Visai nedaug trūko, kad sovietinis buldozeris nuo žemės paviršiaus būtų nušlavęs paskutinius Panevėžio senamiesčio likučius – dabartinio Kraštotyros muziejaus dalį pastatų, pirmąją pradinę mokyklą ties Klaipėdos ir A. Smetonos gatvių sankirta, kitus miesto praeitį liudijančius statinius.
Lietuvoje nuvilnijusi tautinio atgimimo sąjūdžio banga padrąsino panevėžiečius sukilti už savo miestą. Tai, kas prasidėjo nuo aktyvių patriotų judėjimo Panevėžio labui, ilgainiui virto jėga, priartinusia nepriklausomybės aušrą.
Kalbėdami apie Atgimimo laikus, minime ekologinius žygius, tūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir, žinoma, Baltijos kelią. Tačiau keturių dešimtmečių senumo įvykius išgyvenę panevėžiečiai patvirtins, kad Aukštaitijos sostinėje viskas iš esmės prasidėjo nuo tokio paprasto dalyko, kaip gatvės rekonstrukcija.
Vienas Panevėžio skaudulių, ilgai piktinusių visuomenę ir specialistus, buvo dar sovietmečiu sumanytas Respublikos gatvės keitimas: pjauti medžiai, senamiestyje griauti istoriniai pastatai. Dalį šios miesto dalies spėta sudarkyti, bet kilęs panevėžiečių pasipiktinimas tolesnį gatvės tiesimą sustabdė ir padėjo išsaugoti vertingus, miesto praeitį menančius architektūrinius pastatus.
Stojo už niokojamą senamiestį
Respublikos gatvės nauja trasa sumanyta dar 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau projektą įgyvendinti imta nepriklausomybės priešaušryje.
1988-aisiais jau buvo atlikta bemaž pusė darbų, o tiesiant gatvę negailestingai aukota viskas, kas atsidūrė numatytame jos kelyje.
Matydami naikinamus medžius ir urbanistinį Panevėžio paveldą, žmonės – ir paprasti miestiečiai, ir specialistai – pakilo į kovą išsaugoti, ką miestas turi vertinga.
Imtasi rinkti parašus, buvo rašomi įvairūs kreipimaisi. Galiausiai 1989 metų birželio pabaigoje mieste įvyko piketas, siekiant sustabdyti senamiesčio niokojimą.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniosios muziejininkės Emilijos Juškienės teigimu, dar 1961 metais parengtame Panevėžio generaliniame plane numatyta rekonstruoti visą miesto centrą. Tai reiškė laidotuves tam, kas buvo likę iš gilios praeities – miesto senamiesčiui.
„Pradėti griauti čia stovintys dar neblogos būklės seni savitos architektūros namai, o jų vietoje kilo socialistinio modernizmo pastatai“, – pasakoja E. Juškienė.
Panevėžio architektūrinis-urbanistinis veidas po to jau niekada nebebuvo toks, kaip anksčiau.
1988 metais įpusėjus Respublikos gatvės tiesimo darbams, buvo iškilusi grėsmė ir garsios bajorų Moigių giminės originalios architektūros dar XIX amžiaus pabaigoje statytų raudonų plytų pastatų kompleksui. P. ŽIDONIO nuotr.
Užsimojo iš peties
Pasak E. Juškienės, 7-ajame dešimtmetyje suplanuota rekonstrukcija turėjo paliesti visą centrinę miesto dalį, ribojamą Respublikos, tuometės R. Čarno (dabar Vasario 16-osios), A. Domaševičiaus (dabar A. Smetonos) ir Klaipėdos gatvių. O didžiausios permainos laukė Respublikos gatvės.
Pagal planą ši gatvė turėjo driektis tiesiai nuo tuometės J. Balčikonio vidurinės mokyklos iki pat Klaipėdos gatvės ties dabartine Švč. Trejybės bažnyčia.
Šalia pakoreguotos Respublikos gatvės trasos turėjo iškilti ir naujai suprojektuotas pastatas – vadinamieji inžinierių namai.
Tad, E. Juškienės teigimu, 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje, vykdant paruošiamuosius darbus, plušėta iš peties: Respublikos, Birutės gatvėse masiškai griauti seni namai, guldyti medžiai.
„1988 metais įpusėjus gatvės tiesimo darbams, iškilo grėsmė garsios lietuvių bajorų Moigių giminės originalios architektūros dar XIX amžiaus pabaigoje statytų raudonų plytų pastatų kompleksui“, – pasakoja muziejininkė.
Į vieną tų pastatų neseniai buvo persikėlęs Panevėžio kraštotyros muziejus. Jis čia veikia iki šiol.
Ketinta nugriauti ne tik šią miesto centro puošmeną – raudonplytį muziejaus pastatą.
Sovietiniam „progresui“ kliudė ir žymių Panevėžio krašto žmonių namai – pedagogo, kompozitoriaus Mykolo Karkos ir jo sūnaus aktoriaus Gedimino Karkos namas dabartinėje A. Smetonos gatvėje.
Toks pat likimas laukė ir 1923-iaisiais statytos Panevėžio 1-osios pradinės mokyklos. Pastaraisiais metais šis istorinis pastatas panevėžiečiams labiau žinomas kaip mokyklų knygyno vieta ir neseniai duris užvėrusi „Sesių palėpė“.
Nedaug tetrūko, kad kultūros veikėjų Karkų namas A. Smetonos gatvėje irgi būtų nušluotas „progreso“. P. ŽIDONIO nuotr.
Žmonės sukilo
E. Juškienės teigimu, Sąjūdžio iškilimas ir sustiprėjimas tapo svaria paspirtimi apsaugoti architektūrinį Panevėžio veidą nuo galutinio sudarkymo.
„Tuo metu visoje Lietuvoje kilusio tautinio atgimimo bangos išjudinti bei padrąsinti miesto gyventojai susitelkė, kad išsaugotų istorinę Panevėžio dalį nuo tolesnio niokojimo“, – pasakoja ji.
Muziejininkės tvirtinimu, pirmiausia kreiptasi į tuometę miesto „valdžių valdžią“ – Vykdomojo komiteto pirmininką ir komunistų partijos mieste vadovą.
Toks sprendimas buvo priimtas miesto kultūros ir meno darbuotojų susirinkime, įvykusiame 1989 metų gegužės 17 dieną Dramos teatre.
Kreipimąsi pasirašė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio miesto tarybos Kultūros komisija.
Pasak E. Juškienės, miesto kūrybinės inteligentijos atstovai reikalavo atlikti kvalifikuotus tyrimus ir įvardyti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokie urbanistiniai elementai laikytini vertybėmis, o kokie beverčiais arba menkaverčiais.
Panevėžiečiai virė pykčiu: tuometė miesto valdžia atkakliai mėgino reanimuoti savo pasenusias idėjas ir sprendimus, nors neturėjo aiškios miesto plėtros koncepcijos.
„Juk visame pasaulyje miestų centrai paverčiami pėsčiųjų zonomis, iškeliant iš jų automobilių transporto magistrales“, – tą, muziejininkės pasakojimu, Panevėžio kultūrininkai pirmiausia ir bandė priminti miesto valdžiai. Jie siūlė nutraukti Respublikos gatvės tiesimo iki pat Klaipėdos gatvės darbus, o planuojamą griauti Moigių namų pastatų komplekso dalį perduoti muziejui.
Miesto centre kultūros aktyvistai regėjo tinkamą vietą kultūrinei erdvei – dailiųjų amatų kvartalui.
P. ŽIDONIO nuotr.
Ant kelmų – protesto žvakelės
Miesto tarybos narė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė – aktyvi pasakojamų įvykių dalyvė, tuo metu dirbusi J. Balčikonio mokykloje lietuvių kalbos mokytoja.
Ji buvo tarp panevėžiečių, bandžiusių išgelbėti Respublikos gatvės medžius.
„Turėjau labai aktyvių moksleivių, kurie dalyvavo folkloro būrelyje, – prisimena etnologė. – Su jais pakilome į akciją. Išėjome į gatvę deginti žvakučių ant nupjautų liepų kelmų.“
J. Masiulio knygyno link bėganti Respublikos gatvė buvo nelabai plati, palei ją stovėjo daugiau nei dabar pastatų. Ir ji visa buvo apsodinta medžiais.
„Augo daug senų liepų, – prisimena V. Vasiliauskaitė. – Kai jas pradėjo pjauti, mes išėjome protestuoti.“
Topolių alėjoje tarp buvusio vaikų darželio ir J. Balčikonio vidurinės mokyklos tuo laiku stovėjo gyvenamasis raudonų plytų pastatas. Jo griovimas irgi tapo akstinu protestuoti.
„Jis mums atrodė labai susijęs su senamiesčiu, su saugotina, paveldine miesto dalimi“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Reakcijos į šią pilietišką akciją ilgai laukti neteko – Lietuvos komunistų partijos miesto komitetas juk buvo įsikūręs kitoje gatvės pusėje.
Pirmasis sekretorius Narimantas Vaitkevičius atėjo protestuotojams paaiškinti „politikos“ – kodėl reikėjo pjauti medžius, kodėl dėl numatytos naujos Respublikos gatvės reikia aukoti senamiestį.
„Aš, kaip visuomenininkė, mokytoja, negalėjau ramiai žiūrėti pro langą į tai, kas daroma, – prisipažįsta V. Vasiliauskaitė, vėliau padėjusi rinkti parašus prieš Respublikos gatvės tęsimą. – Bet čia aktyvesni buvo Sąjūdžio aktyvistai, architektai, kurie konkrečiai žinojo, kas numatyta daryti, matė planus. Jų kova buvo aktyvesnė.“
1988-ųjų rugsėjį dabartine J. Balčikonio gimnazija masiškai kertamos liepos – neva Respublikos gatvei platinti – sukėlė didžiulį miestiečių pasipiktinimą ir protestus. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS (S. Vaičelio) nuotr.
Turėjo kitokią viziją
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio tarybos laikraštyje „Laisvas žodis“ galima rasti ne vieną to meto publikaciją apie Respublikos gatvės tiesimo sukeltą kontroversiją.
Vienoje, išspausdintoje 1989-aisiais, architektas Vytautas Praškevičius pasakojo dar 7-ajame dešimtmetyje sudarant Panevėžio centro detaliojo planavimo projektą siūlęs Respublikos gatvę nuo pat tuometės M. Margytės (dabar P. Puzino) gatvės palikti pėstiesiems, o apylanką daryti Kranto, A. Domaševičiaus gatvėmis.
Tačiau prieš architekto siūlymą buvo svaresnis tuomečio Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininko Broniaus Kačkaus žodis: Respublikos gatvę paversti magistraline.
„Taip, kad išėjus iš partijos miesto komiteto, nuo durų matytųsi naujai nutiestos Respublikos gatvės ašyje katedros bokštas“, – rašė anuomet V. Praškevičius.
Deja, išspausdinus publikaciją, dalis naujosios Respublikos gatvės trasos jau buvo nutiesta. Tačiau architektas ir toliau laikėsi nuomonės, kad bent naują jos atkarpą nuo dabartinės P. Puzino gatvės iki Topolių alėjos paversti pėsčiųjų zona. O viduryje įrengti žaliąją juostą, apsodinti liepomis, eismui palikti aplinkines gatves.
Šalia naujos gatvės planuotų statyti inžinierių namų V. Praškevičius siūlė atsisakyti. Architektui racionaliau atrodė tarp dabartinės J. Balčikonio gimnazijos ir jau nebeegzistuojančio vaikų darželio pastatyti suvenyrų ir prekių jaunavedžiams parduotuvę, kuri užstotų toliau nuo gatvės esančius jos visai nepuošusius gyventojų sandėliukus.
Dėl dar sovietmečiu sumanytos Respublikos gatvės rekonstrukcijos liūdnas likimas laukė ir 1923-iaisiais statytos Panevėžio 1-osios pradinės mokyklos pastato. P. ŽIDONIO nuotr.
Ginti Panevėžio stojo mokslininkai
Siekiant apsaugoti naikinti numatytą Panevėžio senamiestį pasitelkti net mokslininkai.
„Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Urbanistikos sektoriaus vedėjas Algimantas Miškinis teigė, kad realizuojant miesto generalinį planą bei miesto centro detaliojo plano projektą buvo sujaukta Panevėžio centrinė dalis, ji tapo nelogiška ir sudėtinga. Atsivėrė tradiciniam centro vaizdui neįprastos erdvės, suardytas būdingas perimetrinis užstatymo pobūdis, neapgalvotai nugriauti savitos architektūros mūriniai ir mediniai pastatai“, – sako E. Juškienė.
Mokslininkai įspėjo: jei ir toliau bus vadovaujamasi sovietmečiu parengtais planais, ši miesto centro dalis pasmerkta žūti.
Nauja Respublikos gatvės trasa ir šalia jos numatyti stambūs pastatai būtų visai sunaikinę senamiesčio vaizdą, kairiąją dabartinės A. Smetonos gatvės pusę.
Šiai Panevėžio daliai, anot E. Juškienės, jau iki to buvo padaryta nemenkos žalos.
Specialistų konstatuota, kad pavieniai mūriniai namai, statyti XIX amžiaus pabaigoje, buvo neseniai rekonstruoti ir rekonstrukcija faktiškai juos sunaikino paversdama „neaiškiais architektūriniais hibridais“.
Pokariu šioje vietoje nepagrįstai nugriauta nemažai originalių pastatų.
Griežtas verdiktas laukė ir planuotųjų inžinierių namų – mokslininkai nepritarė jų statybai.
Nauja Respublikos gatvės trasa ir šalia jos numatyti stambūs pastatai būtų visai sunaikinę senamiesčio vaizdą, kairiąją dabartinės A. Smetonos gatvės pusę. P. ŽIDONIO nuotr.
Vienas iš paskutinių
Mokslininkai ragino miesto valdžią atsisakyti Respublikos gatvės trasos keitimo, tinkamai rekonstruoti senuosius mūrinius ir medinius pastatus, kad šie neprarastų originalių detalių. Nebetinkamų gyventi namų vietoje ir laisvuose sklypuose siūlė statyti naujus pastatus, būdingus šiai erdvei.
Kaip 1989 metų spalį „Laisvame žodyje“ rašė architektas Rytis Račkauskas, šio miesto rajono planinė struktūra buvo išlikusi iš esmės tokia pati nuo XIX amžiaus iki šių dienų.
„Taigi, tai šiuo metu vienas paskutiniųjų dar išlikusių senajam Panevėžiui būdingų kampelių“, – pabrėžė jis.
„Europoje visur saugo senamiesčius, gatvių struktūrą. To norėjosi ir Panevėžyje. Bet liko taip, kaip liko: tą, kas sena, apgriovė, naujai šiek tiek padarė.“
G. Diržys
Pilietiška valia sustabdė buldozerį
Kai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio miesto tarybos Kultūros komisija paskelbė parašų rinkimo akciją, kuria siekta padaryti galą Panevėžio senamiesčio naikinimui, į Sąjūdžio miesto būstinę pradėjo plaukti lapai su panevėžiečių ryžtingai išreikšta valia.
E. Juškienės žiniomis, išlikę sąrašai su keliais šimtais gyventojų parašų dėl Respublikos gatvės rekonstrukcijos darbų nutraukimo.
„Juose nurodomos pasirašiusiųjų pavardės ir vardai, darbovietė, užimamos pareigos ir adresas“, – pasakoja muziejininkė.
Tekstai, po kuriais pasirašinėta, šiek tiek skyrėsi, tačiau visuose reikalauta to paties – stabdyti miesto centro urbanistinės struktūros ardymą.
Galiausiai, sako E. Juškienė, 1989 metų pabaigoje Panevėžio vykdomajame komitete įvyko išplėstinis posėdis dėl inžinierių namų projekto ir Respublikos gatvės tiesimo iki Klaipėdos gatvės. Jame nutarta visgi atsižvelgti į specialistų pareiškimus ir papildomai nagrinėti Panevėžio transporto schemą.
Taip panevėžiečiams pavyko pasiekti, kad Respublikos gatvė nebebūtų tiesiama iki pat Klaipėdos gatvės.
O jau spėta nutiesti naujoji jos atkarpa 1996 metais pavadinta nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjo, diplomato Juozo Urbšio vardu.
Į Kraštotyros muziejaus pastatus atsiremianti J. Urbšio gatvė – panevėžiečiams išlikęs priminimas apie sovietinės valdžios užmojus „modernizuoti“ miesto centrą. P. ŽIDONIO nuotr.
Miesto svetimkūnis
To meto įvykiuose dalyvavęs architektas Gintautas Diržys svarsto, kad daugiau nei tris dešimtmečius vaikščiodami J. Urbšio gatve žmonės taip įprato prie jos vaizdo, jog greičiausiai nė nebepastebi ją esant keistą.
„Ta gatvė driekiasi kaip svetimkūnis“, – sako architektas apie tuos 187 metrus, taip ir netapusius naująja Respublikos gatvės dalimi.
G. Diržio aiškinimu, sovietmečiu manyta, kad miestui reikia naujos plačios gatvės, kuri tarnautų eismui, tų laikų supratimu, būtų šiuolaikiška ir puikuotųsi naujais pastatais. Būtent taip, pasak architekto, buvo projektuojamas Panevėžio rajono savivaldybės pastatas, Santuokų rūmai – pagal dar tik būsimą naują Respublikos gatvę, kuri, statant šiuos pastatus, dar nė nebuvo nutiesta. Tad dabar jie stovi įstrižai istorinei struktūrai ir keistokai atrodo.
Senojo kvartalo struktūros tada niekas nevertino.
„Europoje visur saugo senamiesčius, gatvių struktūrą. To norėjosi ir Panevėžyje. Bet liko taip, kaip liko: tą, kas sena, apgriovė, naujai šiek tiek padarė“, – atsidūsta G. Diržys.
„Dabar nei luptas, nei skustas tas mūsų miestas“, – priduria architektas. Jis lig šiol apgailestauja, kad nepavyko išsaugoti viso senamiesčio.