Karolis Jurgaitis, ko gero, yra vienas jauniausių pedagogų Panevėžyje. Bet atsidavimo darbui jam galėtų pavydėti ne vienas senbuvis.
Jaunuosius panevėžiečius mokydamas groti mušamaisiais, 22-ejų Karolis drauge mokosi ir pats – kantrybės, užsispyrimo siekti tikslo ir tiesiog būti draugu.
Gyvenimas autostradoje
Iš Bernatonių kilęs perkusininkas Karolis Jurgaitis muša būgnus Panevėžio muzikinio teatro orkestre „Garsas“, o praėjusį rugsėjį priėmė iššūkį – sėdo į mušamųjų instrumentų mokytojo kėdę Panevėžio muzikos mokykloje.
Būgnų lazdelės vaikiną lydi ir į studijas Vilniuje. Rugsėjį jis pradės kaip ketvirto kurso studentas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje klasikinių mušamųjų instrumentų klasėje.
Karolio gyvenimas – tarsi ant ratų. Jis skaičiuoja, kad kelyje Panevėžys–Vilnius kas savaitę prasuka bemaž tūkstantį kilometrų.
Lemtingas padrąsinimas
Muzikos mokyklos duris jaunasis mokytojas pravėrė būdamas vos 21-erių.
Kad dirbs pedagogu, Karolis žinojo visą laiką ir tai atrodė neišvengiama. Tik niekada negalvojo, kad tai atsitiks taip anksti.
Kai pernai pavasarį Muzikos mokykla paskelbė konkursą mušamųjų instrumentų mokytojo vietai užimti, Karolis dvejojo. Jį padrąsino tuometis Muzikinio teatro direktorius Nerijus Jakštonis.
„Sako: pabandyk, per galvą tikrai niekas neduos. Pagalvojau, o ką prarasiu dalyvaudamas konkurse? Užpildžiau dokumentus, parašiau motyvacinį laišką, sudalyvavau ir va – gavau darbą“, – pasakoja K. Jurgaitis.
Kad dirbs pedagogu, Karolis tvirtai žinojo. Tik niekada nemanė, jog mokyklos duris pravers taip anksti – būdamas vos 21-erių. P. ŽIDONIO nuotr.
Autoriteto įtaka
Kažkada Karolis planavo būti istorijos mokytojas, bet neįstojo į norimą specialybę. Dabar svarsto, kad gal ir gerai, jog nutiko būtent taip.
„Sekiau tendencijas ir stebėjau profesionalius muzikantus. Jie neišvengiamai renkasi būti mokytojais. Tačiau vieni pabando, supranta, kad tai ne jiems, kiti lieka“, – kalba Karolis.
Autoritetą tarp pedagogų jis visada turėjo ir juo žavėjosi – tai buvo jo paties specialybės mokytojas, į Panevėžio V. Mikalausko menų gimnaziją važinėdavęs iš Šiaulių.
„Buvo labai gražu stebėti, kaip jis ugdo kolektyvą, kokią atmosferą kuria, kaip jaunieji muzikantai bendrauja tarpusavyje. Pagalvojau, kodėl Panevėžyje to neturime ir kodėl man nepabandžius sukurti tokios bendrystės“, – pasakoja K. Jurgaitis.
Bijojo ne vaikų, o tėvų
Ar jaunas vaikinas drąsiai stojo prieš mokinius?
Šiek tiek praktikos jis jau turėjo. Jaunimo orkestruose Karoliui teko su jaunesniais muzikantais pasidalyti draugiškais patarimais bei patirtimi. Tai ir buvusi savotiška pedagogikos mokykla.
Visgi pirmąją mokslo metų dieną jaunasis mokytojas nepaprastai jaudinosi. Bijojo ne vaikų, o kaip į jį dėl tokio jauno amžiaus pažiūrės auklėtinių tėvai.
„Pačią pirmąją dieną pasikviečiau mokinius ir jų tėvus. Su kiekvienu asmeniškai kalbėjausi, pasakojau apie save, instrumentus, jų specifikas, apie mokymąsi, kad ir tėvai su visu tuo susipažintų“, – prisimena mokytojas.
K. Jurgaitis nuogąstavo visai be reikalo. Praėję mokslo metai buvo puikūs, jis sulaukė daug gražių atsiliepimų tiek iš tėvų, tiek iš pačių mokinių.
P. ŽIDONIO nuotr.
Atskleisti muzikos grožį
Praėjusį rugsėjį Muzikos mokyklos klasėje K. Jurgaitis turėjo penkis mokinius, mokslo metus baigė trys patys atkakliausi.
Šį rugsėjį mokytojas pasitiks su septyniais mušamųjų instrumentų žavesio paviliotais mokiniais.
K. Jurgaitis jaučia, jog susidomėjimas mušamaisiais Panevėžyje išties auga.
Muzikos mokykloje iš pradžių dirbo vienas pedagogas – buvęs Karolio mokytojas, žinomas perkusininkas Saulius Astrauskas. Mokinių daugėjant, šis jau nebespėjo suktis vienas.
Šiais mokslo metais K. Jurgaitis ves aštuonias muzikos pamokas per savaitę.
Karolis sako neverčiantis mokinių mokytis. Jam svarbu jaunuosius muzikantus užkrėsti aistra mušamiesiems.
„Nutinka visko. Kažkas pradeda mokytis, kažkas nebesuspėja, kažkam atsibosta. Svarbiausia tikslingai motyvuoti vaikus, kad jie norėtų mokytis, kad susidomėtų muzika. Mano darbas yra parodyti visą jos grožį“, – sako K. Jurgaitis.
„Miesto veidas keičiasi ir jis darosi nebe tipinis Panevėžys. Mažiau vadinamųjų „treninginių marozų“, žmonės šviečiasi, vertina kultūrinius dalykus“.
K. Jurgaitis
Paauglystė šokio ritmu
Karolis sako suprantantis tėvus, kurie savo talentingoms atžaloms nelinki profesionalaus muzikanto kelio. Tai ilgas ir sunkus darbas.
Jo paties tėvai niekada neatkalbinėjo, nespaudė ir nevertė daryti, ko nenorintis. Tik mama kartą pasakiusi: jei pradėjai, privalai pabaigti.
K. Jurgaitis net septynerius metus sukosi tautinių šokių sūkuryje. Buvo Panevėžyje garsaus kolektyvo „Pynimėlis“ narys. Per tiek metų tikrai ne vieną kartą pagalvojo nebenorintis šokti. Bet žinojo, kad turi užbaigti ką pradėjęs.
Ir dabar labai džiaugiasi paklausęs mamos pamokymo. Su „Pynimėliu“ K. Jurgaitis išmaišė visą Europą, gastroliavo įvairiausiose šalyse, dalyvavo šokių ir dainų festivaliuose. Kolektyvą ir jame praleistą laiką Karolis mini tik pačiais gražiausiais žodžiais.
„Tai buvo gera gyvenimo mokykla. Ir dabar kartais pagalvoju, kas būtų, jei toliau šokčiau“, – šypteli jaunasis pedagogas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Mokiniai yra mokytojai
Dar tik antrus metus mokytojo duoną krimsiantis Karolis sako ir pats kasdien besimokantis kartu su savo mokiniais.
Jiems K. Jurgaitis stengiasi būti ne tik mokytoju, bet ir draugu – paklausia, kaip sekėsi mokykloje, kaip praleido savaitgalį, kaip jaučiasi, ar nepavargę, ar nusiteikę groti.
„Vaikams reikia įsisavinti tikrai daug informacijos. O maži vaikai turi ribotą kantrybės limitą. Tada mokomės žaidimo forma, bandau kažkaip sudominti. Gal pažiūrėsime kokį vaizdo įrašą, kaip groja muzikantas, gal aptarsime kokį įdomų koncertą. Taip tarsi pabėgame nuo rimtų mokslų ir vėl galime grįžti į įprastas vėžes“, – pasakoja Karolis.
Mokytojas džiaugiasi, kad jo mokiniai nemoka meluoti. Jauniausiam jų – devyneri. Tad kartais mokytojui tenka ir patarėjo vaidmuo – vaikai mėgsta paatvirauti, pasidalija kasdieniais rūpesčiais.
Tiesa, vyriausiam K. Jurgaičio mokiniui buvo 39-eri. Jis net aštuoniolika metų vyresnis už patį mokytoją.
„Vis bijojau, kad sakys: koks čia jaunuolis, ko jis mane gali išmokyti. Bet be reikalo taip jaudinausi“, – juokiasi Karolis.
K. Jurgaitis stengiasi būti reiklus, bet ne griežtas pedagogas. Tik kartą per pamoką yra pakėlęs balsą, kai pritrūko mokinių dėmesio.
O namų darbus atlieka ne tik mokiniai, bet ir pats pedagogas.
„Stengiuosi pamokai pasiruošti, ką nors naujo mokiniams pertekti, pagalvoti, kaip įdomiai pritaikyti muzikinius pratimus, kaip sudominti, motyvuoti, ugdyti grojimo techniką, natų skaitymą“, – vardija Karolis.
Nuo korneto prie būgnų
K. Jurgaičio muzikinis kelias nebuvo nulemtas šeimos ar artimųjų pavyzdžio.
Jis svarsto, jog giminėje yra vos vienas žmogus, neabejingas muzikai, – teta, savarankiškai išmokusi puikiai groti akordeonu.
Kai Karolis gyveno Bernatoniuose, miestelio kultūros centre kūrėsi varinių pučiamųjų orkestras. Ten jis pradėjo groti kornetu.
Prisimena, jog nelabai sekėsi pažaboti kornetą, o gal ir pats nelabai šio instrumento norėjo. Pasikeitus orkestro vadovams, K. Jurgaičiui leido priliesti prie būgnų.
Vargais negalais, kartais su ašaromis akyse, jis prisijaukino mušamuosius. Ir draugystė su jais peraugo į tikrą meilę.
Karolio Jurgaičio rankoms paklūsta daugybė rūšių mušamųjų instrumentų. Perkusininką ypač žavi klasikiniai kūriniai, tačiau jis neatsisako pagroti populiariąją muziką, džiazą ar roką. P. ŽIDONIO nuotr.
Meniška aplinka
Orkestro vadovo dukros įkalbėtas, Karolis septintoje klasėje atėjo mokytis muzikos paslapčių į J. Mikalausko menų gimnaziją.
Mokytojai iš karto pastebėjo, jog jis puikiai jaučia muziką.
„Jau buvau šiek tiek grojęs orkestre. Galbūt muzikinio raštingumo trūko, bet įstojau. Nuo tada jau žinojau, ką mokysiuosi ir ką veiksiu toliau“, – pasakoja Karolis.
Pirmąjį kartą prie muzikos prilietęs Panevėžio rajono jaunimo orkestruose, ir dabar juose pagroja: talkina Šilagalio kultūros centro Brass Band „Sklepučini“ ar varinių pučiamųjų orkestrui „Aukštyn“.
„Šių orkestrų vadovams – Remigijui Viliui ir Vilmantui Vapsvai – esu labai dėkingas. Tik jų iniciatyva rajone atsirado tokie orkestrai, kuriuose ir aš pradėjau savo kelią“, – sako Karolis.
Kartais jis pasvarsto, kas būtų, jeigu nebūtų nuėjęs mokytis į menų gimnaziją.
Jo manymu, ko gero, būtų sugadintas netinkamos kompanijos.
Šioje gimnazijoje apsupo visai kitokia aplinka: visi pasirodė labai šilti, jaukūs, atsipalaidavę, nesusikaustę.
Kai prieš tai mokėsi kitoje mokykloje, sulaukdavo keistų žvilgsnių net dėl ausyje segimo auskaro.
„O menų gimnazijoje tai neatrodė kažkas neįprasto, išskirtinio. Visi į viską žiūrėjo daug laisviau. Buvo galima apsimauti ryškesnes kelnes, apsivilkti įdomesnius marškinius – ir jokių replikų, kaip tu čia apsirengęs, kaip atrodai“, – pamena K. Jurgaitis.
Talentą papildo darbas
Paklaustas, kas muzikiniame kelyje lemia sėkmę – talentas ar sunkus darbas, K. Jurgaitis susimąsto: „Vienas dėstytojas yra labai gerai pasakęs: „Tie, kurie nuoširdžiai dirba, pralenkia tuos, kurie turi talentą. Jeigu talentą ir darbą sudėsime į vieną, bus fantastiškas rezultatas. Bet jeigu turėsi tik talentą ir įdėsi nulį darbo, kažkuriame etape teks sustoti“, – mano mušamųjų meistras.
Ir savo klasėje jis mato talentingų vaikų, kuriems dar pritrūksta nusiteikimo rimtam darbui.
„Laiko klausimas, kada įvyks lūžis ir jie supras, kad reikia daug dirbti. Tą aš ir stengiuosi įrodyti“, – šypteli mokytojas.
K. Jurgaitis pastebi pastaruoju metu linkstantis klasikos kūrinių link. Grodamas tokią muziką, ja tiesiog mėgaujasi.
Šią vasarą Karoliui teko groti su dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“.
Kauno pilyje skambėjo opera „Mažvydas“. Tokia patirtis panevėžiečiui tapo įsimintiniausiu šios vasaros įvykiu.
Polinkis į klasikos kūrinius atrodytų keistas, nes mokykloje muzikos istorija nebuvo K. Jurgaičio mėgstamiausia pamoka.
„Turėdavome kone šimto ar net daugiau kūrinių sąrašą ir kai juos paleisdavo, reikėdavo atpažinti bei parašyti kompozitorių. Atsimenu, kaip man nepatikdavo tie muzikiniai diktantai!“– juokiasi Karolis.
O įstojęs studijuoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, pamatė, koks grožis tame slypi.
„Visas muzikos idealumas yra paprastuose dalykuose – trikampio smūgiuose, kiek spalvos įneši į muziką, kaip išgausi garsą ar kaip geroje dinaminėje skalėje sutrenksi mušamųjų lėkštę“, – pasakoja perkusininkas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Klasika maišosi su popmuzika
Būgnų komplektu K. Jurgaitis nevengia pagroti ir populiariąją muziką, džiazą ar roką. Atliekant tokius kūrinius, anot jo, galima ir truputį paimprovizuoti, o klasikinėje muzikoje viskas privalo būti tikslu, kaip šveicariškas laikrodis.
K. Jurgaitis yra save išbandęs ne viename muzikiniame projekte. Kartu su panevėžiečiais atlikėjais, „X faktoriuje“ išgarsėjusiais Titu ir Benu, praėjusiais metais susibūrė ir surengė koncertą.
„Labai gražiai susigrojome, „sulipome“ ir tai dar viena be galo smagi patirtis“, – šypsosi Karolis.
Muzikos ir teatro akademijoje studijuojantis K. Jurgaitis savo laiką dalija tarp Panevėžio ir Vilniaus. Bet puikiai supranta, jog šis nepatogumas yra laikinas. Baigs studijas ir kažkur teks apsistoti.
Kurį miestą – Panevėžį ar Vilnių – jaunas muzikantas ir pedagogas rinksis?
„Panevėžys mane tikrai traukia, čia gera gyventi, čia nemažai mano draugų. Dirbu darbus, kurie man patinka. Bet nė į vieną miestą tikrai nespjaunu. Kur man bus gerai, ten ir nusėsiu“, – šypsosi Karolis.
Net į žvejybą – ne vienas
Aukštaitijos sostinė, K. Jurgaičio akimis, kasdien gražėja ir tai labai džiugina. Čia vaikinas mato daugybę jaunų, šviesių žmonių.
„Miesto veidas keičiasi ir jis darosi nebe tipinis Panevėžys. Mažiau vadinamųjų „treninginių marozų“, žmonės šviečiasi, vertina kultūrinius dalykus“, – pastebi muzikantas.
Ir puikių renginių, jo nuomone, netrūksta. Tačiau K. Jurgaičiui kiek keista, kodėl panevėžiečiai net ir į nemokamus renginius tiesiog neateina.
Karoliui Panevėžio kultūrinis laukas puikiai pažįstamas.
„Mėgstu eiti į koncertus, stebėti grojančius žmones, klausyti gražios muzikos. Patinka žiūrėti spektaklius, kiną ar tiesiog pažaisti biliardą. Stengiuosi išnaudoti laiką prasmingai“, – teigia K. Jurgaitis.
O kartais išvažiuoja pažvejoti.
Sako esantis žmonių žmogus, tad į žvejybą niekada nevyksta vienas – šalia turi būti tas, su kuriuo reikalui esant galėtų pasikalbėti ar kartu žuvį ištraukti.
P. ŽIDONIO nuotr.
„Užkurti“ šventę
K. Jurgaitį jau visai netrukus bus galima išvysti skambiai mušantį būgnais 519-ajame Panevėžio gimtadienyje.
Ant scenos jis lips kartu su Muzikinio teatro kolektyvu.
Kiekvienas renginys Karoliui – didelė atsakomybė, nes turi tik vieną galimybę parodyti, ką moka geriausiai.
„Juk niekas neatsuks laiko ir neleis pergroti koncerto, jei man nepasisekė atlikti kūrinio. Yra tik čia ir dabar“, – sako perkusininkas.
K. Jurgaitis pasvajoja groti didžiojoje scenoje – su bendraminčiais „užkurti“ tikrą šventę žmonėms. Dar jis turi svajonę dirbti kariniame orkestre. Neabejoja, jog pavyks šį troškimą pasivyti.
„Dar norėčiau turėti savo mušamųjų instrumentų ansamblį. Galbūt kažkada pavyks jį suburti iš savo mokinių“, – svarsto Karolis.