Gražiausius jaunystės metus tolimojoje taigoje priversta praleisti tremtinė iki šiol sako nežinanti tikrosios priežasties, kodėl jos šeima buvo išvežta į Sibirą. Tačiau nei badas, nei alinamas darbas, negailestinga gamta ar sunkiai įsivaizduojamos gyvenimo sąlygos nepalaužė.
„Mano tėviškė už Vilniaus – Varėnos rajone, Valkininkuose“, – pradeda pasakojimą jau daugelį metų panevėžiete save vadinanti Genovaitė Jakaitienė.
Jos šeima gyveno ūkiškai, vertėsi, nors tėtis mirė dar Antrojo pasaulinio karo metais – 1943-iaisiais.
Priežasties, kuo šeima nusikalto sovietų valdžiai, G. Jakaitienė sako tiksliai ir nežinanti. Žemės daug neturėjo – dirbo 12 hektarų.
„Dėl ko ištrėmė, sunku pasakyti. Gal kad vyriausias brolis buvo kalėjime, gal kažkam kažkas nepatiko ir paskundė“, – net prabėgus dešimtmečiams svarsto buvusi tremtinė.
Užklupo tik dviese
Šeimoje augo šeši vaikai – keturi broliai ir dvi seserys. Trėmimų metu namuose gyveno trys iš jų ir mama. Vienas Genovaitės brolis buvo vienuolyne, kitas dingo Antrojo pasaulinio karo metais ir apie jo likimą namiškiai ilgą laiką nieko nežinojo.
Pasak G. Jakaitienės, vyriausias brolis tarpukariu tarnavo pašte Trakuose. Jį sovietai areštavo per Kūčias ir uždarė Valkininkuose rūsyje. Bet naktį jaunam vyrui pavyko pabėgti ir ilgą laiką slapstytis namuose. Kol pajuto, kad darosi pavojinga visiems – o ir sienos pradėjo slėgti.
„Pasakė mamai, kad važiuos į bažnyčią, prieis išpažinties ir trauksis į mišką, – prisimena G. Jakaitienė. – Nes dieną ateina vieni, naktį – kiti ir nebežinai, kas kada ateis.“
Kad niekas nepažintų Valkininkuose, Genovaitės brolis patraukė į kitą parapiją – Kalesninkų. Deja, atsargumas nepadėjo: kas nors greičiausiai vis dėlto atpažino ir pranešė milicijai. Grįžtantį iš Kalesninkų sustabdė, pareikalavo dokumentų, o šių iš areštinės pabėgęs vyras neturėjo.
Antrą kartą suėmę, uždarė Trakuose.
1948 metų gegužę, kai į šeimos duris vos švintant pasibeldė trėmėjai, brolis tebebuvo areštinėje, tačiau dar nenuteistas. Namuose rado tik Genovaitę su mama.
„Pasakė – ruoškitės, už valandos atvažiuos mašina ir važiuosite į Sibirą“, – pamena lemtingąjį rytą ji.
Vyresnė Genovaitės sesuo tąsyk buvo išvykusi į Trakus perduoti kalinčiam broliui maisto, o jaunėlis brolis – mokykloje. Kadangi Valkininkuose jau sklandė kalbos apie trėmimus, pastarasis, miestelyje išvydęs seserį ir mamą sėdinčias automobilyje, viską suprato.
„Ryte, kai mums liepė ruoštis į Sibirą, mamai buvo pasakyta, kad jos kita dukra ir sūnus jau pas juos. Manėme, kad taip ir yra. Mus nuvežė į Valkininkus ir uždarė kažkokioje daržinėje. Ten privežė daug žmonių iš aplinkinių kaimų“, – pasakoja ji.
Atėjęs kažkoks viršininkas klausė mamos, kur jos kiti vaikai. Ši pakartojo, ką girdėjusi, – kad jau sovietų rankose, taip išgelbėdama dvi atžalas nuo tremties.
Deja, tik laikinai.
Septyniolikos iš Lietuvos išvežtos buvusios tremtinės teigimu, ne mažiau už alinantį darbą miško kirtimuose kamavo nuolatinis namų ilgesys. P. ŽIDONIO nuotr.
Kelionė truko mėnesį
Genovaitei tebuvo septyniolika, kai visas jos gyvenimas apsivertė.
Tremiamuosius iš Valkininkų pirmiausia nuvežė į Lentvarį, ten sugrūdo į gyvulinius vagonus. Žmonių buvo daug, vietos sėdėti – tik ant savų daiktų ir vienas mažytis langelis visame vagone.
Iki Krasnojarsko lietuvius vežė ištisą mėnesį. Per kelionę daugelis smarkiai sunegalavo. Tokiomis sąlygomis nebuvo įmanoma palaikyti švaros, tad užpuolė ir utėlės.
Gamtinius reikalus atlikdavo per išpjautą skylę grindyse. Kad būtų nors šiek tiek privatumo, ją atitvėrė paklodėmis.
Tik pravažiavus Čeliabinską traukinį retkarčiais sustabdydavo miške ir kareiviai visus išvarydavo.
„Sakydavo, „pod vagonami“ – po vagonais. Visi bėgo ir tūpė – nežiūrėjo, vyras, vaikas ar moteris. Ir vėl visi į vagonus“, – dalijasi prisiminimais G. Jakaitienė.
Nuvažiavus daugiau nei 2000 kilometrų nuo Lietuvos, kareiviai jau kiek praverdavo ir vagono duris. Tad buvo galima išvysti Uralo kalnus, įkvėpti gryno oro.
Dar nepasiekus Krasnojarsko, visą ešeloną išlaipino viduryje laukų Kamarčiagoje.
„Kelias dienas praleidome „ant lauko“. Atvažiuodavo sunkvežimiai ir imdavo darbininkus“, – pasakoja buvusi tremtinė, pati su mama pakliuvusi į Partizansko rajoną, kur represuotieji dirbo miškų pramonėje.
„Tiems sakydavo – banditus atveš. Visi svarstydavo, kokie čia banditai bus. Kitaip juk mūsų ir nevadino – banditais“, – pasakoja vėliau girdėjusi iš kitų tautybių tremtinių lietuvė.
ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Kankinantis alkis
Genovaitė su mama atsidūrė Chabaidake netoli Manos – sraunios, plačios, šaltos upės. Kadangi buvo birželio pabaiga, bent sniegas nutirpęs, labai šilta.
„Kitą rytą atėjo komendantas, visus surašė ir išvarė į darbą. Davė kirvį, pjūklą. Aš pakliuvau pjauti medžių“, – sako G. Jakaitienė.
Dirbti ji buvo paskirta poroje su rusu. Jaunai merginai buvo labai sunku: taigoje medžiai labai stori, kieti. Nupjovus ir nuleidus, reikėdavo nukapoti kiekvieno šakas, tada supjaustyti reikiamo ilgio rąstais. Viskas daryta rankomis – benzininių pjūklų tuo laiku nebuvo – ir puolant kraują siurbiančių vabzdžių debesims.
Eidama ryte į darbą Genovaitė turėdavo užsiregistruoti komendantūroje, sugrįžus vakare – vėl pasirodyti, kad jau grįžai, nepabėgai.
„Kai nuvežė, pasakė, kad esame čia visam gyvenimui – atseit niekur nepabėgsite. Kurgi taigoje pabėgsi? Iki Kamarčiagos buvo daugiau nei 200 kilometrų, kur čia tiek nubėgsi mišku“, – sako tremtinė.
Iš pradžių darbas buvo netoli namų, tačiau vėliau miško pjauti reikėdavo žingsniuoti ir 4–5 kilometrus. Žiemą – klampojant per gilų sniegą.
Grįžtant pavargusiems kelias atrodė dar ilgesnis ir sunkesnis.
G. Jakaitienės pasakojimu, žiemą prie medžių pjovimo dirbo visi. Vyrai rąstus veždavo prie Manos kranto, kraudavo juos, o pavasarį visi eidavo rąstų ridenti į upę. Kitos brigados juos plukdydavo toliau, į Jenisiejų.
Be šių darbų, dar būdavo sekmadieninės talkos, nes reikėdavo pasirūpinti šienu darbiniams arkliams.
O dirbti, anot Genovaitės, tekdavo kamuojamiems bado.
Ji, kaip miško darbininkė, gaudavo 600 gramų duonos, mama – 400 gramų visai parai.
„Prie duonos neduodavo nieko“, – atsidūsta G. Jakaitienė, pasak kurios, pirmais metais juodvi su mama dar turėjo kažkiek iš Lietuvos atvežto maisto. Bet greitai alkis tapo nuolatiniu palydovu. Žiemą miške ištirpdydavo ant laužo sniego ir tuo vandeniu užgerdavo duoną.
„Eini iš darbo namo, valgyti norisi, o žinai, kad parėjusi namo nepavalgysi“, – pamena ji.
P. ŽIDONIO nuotr.
Žmogui – po kvadratinį metrą
Gyvenimo sąlygos taip pat buvo sudėtingos.
Pirmais metais G. Jakaitienę su mama įkurdino barake, 16 kvadratinių metrų kambarėlyje, kuriame iš viso gyveno 16 žmonių – šešios šeimos.
Senyvo amžiaus žmonės nedirbo, tačiau jų kambaryje gyveno visi dirbantys.
Pagal sieną buvo iš lentų sukalti gultai miegoti, viduryje patalpos stovėjo viena „buržuika“, ant kurios šeimos paeiliui gamindavosi valgį. Kitkam vietos paprasčiausiai nebuvo.
„Pareini iš darbo ir šlapia, ir sulyta, o išsidžiovinti drabužių nėra kur. Pasidedi juos kur kampe ir ryte vėl velkiesi tais pačiais“, – pasakoja G. Jakaitienė.
O dar ankštus barakų kambarėlius teko dalytis su blakėmis ir tarakonais – Genovaitė iki šiol prisimena, kaip naktį įžiebus šviesą sienos nuo pastarųjų būdavo net raudonos.
Vėliau sąlygos kiek pagerėjo.
Atvykus lietuviams, barakuose gyveno ir kitų tautybių tremtiniai, čia atsidūrę greičiausiai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą: graikai, kalmukai, vokiečiai, totoriai. Ilgainiui jie išvyko, tad barakuose atsilaisvino vietos.
G. Jakaitienė pamena, kad vos nuvežus į Sibirą, visiems tremtiniams padalino po 25 rublius, kuriuos paskui atskaičiuodavo iš algos. Šioji ir būdavo panaši – 25–30 rublių. Tik kad nusipirkti už juos bent iš pradžių nelabai buvo ką.
Pirmais metais valdžia davė vatines kelnes, vatinę kepurę, šimtasiūlę, o vasarai – kerzinius batelius. Bet irgi ne už dyką – išskaičiuodavo iš algos. Paskui aprangą, pasak G. Jakaitienės, jau reikėjo pirktis patiems.
Tad tremtiniai atsivežtus daiktus mainydavo su rusais į maistą – pieną, bulves. Šias ėmė sodintis ir patys.
„Žemė ten labai riebi, – prisimena panevėžietė. – Niekas jos neardavo – kastuvu pakeli velėną, įdedi bulvytę. Bulvės išaugdavo didelės.“
Po truputį moterys prasigyveno. Genovaitė su drauge, susidėjusios pinigus, nusipirko karvę. Vėliau lygiai taip pat įsigijo kitą, ir turėjo jau kiekviena savo žalmargę.
P. ŽIDONIO nuotr.
Nors pažiūrėti į Lietuvą
Dėl vietovės specifikos Chabaidake šaligatviai, takai buvo mediniai.
„Žemė labai lipni, jei palyja, negali eiti – prie batų labai prilimpa purvas, o kai išdžiūsta, vėl sunku eiti“, – pasakoja G. Jakaitienė.
Moters teigimu, net ir vežti rąstams iki Manos upės buvo tiesiami medinkeliai.
Tremties sąlygos kiek palengvėjo tik mirus Stalinui. Parduotuvėse atsirado daugiau maisto: kad ir parduodamo su kortelėmis, bet jo pasirinkimas buvo didesnis. Į darbo vietą jau atveždavo ir vandens atsigerti.
Iki tol troškulį malšinti tekdavo kaip išmanai: žiemą bent galėdavo išsitirpdyti sniego, o kitais metų laikais buvo sudėtinga. Pavyzdžiui, pavasarį tekdavo ieškoti dar iš rudens arklių įmintų pėdsakų – tirpstant sniegui, juose susikaupdavo vandens.
„Sustojusios pailsėti, mergaitės kalbėdavome, kad nors minutei leistų kas bent pasižiūrėti į Lietuvą – ir vėl atgal grįžtume. Taip buvome pasiilgusios.“
G. Jakaitienė
„Juose labai daug įvairių kirmėlyčių, bet, būdavo, prisidedi nosinę prie lūpų ir atsigeri“, – sako Genovaitė, neslepianti, jog, be alinamo darbo, ne mažiau kamavo tėvynės ilgesys.
„Sustojusios pailsėti, mergaitės kalbėdavome, kad nors minutei leistų kas bent pasižiūrėti į Lietuvą – ir vėl atgal grįžtume. Taip buvome pasiilgusios.“
Po kelerių metų Genovaitei išoperavo apendiksą ir ji valdžiai skųsdavosi nebegalinti dirbti taip sunkiai. Po ilgų prašymų ši pagaliau leido dukrai su mama išvykti į Krasnojarską. Ten buvo ištremti vyresnioji Genovaitės sesuo ir jaunėlis brolis.
Pasak Genovaitės Jakaitienės, alkis buvo nuolatinis gyvenimo tremtyje palydovas – net sunkiausiai dirbantieji pirmaisiais metais vertėsi pusbadžiu, su keliais šimtais gramų duonos per dieną. ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.
Visi kartu
G. Jakaitienės teigimu, Lietuvoje likę artimieji dar ketverius metus sėkmingai slapstėsi tėviškėje. 1952 metų sausį jie buvo vieni paskutiniųjų lietuvių, ištremtų į Sibirą.
„Tąkart sugaudė ir vežė, kas buvo dar likę iš tremtinių šeimų“, – sako ji.
Brolis ir sesuo pakliuvo į Krasnojarsko miestą, ten dirbo plytų fabrike. 1954-aisiais pas juos atvažiavo Genovaitė su mama, kiek vėliau prisidėjo ir Norilske kalėjęs vyriausiasis brolis, nuteistas dešimčiai metų lagerio ir trejiems tremties. Jis net nežinojo, kad motiną su seserimi taip pat išvežė į Sibirą, kol po gerų metų įsigaliojo leidimas rašyti laiškus.
Vežimų išvengė tik vienuoliu tapęs kitas Genovaitės brolis. O ir per karą dingusysis atsirado – būnant tremtyje paaiškėjo, kad jis pabėgęs į Lenkiją.
„Brolis mums parašė į Krasnojarską, – prisimena moteris. – Jokios žinios apie jį ilgai neturėjome. Kaip jis pakliuvo į Lenkiją, nežinau. Kai jau vyriausias brolis buvo atvykęs iš Norilsko pas mus į Krasnojarską, kitas brolis iš Lenkijos slapta nežinia kokiu būdu mus aplankė Krasnojarske. Pabuvo tris dienas ir vėl išvyko.“
P. ŽIDONIO nuotr.
Užburtas ratas
Iš tremties į Lietuvą, pasak G. Jakaitienės, pirmosios grįžo juodvi su mama. Vėliau – kiti artimieji, jau su šeimomis.
Gimtieji namai – dviejų galų namas, kadaise statytas tėčio ir jo brolio rankomis, – tebestovėjo.
Kai Genovaitę su mama trėmė, dėdę paliko. Tačiau po poros metų toks pat likimas laukė ir jo šeimos. Tik grįžo jie metais anksčiau.
Namuose rado kolūkio įsteigtą mokyklą.
„Su keturiais mažais vaikais iš Sibiro grįžęs dėdė nieko neklausė – susikraustė į mokyklą ir pasakė: ką norite, tą darykite, aš iš savo kampo, savo namo niekur neisiu! Direktorius buvo labai geras ir atlaisvino buvusį dėdės namo galą“, – pasakoja ji.
Kitame gale taip ir liko mokykla.
G. Jakaitienė sako, jog jai buvo siūloma stoti į kolūkį mainais į pažadą grąžinti buvusius namus. Tačiau ilgus metus sunkiai dirbusi mergina nesutiko.
Pastačius naują mokyklą, jų namo pusė taip pat ištuštėjo ir joje tvarkėsi dėdė, o vasaromis nuvažiuodavo ir jie patys.
Tuo laiku Genovaitės brolis vienuolis gyveno Palėvenėje ir per pažįstamus surado jai darbą. Tiesa, ne valdišką – prižiūrėti vieno viršininko vaiką.
Kaip ir visiems grįžusiems tremtiniams, norint dirbti, reikėjo kur nors prisiregistruoti. Darbdavys tikino tą padarysiąs, tačiau savo pažado neįvykdė, tad mergina išėjo. Galiausiai susirado darbą Vievyje siuvykloje.
Toks užburtas ratas, pasak Genovaitės, įsukdavo daugumą tremtinių. Susirandi darbą, klausia, ar prisiregistravęs. Be registracijos neįdarbina. Nueini registruotis, klausia, ar turi darbą, – be darbo neregistruoja.
„Taip vieni nuo kitų ir stumdė: susirask darbą, priregistruosime, duosime darbo, jei prisiregistruosi“, – sako ji.
Tačiau siuvyklos vadovas ją priregistravo.
Ištekėjusi G. Jakaitienė atvažiavo gyventi į Panevėžį, vyro gimtąjį kraštą.
„Visą laiką daina ir giesmė su manim buvo“, – sako, kad tai kiek palengvindavo dalią.