Panevėžietės Aidos Grinskytės nepastebėti minioje būtų tiesiog neįmanoma. Akį traukiančią, ryškią, tatuiruotėmis kūną išmarginusią charizmatišką merginą neretai išvysi ir prie galingai riaumojančio automobilio vairo traukos lenktynėse, paprastai vadinamose tiesiog „dragu“. Tatuiruočių meistrė sako, kad azartiškumo jai tikrai netrūksta, tad mėgstanti pasivaržyti, kas greičiau kirs finišo tiesiąją.
Aida tvirtina esanti motyvuotas ir pozityvus žmogus, niekada negalintis nusėdėti vienoje vietoje. Tad visai nenuostabu, jog jaunos merginos gyvenime spalvų tikrai netrūksta.
„Gyvenu savo geriausią gyvenimą, dabar pats jėgų žydėjimas, – juokiasi dvidešimtmetė. – Veiklų turiu įvairiausių, bet pagrindinės dabar yra piešimas ir vaizdo įrašų kūryba.“
Pasak Panevėžyje dirbančios tatuiruočių meistrės, žodžiai „kasdienybė“ ar „rutina“ jos pasaulyje neegzistuoja – kiekvieną dieną išsikelianti sau vis naujus tikslus ir jų kryptingai siekianti.
A. Grinskytė sako, jog talentą piešti ji atrado dar vaikystėje. Spėja, jog kūrybiškumo geną paveldėjo iš gabaus senelio. Pasirinkimą tapti tatuiruočių meistre greičiausiai lėmė ir Aidos smalsumas, ir atkaklaus brolio įtaka.
A. Grinskytė sako, jog svarbiausia gyvenime pasitikėti savimi, bandyti save realizuoti skirtingose srityse ir nebijoti rizikuoti.
„Visada žinojau, kad gyvenimą noriu sieti su piešimu. Brolis buvo viso šito iniciatorius. Pasiūlė man tatuiruočių sritį. Taip viskas ir prasidėjo – domėjimasis, bandymai, kol galiausiai viskas gerokai įsivažiavo“, – apie pažintį su profesionaliu tatuiruočių pasauliu kalba Aida.
Pasak Aidos, tatuiruočių meistro darbas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš šalies. Tai didelio susikalbėjimo su pačiu savimi ir visiško savarankiškumo reikalaujanti profesija. Juk tokių specialistų neruošia nei universitetai, nei kolegijos.
„Aišku, yra kursų, kuriuose moko pagrindų, bet be praktikos neturėsi rezultatų, kaip ir visose srityse“, – įsitikinusi Aida.
Anot A. Grinskytės, kiekviena diena tatuiruočių salone, kuriame dirba, jai dovanoja galimybę save realizuoti. „Piešimas man padeda save atrasti ir įvažiuoti į savotišką meditaciją“, – sako Aida.
Rasti bendrą kalbą
Šokėjai naudoja savo kūną šokiui, modeliai – pozavimui, o tatuiruočių mylėtojai meno kūriniais jį puošia. Kiekvienas save išreiškia skirtingais būdais.
Jau ketverius metus tatuiruočių meistre dirbanti A. Grinskytė tvirtina, jog tatuiruočių pasaulyje neklystančių profesionalų tiesiog negali būti. Anot jos, meistrai būna arba sėkmingi, arba – ne.
„Visi meistrai turi savo stilius, taktikas, kuriomis remiasi. Jei kuris meistras moka gerai atlikti realistinius darbus, jis nemokės taip gerai atlikti kito stiliaus darbų. Nepažįstu nė vieno meistro, kuris būtų vienodai įgudęs piešdamas visais stiliais“, – tikina mergina.
Pasak Aidos, ir išmokti bet kuriuo stiliumi viską atlikti idealiai nelabai įmanoma, nes tam reikia daug laiko, patirties. Tačiau kruopštumas, kūrybiškumas, susikaupimas ir draugiškumas, anot jos, – tai savybės, be kurių tatuiruočių meistro darbas nė neįsivaizduojamas.
„Be kruopštumo ir susikaupimo tokio darbo tikrai neatliksi gerai“, – įsitikinusi tatuiruočių meistrė.
Pasak A. Grinskytės, jos darbe labai imponuoja ir bendravimas su klientu, mokėjimas prieiti prie žmogaus ar net jį nuraminti. Kartais žmonės klaidingai mano, kad meistras perskaitys jų mintis ir vos iš kelių sakinių sukurs įspūdingą dizainą, būtent tokį, kokį jis ir įsivaizdavo. Tačiau, anot Aidos, tik atvirai bendraudamas su klientu galėsi tiksliai išsiaiškinti ir suprasti jo norus bei lūkesčius.
„Jei klientui būsi draugiškas, šiltai su juo bendrausi, jis ir kitus kartus mielai ateis pas tave. Aišku, yra įvairiausių žmonių. Kiti mėgsta tylą ir tiesiog mėgaujasi pačiu procesu“, – sako A. Grinskytė.
Charakteringa, išvaizdi mergina savo gyvenimo neįsivaizduoja ne tik be tatuiruočių, puošiančių kūną, bet ir be greitų, galingai riaumojančių automobilių.
Pasitikėjimo savimi nestinga
Turbūt daugelis tatuiruočių meistrą įsivaizduojame tarsi tiesiai iš amerikietiškų filmų nužengusį blogiuką – besikeikiantį, augalotą, tatuiruotą baikerį. Tačiau A. Grinskytė tvirtina, jog šis stereotipas klaidingas ir labai nutolęs nuo realybės.
„Tatuiruočių meistrai yra tikrai susitvarkę žmonės. Draugiški, malonūs, mandagūs. Mūsų bendruomenė didelė. Juk klientas nenorės eiti darytis tatuiruotės, jei mes būsime atstumiantys“, – samprotauja mergina.
Pačios A. Grinskytės išvaizda išties traukia akį. Tačiau mergina sako, jog po drąsiu jos įvaizdžiu slepiasi gana jautri, bet emocinga asmenybė.
„Man niekada nestinga pasitikėjimo savimi ir užsispyrimo. Visada noriu bendrauti su kitais, patirti naujų nuotykių, pasiekti vis daugiau“, – apie save kalba pašnekovė.
Sėkmės nesivaiko
Paklausta, ar tam, kad darbe prisiviliotum sėkmę, reikia turėti ypatingų gabumų, A. Grinskytė minutėlę susimąsto.
„Nelygu, ką jūs vadinate sėkme. Sėkmė – turėti daug klientų? Sėkmė – kruopščiai atlikti darbai? Gabumai reikalingi visur, bet jie gali būti įgyjami su praktika ir dideliu pasiryžimu“, – mano mergina.
Pasak Aidos, ji jau gali įvertinti, jog tatuiruočių meistro darbas yra gana nepastovus. Negali žinoti ar prognozuoti, kada klientų bus daugiau, o kada mažiau.
A. Grinskytė nelinkusi sutikti su teiginiu, jog šiuo metu darytis tatuiruotę tarsi tapę mados reikalu. Anot jos, žmonės pasiryžta marginti savo kūną tik dėl to, jog jiems patiems tai priimtina, o ne todėl, kad aklai sektų mados pasaulio diktuojamas tendencijas.
Aida tikina, jog žmonės net neieško priežasčių darytis tatuiruotei. Dažniausia arba piešinys ant kūno turi kažkokią, tik jiems žinomą, reikšmę, arba jie darosi tatuiruotę tiesiog dėl grožio.
Palieka dalelę savęs
Paprašyta įvertinti, kokios tatuiruočių mados vyrauja Aukštaitijos sostinėje, A. Grinskytė tikina, jog visi žmonės skirtingi, skirtingai suvokiantys stilių, tad nusakyti tatuiruotes, kurias jie darosi, būtų sunku.
„Taip, kaip ir visur vyrauja šiokios tokios tendencijos. Tarkime, ant daugelio žmonių odos galima pamatyti ištatuiruotas rožes, vilkus, miškus. Tai tiesiog tatuiruotės, kurios bus visada madingos ir jų grožis neišblės“, – sako tatuiruočių meistrė.
Vieną įsimintiniausių tatuiruočių A. Grinskytei teko daryti netgi po kliento lūpa. Tačiau, pasak meistrės, visgi galima teigti, kad panevėžiečiai nelabai linkę išsiskirti iš minios.
Aida neslepia, jog kartais jai pačiai netgi tenka atkalbinėti žmogų darytis tatuiruotę, jeigu mato, jog ji visiškai kvaila arba pats klientas atrodo neapsisprendęs.
„Bet dažniausiai žmonės ateina jau tvirtai apsisprendę. Visgi tatuiruotė visą likusį gyvenimą bus ant jų kūno, ne ant mano. Neturime teisės smerkti kitų pasirinkimų“, – paprasta logika vadovaujasi A. Grinskytė.
Koks jausmas piešti tai, kas žmogui visą gyvenimą liks ant kūno?
„Dėl to ir dirbu šitą darbą“, – šypteli pašnekovė. – Man patinka palikti dalelę savęs kito žmogaus gyvenime. Gera žinoti, kad jis visada mane atsimins, pažiūrėjęs į savo tatuiruotę.“
Aida tvirtina esanti motyvuotas ir pozityvus žmogus, niekada negalintis nusėdėti vienoje vietoje.
Į skeptikus nusispjauti
Yra posakis, kad apie žmogų galima spręsti iš jo batų, tačiau tatuiruotės – ne ką mažesnis rodiklis.
Savo kūną panevėžietė tatuiruočių meistrė taip pat yra išmarginusi įvairiausiais piešiniais. Šiuo metu jų turi net devyniolika. Tačiau nei reikšmės, nei prasmės kūno piešiniuose A. Grinskytė neieško.
„Nė viena jų man nieko nereiškia. Aš darausi tatuiruotes, nes man tai yra gražu. Be to, jos tampa lyg narkotikas. Pasidarius vieną, negali sustoti“, – apie dvidešimtąją tatuiruotę sako pasvajojanti mergina.
Aida neslepia, jog neretai sulaukia aplinkinių kritikos, palydinčių kreivų žvilgsnių. Tačiau į tatuiruočių skeptikus, kurie klausia, kaipgi tu senatvėje atrodysi, ji tiesiog nekreipianti dėmesio.
„Kritikos visada sulaukiu, bet argi tiems žmonėms reikia su manimi gyventi ar bendrauti ? Ne. Tai nematau bėdos. Aš darau tai, kas mane daro laimingą. Mano kūnas, mano sprendimai. Aš žinau, kad būsiu ta močiutė, kuria anūkai galės didžiuotis“, – šypteli mergina.
Pagavo azartą
Charakteringa, išvaizdi mergina savo gyvenimo neįsivaizduoja ne tik be tatuiruočių, puošiančių kūną, bet ir be greitų, galingai riaumojančių automobilių. A. Grinskytė pasakoja, jog jie tapę viena didžiausių jos aistrų. Aida priklauso Autoklubų asociacijai, „Mercedes-Benz“ fanų klubui Panevėžyje, BMW mylėtojų klubams. Veikli mergina su bendraminčių komanda koziris.lt ir pati organizuoja renginius, kuriuose buria lygiai tokius pačius užkietėjusius automobilių mylėtojus.
„Jie man tapo lyg šeima ir kartu mes galime tobulėti bei kelti Panevėžio vardą į aukštumas“, – savo veiklos prasme neabejoja Aida.
Be to, A. Grinskytei nesvetimas ir azartiškumas, tad mergina drąsiai sėda prie automobilio vairo ir traukos lenktynėse nesibodi pasivaržyti net su vyrais. Traukos lenktynės, populiariai vadinamos tiesiog „dragu“ – viena populiariausių ir daugiausiai žiūrovų sutraukianti automobilių sporto šaka pasaulyje. Varžybų azartas, burzgiantys galingi mašinų varikliai, greitis – taip galima apibūdinti šias lenktynes.
Dėl savo demokratiškumo jos populiarios visame pasaulyje, o „drago“ gimtinėje JAV – tai ir visa pramogų industrija. Lietuvoje apie 1998–999 metus įvairių automobilininkų klubų iniciatyva apleistuose aerodromuose pradėtos rengti pirmosios lenktynės sulaukė didelio susidomėjimo. Po kelerių metų jos buvo rengiamos ir didžiuosiuose šalies miestuose.
A. Grinskytė sako, jog svarbiausia gyvenime pasitikėti savimi, bandyti save realizuoti skirtingose srityse ir nebijoti rizikuoti.
„Visgi esame pasauliui kaip veidrodis. Kokį pasaulį matysime, tokie ir būsime viduje. Jei matysime tik pozityvius dalykus, gyvenimas nušvis kitomis spalvomis“, – įsitikinusi mergina.
Aida sako gyvenanti šia diena ir šia akimirka, nes niekada negali žinoti, kas nutiks rytoj.
„ Didžiausias mano noras yra išmokti būti dar stipresnei ir pasiekti išsvajotus tikslus. Beje, svajonės išsipildys tik tada, kai jas pildysi tyliai“, – šypteli A. Grinskytė.