau ramybę.