Muzika – galingas įrankis. Ji priverčia šokti iš lovos ir energingai pradėti dieną, ji suvirpina sielą ir padeda išgyventi sunkumus. O prancūzų mokslininkas Jules Combarieu netgi yra sakęs, kad „muzika yra galvojimo su garsu menas“.
Šįkart panevėžiečių klausiame: koks muzikos žanras jums pats mieliausias? Kurio klausotės dažniausiai?
Martynas BRAŽAS
Panevėžio muzikinio teatro dirigentas
Žinoma, dažnai klausausi muzikos ir ypač mėgstu klasiką.
Automobilyje dažniausiai klausausi radijo stoties „LRT klasika“ arba kaip tik galvoju, kad man reikia pailsėti nuo muzikos, ir važiuoju be jos, mėgaujuosi ramybe.
Laisvalaikiu arba vakare mėgstu klausytis lengvo džiazo.
Kadangi nuo 15 metų siekiau eiti muzikos keliu ir būti muzikantu, nuo tada daugiau ar mažiau krypau link klasikos.
Turbūt klasika ir yra toks plačiausias žanras, iš ko gali rinktis – nuo pat klasicizmo, baroko epochos iki šiuolaikinės muzikos.
Kai tiesiog norisi lengvumo, mėgstamiausias kompozitorius turbūt Frederikas Šopenas, o iš simfoninės muzikos – Gustavas Maleris, Antonas Brukneris.
Egidijus KRIKŠČIŪNAS
Žinių operatorius, fotografas, didžėjus
Muzikos klausausi kasdien. Mašinoje muzika man skamba kaip fonas, o namuose tai daugiau ritualas, nes klausausi tik iš vinilinių plokštelių.
Nežinau, kaip paaiškinti, bet tai tikrai kitoks garsas nei skaitmeninio formato muzikos.
Vien pats ritualas – nubraukti dulkes, įdėti į patefoną ir klausytis – yra malonus.
Vinilinės plokštelės dažnai yra ilgai ieškotos, netyčia atrastos ar turinčios kokią nors ypatingą istoriją.
Galbūt idealizuoju vinilinių plokštelių skleidžiamą muziką, nes tas jausmas atėjęs iš vaikystės. Tėvai patefono neturėjo, bet pasakų klausydavome pas kaimynus su jų vaikais. Ir mano dukra labai mėgsta pasakų klausyti iš vinilinių plokštelių. Norisi perduoti tą kitokį klausymą – ramesnį, jaukesnį, subtilesnį.
Namuose mėgstu klausytis džiazo.
Ir žmona, ir dukra neprieštarauja, kad skambėtų lengvas ramus klasikinis džiazas. Taip pat patinka soulas, fanko stiliaus – 1970-ųjų lengva instrumentinė afroamerikiečių muzika.
Ši muzika į namus įneša jaukumo, ramybės, atsipalaidavimo. Vinilinių plokštelių turiu ir darbe. Kas nebetelpa namuose, atsinešu į darbą. Kai norisi kažko naujo, vėl parsinešu į namus.
Mano kolekcijoje – jau apie 800 plokštelių.
Žinoma, nevengiu ir skaitmeninio formato. Pats dirbu ir kaip didžėjus, šiame darbe tenka daugiau leisti skaitmeninio formato muzikos.
O iš šiuolaikinės muzikos daugiau prijaučiu elektroninei. Turiu apie ją išmanyti – tokios muzikos dažniausiai prašoma vestuvėse, jubiliejuose, kitose asmeninėse šventėse. Privalau žinoti, kas dabar populiaru, bet pats tokios muzikos neklausau.
Mano muzikinis skonis pradėjo formuotis dar vaikystėje. Tėtis turėjo juostinį magnetofoną ir pats sukdavau tas juosteles be perstojo, nes daugiau muzikos kaip ir nebuvo.
Vėliau atsirado radijo stotys. Buvau „LR3“ laidos „Dūžiai“, kurią vedė žinomas panevėžietis DJ Saga su Dūnia, bei „Radiocentro“ laidos „Miksas“ su Rimu Šapausku ir DJ Saga gerbėjų klubo narys.
Tą muziką ryte rydavau, ją persirašinėdavau į kasetes.
Paauglystėje atsirado šokių muzika, populiarusis „Eurodance“, paskui vadinamasis reivas. Mokykloje tekdavo vesti diskotekas.
Irma ZABULIONYTĖ
Metų panevėžietė, Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ ir Šeimos namų vadovė
Labiausiai man norisi klausytis ramios, gal net melancholiškos muzikos, nors būna, kai įsijungiu technomuziką. Tokios „užvedančios“ pasiklausau rytais automobilyje pakeliui į darbą. Jos man reikia, kad kaip reikiant atsibusčiau, pamirščiau miegus.
Muzikos klausausi namuose, klausyčiausi jos ir darbe, bet ten nėra sąlygų. Nespėja praeiti penkios minutės – ir jau arba interesantas praveria duris, arba pasigirsta telefono skambutis.
Patinka man ir Lietuvos, ir užsienio atlikėjų muzika. Jos klausymasis – dar ir savotiška atpalaiduojanti terapija.
O nepatinka man destruktyvi muzika.
Koncerte buvau senokai, tad ir gyvos muzikos jau ilgokai negirdėjau.
Beje, dainavusi, koncertavusi esu ir pati. Vaikystėje dainavau neįgalių vaikų chore „Varpelis“, o ūgtelėję mes, keli to choro nariai, sukūrėme grupę „Happy“. Seniai nebėra tos grupės, jau net negaliu pasakyti, keliese dainavome – buvome šeši ar penki atlikėjai.
Augau muzikalioje šeimoje. Neblogas muzikantas buvo mano senelis, o abu broliai baigė vaikų muzikos mokyklą.
Pamenu, kad mokytis muzikos labai norėjau ir pati, bet tuomet negalėjau to daryti dėl savo fizinių duomenų.
Nepažįstu natų, dainuoju vien iš klausos, bet, kaip suprantu, dainuoju neblogai.
Justinas KANAPORIS
Grupės „Nešpėtni bernai“ atlikėjas
Muziką mūsų grupė pati ir kuria, ir atlieka.
Žinoma, klausomės ir kitų atliekamos. Tai ir savojo muzikinio skonio formavimas, be to, iš to sužinai, kokios muzikos nori klausytojai.
Grupėje mes – penki vyrai, kiekvienas turime savo muzikinį skonį. Išklausome, kas patinka kiekvienam, tada imamės sudaryti savo repertuarą.
Man pačiam labiausiai patinka diksilendas, lietuviška folkmuzika ir tokios, sakyčiau, nebe visai šiuolaikinės popdainos. Patinka grupės „Jonis“, „Sadūnai“, Dzūkijos krašto grupė „Punelė“, mėgstu kapelijų muziką. Taip pat mielai klausausi bosinės gitaros melodijų.
Manąjį muzikinį skonį turbūt pradėjo formuoti radijas. Iki šiol prisimenu transliuojamą dainą „Žalioj stotelėje“. Lankiau tuometę Panevėžio konservatoriją, kurios pavadinimas keitėsi bene keturis kartus, ten buvau supažindintas su klasikine, instrumentine, džiazo muzika. Patinka man ir tokia.
O nepatinka šiuolaikinė klubinė muzika, sakyčiau, jos nė nesuprantu. Man nesuprantamas didžėjų darbas ir tai, ką jie daro „miksuodami“. Tą patį darome mes, „Nešpėtni bernai“, bet darome gyvai, su tikrais instrumentais.
Justinas Kanaporis „Sekundės“ skaitytojams siunčia linkėjimus iš Ispanijos, kurioje šiuo metu ilsisi ir kur dabar oras įkaitęs iki 44 laipsnių karščio.