Nors rašytoja tapo tik peržengusi keturiasdešimtmetį, dabar ji – viena skaitomiausių lietuvių autorių. Jau pirmoji Jolitos Herlyn knyga, vos pasirodžiusi, tapo bestseleriu. Rašytoja svarsto, jog sėkmę greičiausiai lemia tai, kad ilgą laiką gyvendama užsienyje – Hamburge, Vokietijoje, – ji įgijusi laiko ir erdvės distanciją, taigi galinti rašyti tai, ką nori: nuoširdžiai, atvirai, nepataikaudama auditorijai.
Kita vertus, pačios Jolitos gyvenimo istorija ne mažiau spalvinga už tas, kurias ji pasakoja savo knygų puslapiuose. Moteris nė neslepia, jog negalėtų įtikinamai rašyti, jei viso to kažkada nebūtų patyrusi savo kailiu.
– Jolita, ne viename interviu minėjote, kad jūsų gyvenimas iš naujo prasidėjo po keturiasdešimties, tad raginate moteris nebijoti šio nuostabaus amžiaus tarpsnio. Kokias gi permainas jis atnešė jums?
– Prieš pat keturiasdešimtą gimtadienį gavau netikėtą darbo pasiūlymą – pradėti vadovauti rinkodaros skyriui viename iš bankų Kopenhagoje. Tuo metu dirbau Klaipėdos miesto savivaldybėje, vedžiau tiesioginio eterio laidas „Proto aistros“, rašiau straipsnius dviem dienraščiams. Savo gyvenimu buvau visiškai patenkinta ir nesiruošiau nieko keisti. Tačiau suvokiau ir tai, kad likimo paukštė kasdien nemėto tokių dovanų plunksnų. Teko apsispręsti: tęsti man pažįstamą patogų gyvenimą ar nerti į nežinią.
– Jolitos Herlyn romanuose persipina aistra, geismas, jausmingos intrigos, moteriška išmintis. Paatviraukime – ar toks pat aistringas ir nenuspėjamas yra ir autorės gyvenimas?
– Neslėpsiu, mano gyvenime tikrai kunkuliavo aistros! Argi galėčiau apie jas įtikinamai rašyti, jei nebūčiau jų patyrusi? Tačiau po to, kai ištekėjau antrą kartą, gyvenu daug ramiau ir nuotykiauju savo knygose. Šiame kontekste puikiai tiktų Umberto Eko žodžiai: „Kai poetas įsimylėjęs, jis negali rašyti apie meilę. Jis tai gali tik tada, kai prisimena laikus, kuriais mylėjo.“
– Pati esate patyrusi tokią meilę, apie kokią rašote savo knygų puslapiuose?
– Kažkada, būdama studente Maskvoje, važiuodavau troleibusu į paskaitas ir nuolat sukdavau galvą apie gyvenimo prasmę… Tai buvo sunkiausias galvosūkis, kurio niekaip negalėdama išspręsti apsipildavau ašaromis. Filosofijos istorijos studijos ne tik nepateikė to vieno vienintelio nuraminančio atsakymo, bet dar labiau viską supainiojo ir komplikavo. Kol vieną dieną šie „prasmės“ klausimai stebuklingai išgaravo. Tai buvo diena, kai aš pirmą kartą pažinau Meilę. Nuo tada mane domina ne tik su ja susijusios jausminės patirtys, bet ir meilė kaip fenomenas, transformuojantis asmenybę ir mus supančią realybę.
Tik niekada neįsivaizdavau, kad kada nors rašysiu populiarius romanus, kuriuos dauguma įvardins kaip meilės romanus. Man toks apibūdinimas nelabai patinka. Jei kas būtų man apie tai pasakęs prieš dvidešimt metų, būčiau nutaisiusi tokią rūsčią veido miną, kad iškart būtų aišku, ką aš pati apie meilės romanus galvoju… Tačiau gyvenimas mane išmokė tolerancijos.
– Ar rašant romaną būna taip, jog susitapatinate su savo knygos herojumi?
– Beveik visada. Nes taip daug geriau galiu pajusti savo herojų nuotaikas, charakterius, elgesio motyvus.
Esu parašiusi tik vieną istoriją pagal tikrą moters gyvenimą – „Atsargiai – moteris“. Tačiau jis taip skyrėsi nuo manojo, herojės elgesys buvo man dažnai sunkiai suvokiamas, kad su ja niekaip negalėjau susitapatinti. Po šio patyrimo nutariau nebesiimti tikrų žmonių tikrų istorijų.
– Kiek jūsų kūryba yra jūsų pačios atspindys?
– Man patinka Milano Kunderos žodžiai: „Rašytojas nugriauna savo gyvenimo namą, kad iš plytų pastatytų kitus, savo romano namus.“ Panašiai galėčiau pasakyti ir aš. Vienuose romanuose manęs yra daugiau, kituose – mažiau, tačiau beveik visuose pati galėčiau atsekti savo vienas ar kitas patirtis. Jei ne savo, tai savo giminaičių ir draugų. Tik jos transformuotos ir įpintos į kontekstą taip, kad ne kiekvienas susigaudys, iš kur kilusios ir kam priklauso.
O štai aprašomos vietos tikrai yra tos, kur lankiausi pati. Ar tai būtų Libanas knygoje „Mano vyrai ir jų žmonos“, ar mažutė Skarės sala Danijoje romane „Šešėlių gaudytoja“. Prieš rašydama knygą „Veidu į saulę“ – meksikietės ir lietuvaičio meilės istoriją, – specialiai vykau į Jukatano pusiasalį Meksikoje tyrinėti, kaip gyvena majai, kad jų papročius, aprangą, namus galėčiau tiksliai aprašyti knygoje.
– Mano romanuose, bėgant laikui, be meilės ir emigracijos, atsiranda ir kitos temos. Tokios kaip kaltės, išdavystės, ligos ir net mirties. Man pačiai rašymas tampa ne tiek pasidalinimu patirtimis, kiek gera proga pažinti naujus dalykus.
Per karantiną, kai Hamburgas buvo uždarytas, pasinėriau į šio miesto istoriją. Kiek joje radau įdomybių! Nors ir keistai skamba, ypač mane sudomino karo ir pokario metai. Įdomiausi mano sužinoti dalykai jau rado vietą ir naujausiame, dešimtajame romane „Moterų sodas“, kuris dienos šviesą knygos pavidalu išvys rugsėjį.
– Pakalbėkime apie visuomenės normas. Jūsų knygose moterys – stiprios, žinančios, ko nori iš gyvenimo, siekiančios savo tikslų. Kaip manote, tokios savybės, dar užsispyrimas ir tvirtos nuomonės turėjimas, moteriai trūkumas ar privalumas šiandieninėje visuomenėje?
– Užsispyrimas ir tvirtos nuomonės turėjimas man tikrai nėra moteriškumo simbolis (šypsosi). Galbūt esu pasenusių ir kai kam nepriimtinų pažiūrų, bet manau, jog moteris švelnumu gali pasiekti daug daugiau nei užsispyrimu. Moteris turi gebėti būti „taki“. Juk Lietuvoje moterys už vyro teka. Kaip upė. Ir tai nėra joks moters pažeminimas. Tai tik nuoroda į jos gebėjimą pirmiausia prisitaikyti, o paskui prisitaikius ir keisti pasaulį.
– Tęsiant „moteriškumo“ temą, kaip kuriančiai moteriai sekasi susidoroti su buitimi: dulkėmis, nešvariais indais, drabužiais, puodais, gendančia technika?
– Technika tikrai nėra mano sritis, todėl ja išimtinai užsiima vyras. Pakeisti sugebu tik perdegusią lemputę, o buityje stengiuosi naudotis kuo primityvesniais aparatais. Gal todėl, kad nežinočiau, ką su jais daryti, jei sulūžtų? (Juokiasi.) O buities darbai manęs netrikdo. Kai reikia atsipūsti galvai, imuosi būtent jų. Nors dulkių valymas ar grindų plovimas puikiai tinka ir apmąstyti naują siužeto posūkį. Rankos dirba sau, galva – sau…
– Esate viena populiariausių Lietuvos rašytojų, nors gyvenate toli nuo jos – Vokietijoje. Kaip manote, kur slypi tokio paradokso esmė?
– Sunku pasakyti, niekada apie tai negalvojau… Gal sėkmės formulę sudaro keletas ingredientų? Gyvendama užsienyje, įgijusi laiko ir erdvės distanciją, galiu rašyti tai, ką noriu. Rašau nuoširdžiai, atvirai, nepataikauju auditorijai. Mane domina tos pačios temos, kaip ir daugelį moterų: asmeniniai santykiai.
Manau, kad ir filosofijos studijos turi įtakos mano kūrybai, nors sąmoningai rašau „lengvai“, kad skaitytoją istorija įtrauktų.
– O kokią vietą jūsų gyvenime šiuo metu užima Lietuva?
– Lietuva – tai mano dvasios namai, nes ji mane užaugino, nes galvoju, sapnuoju ir rašau lietuviškai. Nes čia gyvena mano brangiausi giminaičiai ir draugai.
Gaila, kad pandemija pristabdė mano keliones į Lietuvą, kad teko atsisakyti susitikimų ir knygų pristatymų. Tačiau gyvenu viltimi, kad greitai vėl galėsiu pasimėgauti buvimu tėviškėje, kuris mane visada pripildo gyvybinės energijos.
– Rašymas jums – tai profesija ar gyvenimo būdas?
– Iš pradžių tai buvo bandymas surasti savo vietą naujoje šalyje, kurios nei kalbos, nei gyvenimo būdo nežinojau. Kai su šeima iš Danijos persikėlėme į Vokietiją, jaučiausi itin vieniša. Rašymas tapo pabėgimu į kitą realybę, nupintą iš prisiminimų ir aistrų atšvaitų. Pirmo mano romano „Trys mano vieninteliai“ veiksmas rutuliojasi 1994 metais Klaipėdoje, kai lietuvaitėms apsisukdavo galvos nuo pirmų į Lietuvą atvykusių užsieniečių, kurie dažnai atrodė ypatingi vien tuo, kad yra iš nepažįstamo pasaulio… Ilgai savo romanuose gyvenau Lietuvoje. Hamburgas pirmą kartą atsirado tik šeštajame – „Angelai neverkia“, o dabar jo mano kūryboje vis daugiau ir daugiau.
– Kaip manote, rašytoju tampama iš pašaukimo ar tai labiau sąmoningas pasirinkimas? Kaip buvo jūsų atveju?
– Galiu kalbėti tik už save. Mano atveju tai buvo sąmoningas pasirinkimas. Arba, tiksliau, susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Žmogus gali gimti turėdamas talentą vienai ar kitai sričiai, tačiau be nuoseklaus darbo tas talentas nieko nevertas.
J. Herlyn su vyru Svenu, jo vaikais Katerina ir Paulu bei judviejų jaunėliu Jonu.
– Negaliu nepaklausti apie paskutinį jūsų romaną „Šešėlių gaudytoja“. Kaip gimė šio kūrinio siužetas ir formavosi personažai?
– Mano tėtis visada norėjo, kad parašyčiau romaną su mistikos elementais. Man tai rodėsi sunkiai įveikiamu uždaviniu iki tol, kol draugė nepapasakojo apie ežiukų prieglaudą, įkurtą netoli Hamburgo, ir aš pradėjau domėtis ežiais. Kiek įdomybių sužinojau! Kad ežiai Senovės Egipte buvo laikomi reinkarnacijos simboliu ir jų atvaizdu puošiami laivai. O štai britai ežius laikė įsikūnijusiomis raganomis, kurios naktį išgeria karvių pieną. Septynioliktame amžiuje net buvo išleistas įstatymas, pagal kurį britų parlamentas už ežio užmušimą mokėdavo po tris pensus. Taip nuo ežių prasidėjo paini istorija, kurios vingiai nuveda į Skarės salą Danijoje. Čia su vyru Svenu lankėmės buriuodami prieš porą metų. Saloje gyvena vos dvidešimt šeši žmonės, tačiau veikia ekologiškų ledų gamyklėlė, kurioje dirba lietuvaitė Rita. Mano herojė žurnalistė Johana aplanko ir ją. Rita yra vienintelė knygos herojė, turinti savo prototipą.
– Ar pradėdama knygą visada žinote, kuo ji baigsis?
– Dažniausiai žinau, kaip rutuliosis siužetas ir kuo baigsis knyga. Tačiau paskutinius du kartus herojai nustebino truputį kitaip pakeisdami romano pabaigą. Aš su jais nesiginčijau! (Šypsosi.)
– Kai kas kuria, nes kitaip neranda sau vietos, kiti taip ieško gyvenimo prasmės, treti kurdami išgyvena laimę. Kuris variantas jūsų?
– Gyvenimo prasmė yra gyventi, tad rašydama jos tikrai neieškau. Mintyse neskraido kūrybiniai sumanymai, tačiau jei „įkrenta“ būsimo romano sėkla, ją subrandinu ir sėdu rašyti.