Birželį Lietuva minės 80-ąsias masinio 1941 metų gyventojų trėmimo metines. Tačiau šiomis dienomis prisimename ir kitą skaudžią datą: per 1948 metų gegužės 22–23 dienomis vykdytą operaciją „Vesna“ – „Pavasaris“ – tremtin buvo išsiųsta daugiausia – apie 40 000 Lietuvos gyventojų. Neatsižvelgta nei į tremiamųjų amžių, nei į sveikatos būklę. Ketvirtadalis jų buvo vaikai, beveik pusė – moterų, apie penkis tūkstančius senolių.
Iš savo namų į nežinią daugiausia vežti ūkininkai, tačiau nesurinkus sąrašuose buvusių šeimų, į traukinių vagonus varyti ir kiti, kartais net pirmi po ranka pasipainiojusieji.
Operacijos būta tokio masto, kad jai sutelktos sunkiai įsivaizduojamos vykdytojų pajėgos – kone kiekvienam tremiamajam teko po trėmėją.
Kas suplanavo ir užkūrė šią pragaro mašiną, paprašėme papasakoti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko daktaro Dariaus JUODŽIO.
– Didžiausia Lietuvoje trėmimo operacija „Vesna“ – kaip iš viso toks dalykas galėjo nutikti?
– Tremtis, kaip represinė priemonė, stalinizmo laikais buvo plačiai taikoma ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Sovietų Sąjungos dalyse. Toks kolektyvinės bausmės pavyzdys, kai tremiami ne atskiri asmenys, o šeimomis. Tai buvo įtvirtinta net Baudžiamajame kodekse.
Lietuva pirmą masinę tremtį patyrė 1941-ųjų birželį, o 1948 metų gegužę įvykusi operacija kodiniu pavadinimu „Vesna“ buvo didžiausia Lietuvos gyventojų tremtis. Jos metu į atokias Sovietų Sąjungos vietas išvežta apie keturiasdešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Per visą sovietmetį tai buvo didžiausia tremtis Lietuvos istorijoje, nors iš tikrųjų planuota ištremti netgi daugiau.
Tarp represuotųjų buvo daug šeimų. Didelę dalį tremiamųjų sudarė vaikai, pagyvenę žmonės, kuriems ne tik kad sunku iškęsti tremtį, bet ir kelionę į ją. Kaip žinoma, žmonės buvo vežami gyvuliniais vagonais – žmogaus teisių tuo laiku niekas nepaisė. Į tremiamųjų amžių tikrai nebuvo atsižvelgta.
D. Juodis
– Kas daugiausia pakliuvo į tremiamųjų sąrašus? Ko tokiomis represijomis siekta?
– Formaliai žiūrint – ir jų terminologija kalbant, – vyko „buožių trėmimas“. Tai yra, pasiturinčių ūkininkų.
Reikia nepamiršti, kad tuo metu Lietuvoje vykdyta aktyvi kolektyvizacija, žmonės buvo varomi į kolūkius. O čia pašalinti tie, kurie galimai galėjo nesutikti su kolektyvizacija, trukdyti jai. Taip spręsta problema.
Aišku, į tremiamųjų sąrašus ir į tremtį pateko ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvių šeimos. Tai buvo kategorija žmonių, kurių vežimas iš Lietuvos prasidėjo nuo 1945 metų, tęsėsi ir vėliau.
Kitaip tariant, vykdytas ūkininkų, valstiečių ir pasipriešinimo dalyvių šeimų trėmimas tikslu likviduoti buožes, kaip klasę, – visiškai pašalinti pasiturinčius ūkininkus. Jų turtas liko Lietuvoje, buvo įjungiamas į kolūkius. Aišku, dalį išgrobstė tie patys trėmėjai.
Pagal to laiko ideologiją, klasėmis suskirstytoje visuomenėje buožių klasė laikyta priešiška sistemai ir turėjo būti likviduota. Kaip būdas tą padaryti pasirinkta tremtis. Viskas buvo įteisinta nutarimais: SSRS Ministrų tarybos priimtu nutarimu, atitinkamais LTSR pareigūnų pasirašytais dokumentais.
– Organizuoti tokio masto operacijas užtrunka. Ar vykdant trėmimus jau buvo iš karto numatytos išvežtųjų apgyvendinimo vietos, ar visgi dažniau žmonės paleisti atšiauriose vietovėse be stogo virš galvos?
– Paskaičius oficialius dokumentus atrodo, lyg viskas būtų gerai organizuota: nurodoma, kaip turi būti vežami gyventojai, kokios turi būti sudarytos sąlygos – vos ne paprastos kelionės aprašymas. Bet taip nebuvo. Žmonių liudijimai atskleidžia visai kitą realybę.
Organizuojant trėmimą buvo pasitelktos atitinkamos pajėgos – ne tik Lietuvoje jau stovėjusi vidaus kariuomenės 4-oji divizija, bet ir pritraukta papildomų pajėgų. Įtrauktas ir visas MGB, MVD darbuotojų aparatas, dalyvavo ir vietiniai vadinamieji stribai, partiniai sovietiniai įvairaus lygmens aktyvistai. Jungtinės pajėgos suiminėjo Lietuvoje žmones, gabeno į geležinkelio stotis, grūdo į vagonus. Vėliau tremtiniai buvo vežami į numatytas vietas. „Pasirūpinimas“ jų gyvenimu dažniausiai reiškė, kad atvežti į tremties vietą žmonės patys turėjo susirasti, kur įsikurs. Iš tremtinių liudijimų matyti, jog daugelyje vietovių jų atvykimui nebuvo pasiruošta, tad teko patiems iš lentų statysis barakus. Atsiminkime, kad Sibire vasara trumpesnė, o per tą laiką reikėjo dar pasiruošti ir žiemai. Ką galėjo žmonės pasiimti su savimi per tokį trumpą laiką? Juk tremiant buvo stengiamasi prikelti paryčiais, kad visa šeima būtų vietoje, niekas nebūtų pabėgęs. Ką pasiimsi tokiomis sąlygomis? Tai, kas buvo po ranka. Kai kurie įsidėjo šiltesnių rūbų ir nesuklydo, kiti – maisto. Reikėjo staigiai viską organizuoti. Juk niekas nesiruošė tokiai kelionei: čiupo, kas buvo namuose, ką sugebėjo pagriebti.
Žmonės labai vargo pakliuvę į svetimą kraštą, svetimą aplinką. Pokario metais lietuviams Sibiras buvo nežinomas – niekas iš tremties ten dar nebuvo grįžęs, nežinota, kaip ten yra. Tad daugelis važiavo į tikrų tikriausią nežinią. Girdėdavo, kad Sibiras baisus, bet daug kam nebuvo žinoma, kuo.
– Beveik vienu metu išvežti keliasdešimt tūkstančių žmonių nėra paprasta fiziškai. Kada sovietai pradėjo tam ruoštis?
– SSRS Ministrų tarybos sprendimas priimtas 1948 metų vasario 21 dieną, bet faktas, kad buvo rengiamasi anksčiau. Užtrukdavo vien tremiamųjų sąrašų sudarymas – kiek bus vežama žmonių ir kas. Nutarimai buvo nuleidžiami iš viršaus, o sąrašai jau sudaromi vietose. Taip veikė vadinamasis represinis aparatas: Maskva nuleisdavo nutarimus, o vietiniai spręsdavo, kaip tai bus įgyvendinama.
Tremtis buvo visasąjunginė represinė priemonė. 1949 metais buvo kita operacija „Priboj“ – „Bangų mūša“. Ji tuo pačiu metu vykdyta Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Trėmė žmones ir iš Vakarų Ukrainos. Pačios Rusijos teritorijose, priklausiusiose jai iki 1940 metų, tremtys organizuotos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Po karo daugiausia buvo tremiama iš naujų SSRS teritorijų.
– Operacijos „Vesna“ metu vykdytojų buvo vos ne po žmogų kiekvienam ištremtajam. Ko taip bijojo okupacinė valdžia?
– Ji stengėsi parūpinti „apsauga“, kad žmonės nepabėgtų, kad būtų įvykdytas numatytas planas. Todėl pritrauktos tokios nemenkos pajėgos. Partizanų tuo laiku buvo labai sumažėję, palyginti su 1945 metais…
Žinoma, tremtis buvo ir sovietinės valstybės galios demonstravimas. Demonstravimas to, ką ji gali daryti ir kokiais mastais. Parodymas visiems likusiems, kuo gali baigtis bet koks pasipriešinimas. Taigi valdžia nesivargino – taikė kolektyvinę atsakomybės bausmę.
Aišku, tremtys kaip atgrasymo priemonė tikrai buvo paveiki ir tiems, kurie nepakliuvo į tremtinių sąrašus.
– Kur atsidūrė daugiausia lietuvių, įsuktų į operacijos „Vesna“ verpetą?
– Buvo bendras pavadinimas – Sibiras. Tačiau administracine prasme žiūrint, 1948 metais didžioji dalis iš Lietuvos tremtų žmonių pateko į Krasnojarsko kraštą, dalis į Irkutsko sritį, dalis – į Buriatijos-Mongolijos autonominę sritį.
Daugiausia žmonių tremtyje dirbo miško darbus – labai sunkius fiziškai.
– Tremtinių buvo ir kitokio klimato zonose, tarkime, Kazachstane.
– Sibiras, kaip minėjau, yra apibendrinantis terminas, bet tremta ne tik ten. 1945 metais žmonės vežti ir į Vidurinės Azijos respublikas.
Visur buvo sunku – maisto trūko visur. Bet pati sunkiausia tremtis buvo 1941 metų, kai žmonės pateko už poliarinio rato į tundrą. Šie tremtiniai išgyveno ir karo metus. Ten buvo ypač didelis mirtingumas, labai daug neišgyveno.
Sąlygiškai galima sakyti, kad tremtinių situacija pradėjo gerėti tik po Stalino mirties. Žmonės pradėjo ten įsikurti, kažką pasisodinti.
– O kada pradėjo grįžti iš tremties?
– Realiai iš lagerių pradėta paleidinėti, kai po truputį prasidėjo destalinizacija, taigi iš tremties lietuviai pradėjo grįžti nuo 1956 metų. Daugelis stengėsi parvykti į Lietuvą. Tačiau grįžti į buvusius namus ir gyvenamas vietoves galėjo nedaugelis – teko kurti naujose vietose. Nes tikrieji namai buvo sugriauti, apleisti arba juose gyveno kiti. Tremtiniai grįžo į namus, bet savų namų nerado…
Visgi žmonės stengėsi pasiekti savo kraštą, nors pats grįžimas taip pat buvo sudėtingas. Tai registracijos neduodavo, tai dar kažko – sudarydavo dirbtinių kliūčių, priežasčių, kodėl nepriimti į Lietuvą. Tremtis žmogui tapdavo antspaudu visam laikui.
– Kalbėdami apie to laikmečio įvykius retas mūsų įsivaizduojame jų pabaisiškus mastus – juk trėmimų iš Lietuvos buvo ir daugiau.
– Gausūs trėmimai vyko 1941 metų birželį, bet operacija „Vesna“ 1948-aisiais buvo visų masiškiausia. 1949 metų kovą per operaciją „Priboj“ ištremta dar apie 30 000 žmonių. 1951 metų vykdyta akcija „Osen“ – „Ruduo“… Ir tai tik didžiausios tremtys. Skaičiuojama, kad po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1945-ųjų, ištremta apie 118 000 žmonių, o per visą laiką nuo 1941-ųjų iki 1952 metų – virš 130 000 Lietuvos gyventojų. Jei prisiminsime, kad iki Antrojo pasaulinio Lietuvoje gyveno apie 2 mln. gyventojų, karo ir pokario nuostoliai buvo didžiuliai. Kiekvienas tos kartos žmogus prisimintų, kad iš jo aplinkos – artimųjų, giminių, kaimynų – tikrai kas nors buvo ištremtas.
Tremtis nebuvo kažkur kažkas tolima. Tos kartos žmonėms ji buvo šalia. Netgi dabar mūsų karta, pažvelgusi į savo senelių praeitį, vis tiek rastų, kad kas nors giminėje buvo represuotas.
– Kaip mūsų šalis galėjo atrodyti, jeigu viso to nebūtų įvykę?
– Labai sudėtinga atsakyti. Jeigu nebūtų buvę karo, 1940-ųjų metų… Greičiausiai Lietuva būtų gyvenusi savo etapais, turėjusi natūralų raidos kelią. Koks jis būtų buvęs, mes dabar nežinome, bet faktas, kad tiek aukų, tiek nuostolių tikrai nebūtų buvę. Žmonės būtų laisvai gyvenę, ėję europiniu keliu – Vakarų keliu. Nepasakysiu, kokie būtų buvę ekonominiai, žemės ūkio rezultatai – to negaliu nuspėti, bet faktas, kad nebūtų tiek nuostolių, kiek patirta karo, pokario metais. Jei ši sistema nebūtų atėjusi į Lietuvą, nebūtų buvę tiek aukų.
Pirmas smūgis prieš inteligentiją, buvusius politinius veikėjus buvo 1941 metais. Pamatę, kas gali laukti, karo pabaigoje žmonės emigravo į Vakarus. Aš visada pabrėžiu: nukentėjo įvairios gyventojų grupės. Visų nelaimės nepamatuosi – ar mokytojo ji buvo didesnė, ar ūkininko. Visiems tremtis ir represijos buvo nelaimė. Tai bendri Lietuvos gyventojų nuostoliai, patirti stalinizmo metais Lietuvoje.
Skaičiai
Operaciją „Vesna“ vykdė apie 30 000 Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų darbuotojų, karininkų, kareivių, milicininkų ir stribų, apie 11 500 vietos komunistų bei sovietinių aktyvistų.
Iš Panevėžio apskrities 1948 metų gegužės 22–23 dienomis ištremta 2 019 žmonių. Du traukinių ešelonai, kuriais buvo deportuojami Panevėžio apskrities gyventojai, suformuoti Gustonių ir Panevėžio geležinkelio stotyse. Iš Panevėžio geležinkeliu taip pat buvo tremiami ir Biržų bei Pasvalio apskričių gyventojai.