Sovietų okupuotoje Lietuvoje KGB šmeižto ir melo kampanija buvo nukreipta į tuos, kuriems tėvynės laisvė buvo didžiausia vertybė, didesnė net už savo gyvybę. Laisvės kovotojai juodinti ištisus dešimtmečius, netgi bandyta okupuotai tautai įteigti, kad partizaninis pasipriešinimas kilo ne iš jos pačios, o inicijuotas nedraugiškų šalių žvalgybų.
„Griežtai įslaptintame dezinformacijos vadovėlyje, pagal kurį gyvenau priklausydamas sovietų žvalgybai, pirmame puslapyje didžiosiomis raidėmis buvo skelbiama: „JEIGU JUMS PAVYKS SKLEISTI DEZINFORMACIJĄ, PAVYKS IR VISA KITA“, – knygoje „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ rašo Jonas Mihai Pacepa ir Ronaldas J. Rychlakas (Vilnius: Briedis, 2018).
Piešė sąsajas su Vokietija
Nuslopinti lietuvių pasipriešinimą okupantams sovietai bandė ne tik ginklu. Ištisus dešimtmečius buvo mėginama suklastoti tautos istoriją jos didvyrius įvardijant banditais, į dezinformacijos kampaniją metant milžiniškus ir žmogiškuosius, ir finansinius išteklius.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas dr. Darius Juodis, tyrinėjęs, kaip viešuose šaltiniuose buvo pateikiamas sovietų požiūris į Lietuvos laisvės gynėjus, atkreipia dėmesį, kad partizanams apibūdinti taikyta skirtinga terminologija.
Ankstyvuoju kovos laikotarpiu, 1945–1946 metais, jie vadinti lietuviškaisiais nacionalistais.
„Pirmaisiais pokario metais tokį terminą galima aptikti spaudoje ar to laiko brošiūrose. Taip bandyta pabrėžti neva laisvės kovotojus turint sąsajų su buvusiu okupaciniu nacistinės Vokietijos režimu“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Klasikinė sovietinė taisyklė
Ilgainiui įsitvirtino dar vienas partizanus juodinantis ir žeminantis terminas – banditai, vartotas net slaptuose KGB dokumentuose.
Pasak istoriko, taip bandyta įtikinti, neva partizanų būta nusikaltėlių. Dar vėliau sovietinėje mokslinėje literatūroje atsirado terminas buržuaziniai nacionalistai.
„Toks terminas atitiko sovietų klasių kovos teoriją. Esą nuverstos klasės bando atsikovoti savo prarastas pozicijas, taiko terorą – tai klasikinė sovietinė taisyklė“, – sako istorikas.
Sovietiniais nacionalistais sovietmečiu vadinti ne tik partizanai, bet ir 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų dalyviai.
Pasak dr. D. Juodžio, įdomu, kad slaptuose sovietų saugumo dokumentuose dar 1944-ųjų vasarą nebuvo vieno termino, taikyto laisvės gynėjams įvardyti.
Vienuose dokumentuose partizanai vadinti sukilėliais, kituose – baltaisiais partizanais ir tik vėliau – banditais. Vis dėlto galiausiai sovietų saugumo dokumentuose partizanai imti vadinti nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotosiomis gaujomis.
Istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, juodindama partizanus sovietų valdžia siekė sumenkinti ir patį pasipriešinimo mastą, ir tautos iniciatyvą priešintis okupacijai. DELFI (K. Čachovskio) nuotr.
Kaltino Vakarus
Juodindama partizanus sovietų valdžia siekė sumenkinti ir patį pasipriešinimo mastą, ir tautos iniciatyvą priešintis okupacijai.
Dr. D. Juodis pasakoja, kad vykstant partizaninėms kovoms, oficialiuose informacijos šaltiniuose, leidiniuose apie tai buvo ne tiek ir daug informacijos.
Netgi kovoje su partizanais žuvus vidutinio ar žemesnio rango sovietų pareigūnui, laikraščiuose apie tai nebuvo skelbiama. Jeigu ir įdėdavo nekrologą, jis atrodydavo taip, tarsi pareigūnas būtų miręs sava mirtimi.
To priežastis – sovietinė cenzūra, draudusi skelbti antisovietinio pasipriešinimo organizacijų veikimo apimtis, kovos metodus ir pan.
Į oficiozinius leidinius patekdavo tik atskiros žinios.
Tokiose žinutėse partizanai vadinti lietuviškaisiais nacionalistais ar banditais, pabrėžiama, kad jie bendradarbiauja su „vokiškaisiais fašistais“.
„Ypač 1945 metais, kai Vokietija nebuvo kapituliavusi ir tebevyko Antrasis pasaulinis karas, buržuaziniais nacionalistais sovietų vadinti laisvės gynėjai buvo kaltinami neva atliekantys kažkokius vokiškų fašistų nurodymus“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Pasak istoriko, visuomenei bandyta įteigti, esą partizaninis judėjimas inspiruotas fašistinės Vokietijos, palaikomas, skatinamas Vakarų imperialistinių žvalgybų.
Partizanai vadinti buožėmis, nors daugelis buvo kilę iš mažažemių šeimų, ar vokiškaisiais nacionalistais, nors buvo nukentėję nuo nacių okupacinės valdžios, ir pan.
Kompromitavimo kampanija
KGB vykdomai laisvės gynėjų kompromitavimo kampanijai buvo sukurtas netgi mokslinis pagrindas.
Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) 1958 metų nutarimu prie Mokslų akademijos sudaryta archyviniams dokumentams skelbti redakcija.
Kaip pasakoja dr. D. Juodis, darbą ten rasdavo buvę saugumo darbuotojai, slaptieji bendradarbiai.
„Kai man pasakoja dėmesio vertą istoriją, visada paklausiu žmogaus: ar pats matėte savo akimis?“
Dr. D. Juodis
Ši redakcija, remdamasi kupiūruotais, tai yra sutrumpintais, dokumentais, nepagrįstais faktais bei KGB archyvuose saugomais liudininkų parodymais, dažniausiai išgautais prievarta, leido knygų seriją „Faktai kaltina“.
Jose, iškreipiant arba tendencingai pateikiant tikrus faktus, šmeižiami partizanai, išeivių organizacijos, lietuvių dvasininkai, netgi rašoma apie sovietinius „priešus“ nuo pat 1918 metų.
Pasak istoriko, šie leidiniai turėjo atskleisti neva buržuazinių nacionalistų, imperialistinių žvalgybų veiklą ir pan.
Apsižiūrėjo, kad per daug
„Man, kaip istorikui, keisčiausia, kad ši leidyba nutrūko išėjus devintam tomui. Redakcija formaliai dar veikė, bet jokia leidybos veikla nebeužsiėmė“, – stebisi dr. D. Juodis.
Nors, jo žiniomis, medžiagos naujiems leidiniams turėta – jos prisiųsdavo KGB.
Dažniausiai tai būdavo ištraukos iš partizanų, jų ryšininkų tardymo protokolų, liudininkų parodymai.
„Redakcijai buvo atsiųsta dar šimtai autentiškų partizanų dokumentų, bet jie niekada sovietmečiu neišėjo į viešumą. Taip ir liko tos redakcijos archyve. Kodėl nutrūko leidyba, man yra paslaptis“, – sako dr. D. Juodis.
Pasak jo, yra versija, kad galėjo būti gautas LKP CK vadovybės nurodymas nutraukti leidybą. Sovietų ideologai patys pajuto, kad peržengtos ribos.
Mat leidžiant daug tokių leidinių, pradėjo ryškėti pasipriešinimo sovietinei okupacijai masiškumas, o tai prieštaravo pačių sovietų sukurtai ideologijai.
„Juk sovietams reikėjo pateikti, kad ne liaudis jiems priešinosi, o tik atskiri nepatenkinti nuverstieji“, – svarsto istorikas.
Dr. D. Juodžio teigimu, vėliau praktiškai visi sovietiniai leidiniai rėmėsi leidinių „Faktai kaltina“ melaginga medžiaga.
Beje, yra vienas „Faktai kaltina“ 80-ies puslapių leidinys, kuriame sutelktas dėmesys į Panevėžį.
Jis pristatomas kaip leidinys apie „hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų žvėriškumus fašistinės okupacijos bei pirmaisiais pokario metais Panevėžyje ir jo apylinkėse“.
Sovietmečio spaudoje ne staigmena būdavo išvysti pranešimų apie vadinamųjų lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų teismus. Kita vertus, būtent tokiose publikacijose vis praslysdavo – nors ir kabutėse – tikrasis Lietuvos partizanų apibūdinimas: nepriklausomos Lietuvos kovotojai. („Panevėžio tiesa“, 1945 metų spalio 13-osios numeris.)
Tarp eilučių
Kiek leidiniai „Faktai kaltina“ naudingi istorikams, pasak dr. D. Juodžio, priklauso nuo požiūrio. Pasak jo, istorikas privalo mokėti skaityti tarp eilučių.
Įdomu, kad remiantis juose pateikta informacija, išeivijoje netgi parengtos publikacijos apie tai, kas iš tikrųjų vyko Lietuvoje – žinoma, atmetant visas ideologines klišes.
Mat kai kurios svarbios informacijos vis tik ten buvo galima aptikti. Pavyzdžiui, sovietmečiu viešojoje erdvėje nekalbėta, kad 1949 metais įsteigtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis.
„Nekalbu apie liudininkus, kurie apie tai kažką žinojo. O paprastam žmogui, iš kur žinoti? Niekas apie tai nerašė ir netgi nekalbėjo. Tie, kurie žinojo, suprato, jog ši informacija nėra viešai skelbtina. O leidinio „Faktai kaltina“ devintame tome yra įdėtas Jono Žemaičio tardymo protokolo fragmentas, kur apie tai kalbama“, – atkreipia dėmesį dr. D. Juodis.
Teismai – propagandinė akcija
Sovietinėje spaudoje aprašyti 1956–1957 metais vykę paskutiniai partizanų teismai. Tiesa, skaitytojams pateikta tik „reikiama“ informacija.
„Teismai buvo viena iš propagandinių akcijų“, – pabrėžia dr. D. Juodis.
Panevėžyje vyko buvusio partizano Kazio Riaubos teismas. Suimtas ir palaužtas tapo KGB agentu smogiku, padėjo susidoroti su buvusiais bendražygiais, visgi paskui pats nubaustas mirties bausme.
Viešojoje erdvėje tikroji istorija nebuvo skelbiama. Tik vietos laikraštyje paminėta, kad teisiamųjų suole banditai, paskui – to meto standartinė frazė: „gavo rūstų, bet teisingą atpildą“.
1965 metais „Valstiečių laikraštyje“ ir „Tiesoje“ buvo pasirodžiusios trumpos žinutės, kad žuvo Antanas Kraujelis.
Tačiau apie sovietinių pareigūnų, kareivių padarytus nusikaltimus viešojoje erdvėje dažniausiai buvo nutylima. Net vidiniuose tyrimuose sovietiniai veikėjai buvo retai apkaltinami.
„Sovietų valdžia labai atlaidžiai žiūrėjo į savųjų nusikaltimus“, – pasakoja istorikas.
Kai svetima istorija tampa sava
Pasak dr. D. Juodžio, natūralu, kad sovietų vykdyta šmeižto ir melo kampanija prieš partizanus laisvės gynėjus vis dėlto padarė stiprų poveikį.
Jis svarsto, kad ir dabar žmogus, gavęs labai įvairią, prieštaringą informaciją, kartais savęs neapsunkina ir ją atmeta kaip neįdomią arba už gryną pinigą priima pačią pirminę.
Nereikia pamiršti, kad sovietmečiu kitaip nė negalėjo būti – vienas informacijos šaltinis ir viena tiesa.
Ne visi klausėsi „Amerikos balso“, ne visi stengėsi sužinoti, kas vyksta pasaulyje už raudonos uždangos.
„Kai man pasakoja dėmesio vertą istoriją, visada paklausiu žmogaus: ar pats matėte savo akimis? Jei savo akimis, tada aš irgi matau tą įvykį jo akimis. Jei pasako, kad kažkas papasakojo, antras mano klausimas: kas pasakojo. Jei tėvas, kaimynas, vėl kitaip. Jeigu pasako, kad kažkas, tada jau kyla klausimas, ar tikrai kažkas pasakojo, ar kur nors perskaitė“, – paaiškina dr. D. Juodis.
Jo manymu, kartais žmogui atrodo, kad girdėjo istoriją, gal net iš artimojo lūpų, nors, tarkime, apie tai kažkur perskaitė,
„Čia jau nebe istorikų kompetencija atsakyti, kodėl taip nutinka, kad svetima istorija tampa tarsi sava“, – svarsto pašnekovas.
Tyla iš baimės
Pasak dr. D. Juodžio, nori nenori, bet sovietmečiu nuomonę formavo bendras to meto kontekstas: tėvai vaikams vengdavo pasakoti, kad nuėję į mokyklą neprišnekėtų, ko nereikia, o viešojoje erdvėje buvo brukama sovietinė ideologija, atmiešta dezinformacija ir šmeižtu.
Netgi pačių rezistencijos dalyvių šeimose vaikai dažniausiai nieko nežinojo apie tėvų praeitį.
„Tau geriau nežinoti“, – įprasta sovietmečio frazė.
Dr. D. Juodis pasakoja kalbėjęs su šviesios atminties istoriku profesoriumi Antanu Tyla, kuris daug važinėjo po Lietuvą su etnografinėmis ekspedicijomis, bendravo su daugybe žmonių net ir tada, kai nuo partizaninio karo pabaigos buvo praėję gana nedaug laiko. Tačiau niekur neišgirdo pokario laikų istorijų.
„Niekas apie tai net nepradėdavo šnekėti. Įsiminė tik vieną dalyką: kažkokie vyrai pasakė, esą ne viskas taip buvo, kaip pasakojama“, – profesoriaus žodžius prisiminė istorikas.
Pokario istorijos balsas
Dr. D. Juodis sako besistebintis ir kartu besižavintis panevėžiečio Romo Kauniečio darbu.
Jis dar sovietmečiu ėmėsi rinkti autentišką medžiagą apie partizaninį pasipriešinimą.
Visa tai teko daryti slapta, slėpti surinktą medžiagą, nes galėjo įkliūti ir pats, ir įklampinti kitus.
Pradėjęs darbą 1965-aisiais, kai dar buvo gyvas paskutinis ginklu pasipriešinęs partizanas, R. Kaunietis savo lėšomis išleido dvylika knygų (jose pateikti 870-ies pokalbių įrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), autentiškai liudijančių pokario kovas. Už šį darbą apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2005 m.) ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 
„Tokių entuziastų, bebaimių Lietuvoje tuo laiku tikrai buvo mažai. Turbūt galėtume skaičiuoti vienos rankos pirštais“, – sako dr. D. Juodis.