Į būrelius, ugdančius kūrybiškumą, lavinančius protą ar tiesiog suteikiančius gerų emocijų, renkasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Aivaras Troščenka jau kone dešimtmetį kasdienybės neįsivaizduoja be proto mūšių.
Panevėžietis šypsosi, kad jam įdomus pats azarto kupinas procesas, tačiau labai smagu ir tada, kai fortūna lydi iki pat pergalės.
Azartiška bendruomenė
Aivaras Troščenka šiemet tapo „Auksinio proto. Vasaros lyga“ nugalėtoju.
Panevėžyje tokių mūšių mėgėjų bendruomenė – itin gausi. Du kartus per savaitę aktyviausi jos nariai renkasi miklinti proto aštrumą. O varžytis tikrai yra su kuo – dalyvauja apie dešimt komandų iki devynių narių.
„Geriausiais laikais „Auksinio proto“ lygose Panevėžyje varžydavosi net devyniolika komandų. Vienu metu žaidžia apie šimtas žmonių. Per tiek metų daugelis jau puikiai pažįstami, susitikus smagu pabendrauti įvairiomis temomis. Bent jau geros emocijos ir laikas su bendraminčiais garantuoti. Jei žaidimas nepasisekė, emocijos gal ir ne pačios geriausios, bet kartėlis – tik iki kito karto“, – pasakojo informacinių sistemų inžinierius 59-erių A. Troščenka.
„Neužtenka žinoti atsakymą, daug svarbiau yra jį greitai ištraukti iš atminties stalčiukų.“
A. Troščenka
Pastūmėjo sūnus
Į proto mūšius A. Troščenka pradėjo eiti vedamas smalsumo, o ilgainiui tai tapo pomėgiu. Išbandyti savo jėgas žinių varžytuvėse jam visada norėjosi, tačiau pritrūkdavo ryžto. Įkvėpėju tapo sūnus, kuris būdamas studentu pradėjo dalyvauti proto mūšiuose ir tuo pomėgiu užkrėtė tėtį.
„Kartą su draugais užėjau į piceriją tiesiog pasisėdėti. Tuo metu vyko protmūšis, o garsas girdėjosi ir lauke. Pamaniau, kaip galima į tokius sudėtingus klausimus atsakyti? Bet buvo atsakiusiųjų. Vadinasi, reikia bandyti. Nebijoti sakyti net tada, jei tai atrodo nesąmonė, nes būna, kad ta nesąmonė ir yra teisingas atsakymas, kad ir kaip keistai skambėtų“, – šypsosi A. Troščenka.
Informacinių sistemų inžinieriaus interesų ratas ypač platus – šachmatai, fotografija, o šią vasarą panevėžietis tapo ir „Auksinio proto. Vasaros lyga“ nugalėtoju. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasiruošti neįmanoma
Nuo pat mažens, kai tik išmoko skaityti, Aivaras buvo tikras knygų graužikas: skaitydavo viską, kas tik pakliūdavo po ranka.
A. Troščenka svarsto, kad prie tikriausiai įgimto smalsumo prisidėjo ir dar viena jo aistra – šachmatai. Šio žaidimo subtilybių išmokiusi mama.
„Mokykloje man mėgstamiausi dalykai buvo matematika ir literatūra. Ne taip seniai supratau, kad kairysis smegenų pusrutulis atsako už tą loginį verbalinį mąstymą, o į tai – ir matematika, ir literatūra. Dabar daugiau stengiuosi treniruoti vaizdinį matymą – kai keliauju, lankausi muziejuose, dailės galerijose, renginiuose. Kuo daugiau įdėsi į save, tuo daugiau ir turėsi“, – mano „Auksinio proto“ nugalėtojas.
Anot jo, taip pat yra su intelektiniais žaidimais – tai pačios geriausios proto treniruotės, o ir kaskart pasisemi naujų žinių.
Proto mūšiams iš anksto pasiruošti neįmanoma, nes klausimų ratas per daug platus.
„Jeigu būtų konkreti tema, gal ir būtų galima bent šiek tiek pasiruošti, bet dabar – be šansų. Kita vertus, neužtenka žinoti atsakymą, daug svarbiau yra jį greitai ištraukti iš atminties stalčiukų. Atsakymą gali žinoti, bet jeigu jį atsiminsi po kokio pusvalandžio, jokios naudos iš to nebus. O tam irgi padeda treniruotės“, – paaiškino panevėžietis.
Emocijų pliūpsniai
Pasak A. Troščenkos, gali būti ir labai apsiskaitęs, tačiau kartais sėkmę lemia sekundės dalimi greičiau paspaustas mygtukas, kartais – pasirinkta tema, kolegų klaida ar tiesiog suprastos užuominos. O kai kada tenka spėti.
„Gali domėtis kuo tik nori, bet gali neatsakyti į klausimą ir iš tos srities, kurioje esi profesionalas. O gali atsakyti, nors nieko apie tai nesi girdėjęs. Bet padeda logika, būna ir užuominų, iš kurių įmanoma atspėti atsakymą. Kartais reikia staigios reakcijos ir greičiau nei varžovai paspausti mygtuką. Net sekundės dalis gali nulemti žaidimą“, – patirtimi dalijasi protmūšių dalyvis.
Šią vasarą po daugiau nei valandą trukusios karštos kovos Aivaras šventė pergalę – pasipuošė televizijos žaidimo „Auksinis protas“ nugalėtojo titulu.
„Jau atlaikiau vienuolika filmavimų. Patį pirmą kartą stengiausi nepasiduoti stresui, nuėjau iki finalo, bet apėmė toks jaudulys, kad galvojau, ar išstovėsiu, ar nugriūsiu. Paskui visą savaitę organizmas buvo išsiderinęs. Net išmanusis laikrodis fiksavo, kad tą laiką, kai vyko filmavimas, mano organizmas neva miegojo. Tąkart labai džiaugiuosi, kad finalą pralaimėjau. Po pusmečio stresas atlėgo ir vėl grįžau bandyti laimės“, – su šypsena prisimena A. Troščenka.
Proto mūšių aistruolis prisipažįsta, kad tikriausiai su patirtimi ir to jaudulio mažiau. O ir požiūris pasikeitė – smagu, jei pasiseka, o jei sėkmės pritrūko, vadinasi, bus kitas kartas.
„Žaidžiu ne dėl laimėjimų, bet dėl paties proceso. Visuomet norisi žaidime likti kuo ilgiau, nes dalyvauti ir stebėti kitus – tikrai ne tas pats. Kai filmavimai vyksta vienas po kito, jautiesi persisotinęs. Net į finalą nebenorėjau eiti, buvo sunku susikaupti. Bet nugalėjo smalsumas, nes niekada nežinai, kas tavęs laukia“, – pasakojo pašnekovas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Meniškas inžinierius
Kompiuterinių informacinių sistemų inžinieriumi dirbančio vyro dar viena aistra – fotografija. Su fotoaparatu jis nesiskiriantis nuo paauglystės, kai kaimynas išmokė fotografuoti. Atėjus technologijoms, skaitmeninį fotoaparatą teko padėti į šoną.
„Kaip ir protmūšiuose, taip ir fotografuojant mane labiau domina pats procesas, o ne rezultatas. Arčiausiai man vadinamoji gatvės fotografija. Nors tikrai nesu tas, kuris drąsiai eitų prie žmonių ir juos kalbintų nusifotografuoti. Esu daugiau momentų ir akimirkų gaudytojas arba einu gatve ir tiesiog „kadruoju“ akimis“, – pasakojo fotografijos mėgėjas.
A. Troščenka komerciniu fotografavimu neužsiima, tačiau kartu su Panevėžio fotografų draugijos nariais dalyvauja grupinėse parodose. O pastaruoju metu dažniau tenka lankytis Dusetose, kur telkiasi savotiška menininkų kolonija.
„Anksčiau daug aktyviau dalyvaudavau draugijos veikloje. Jau daugiau kaip dešimtmetį labiau domiuosi meno istorija, kitais dalykais, susijusiais su menu. Fotografija yra vienas iš būdų kurti meną, bet toli gražu ne vienintelis. Netgi sakyčiau, vienas iš mažiausiai galimybių turintis menas. Pridėti ar atimti kažką galima „fotošopu“, o grynoji fotografija yra gana vienpusiška“, – mano A. Troščenka.