Tikri miestiečiai Laura ir Giedrius Dapkai grįžę iš emigracijos patiems sau netikėtai gyvenimą apvertė aukštyn kojomis: įsikūrė atokiame kaime ir tapo arbūzų augintojais.
Panevėžiečių Lauros ir Giedriaus Dapkų šeima po šešerių emigracijos metų Didžiojoje Britanijoje nusprendė grįžti į gimtinę. Nenorėdami užsikrauti bankų paskolos naštos, sutuoktiniai iš santaupų įsigijo pusę namuko su žemės sklypu pačiame Panevėžio rajono pakraštyje – Ramygalos seniūnijoje esančiame Daniūnų kaime ir patiems sau netikėtai tapo arbūzų augintojais.
Buvę miestiečiai atvirauja, kad pirmieji tokio ūkininkavimo metai nebuvę lengvi, tačiau dabar mėgaujasi kaimo idile ir niekas jų nebeišviliotų į miesto šurmulį.
Paragavo emigrantų duonos
Septyniolika metų kartu per gyvenimą žengiantys Laura ir Giedrius Dapkai ir patys anksčiau nebūtų patikėję, kad gyvenimo pilnatvę suras atokiame kaime.
Prieš kone dešimtmetį, kaip ir nemaža dalis jaunų lietuvių, Laura ir Giedrius geresnio gyvenimo ieškoti patraukė į Didžiąją Britaniją.
Kaip sako Laura, tuo metu jie dar neturėjo vaikų, tad ir prarasti nebuvo ko – bet kada galėjo nusipirkti lėktuvo bilietą atgal. Gal ir toliau šeima būtų likusi šioje šalyje, jei ne visas kortas sumaišiusi pandemija.
„Tuo metu jau laukiausi antrojo sūnaus, dirbti nebegalėjau, o sėdėti uždarytai namuose nesinorėjo. O ir gimtųjų namų, šeimos ilgesys buvo didžiulis. Susikrovėme daiktus ir grįžome į Lietuvą“, – pasakoja jauna moteris.
Anot Lauros, nors Anglijoje jie turėjo darbus, draugų, bet visuomet ten jautėsi svetimi. Ją itin stebino Anglijos sveikatos sistema ir, kaip sako emigrantė, atsainus požiūris į žmogaus sveikatą, su tuo taikstytis dar sunkiau tapo atsiradus vaikams. Be to, ją itin vargino ir atvykėlių iš trečiųjų šalių gyvenimo būdas, netvarka.
„Tas suspaustumas mieste labai vargino. Ilgainiui supratome, kad ten ne mūsų kraštas, ten ir liksime tik emigrantai. Patys anglai keliasi gyventi į ramesnius kaimelius. Man visuomet patikdavo, kaip jie tvarkosi ir puoselėja savo sodus. O miestuose – didelė netvarka, kurią padarė atvykėliai iš trečiųjų šalių“, – kalbėjo L. Dapkuvienė.
Kuklesnis, bet nuosavas stogas
Jau grįždama iš emigracijos Laura vyrui sakiusi, kad nesvarbu, kur bus jų naujieji namai, svarbiausia, kad būtų bent lopinėlis žemės, į kurią galėtų suleisti rankas, užsiauginti savų daržovių.
„Man visuomet patiko „žaisti“ su žeme, pačiai kažką užsiauginti“, – šypsosi L. Dapkuvienė.
Naujų namų paieškos ilgai netruko – jauna šeima už itin patrauklią kainą aptiko parduodamą pusę namelio pačiame Panevėžio rajono pakraštyje.
Nors namas buvo be jokių patogumų, seniai nematęs remonto, o iki Panevėžio geras gabalas kelio, sutuoktinių tai neišgąsdino.
„Pagalvojome, jauni esame, po truputį susitvarkysime. Ateityje planuojame įsirengti ir antrą aukštą. Nenorime būti įsipareigoję bankams, geriau gyvensime kukliau, bet būsime nepriklausomi. Nors čia pats rajono pakraštys, bet mes įpratę prie didelių atstumų.
Gyvendami Anglijoje į darbą vykdavome po valandą, o čia – vos pusvalandis kelio iki Panevėžio. Šiuos namus įsigijome kaip pradinę stotelę, bet taip ir užsilikome. Dabar džiaugiamės šiuo sprendimu“, – kalbėjo Daniūnuose įsikūrusi pora.
Tiesa, pirmais metais buvo atsiradęs noras vėl emigruoti. Kaip sako Laura, teko mokytis gyventi kiek kitaip – lyginant su Anglijoje gaunamais atlyginimais, Lietuvoje jų pajamos gerokai kuklesnės.
„Net buvo minčių grįžti atgal, bet kažkaip taip ir likome. Juk čia jau turėjome stogą virš galvos, nereikėjo mokėti nei nuomos, nei bankui paskolos. Visuomet norėjome, kad vaikai galėtų laisvai lakstyti kieme. Matome, kad jauni žmonės ir vėl atranda gyvenimo kaime privalumus. Ir mūsų pažįstamų rate nemažai tokių, kurie grįžę iš emigracijos ar didmiesčių keliasi gyventi į kaimą“, – kalba L. Dapkuvienė.
Laura Dapkuvienė. G. Kartano nuotr.
Mėgsta eksperimentuoti
Kartu su namo dalimi sutuoktiniai įsigijo ir 12 arų dirbamos žemės.
Lauros teigimu, savo reikmėms jie užsiaugina visas daržoves, bet vis norėjosi pamėginti ir ką nors egzotiškesnio.
Tad pirmaisiais ūkininkavimo metais moteris pasodino ir penkis arbūzų daigelius – o gal eksperimentas pavyks.
Ir išties – rudeniop šeima galėjo skanauti savo pačių užaugintų arbūzų.
O netrukus L. Dapkuvienė susipažino su garsiausia Panevėžio rajone arbūzų augintoja Vilma Rakauskaite-Žukiene, gyvenančia kone kaimynystėje. Gavusi vertingų patarimų, Laura nusprendė plėsti savo arbūzų ūkį.
„Pagalvojau, jeigu ji gali, kodėl negaliu aš, tuo labiau kad mūsų vaikai – tikri arbūzų maniakai“, – juokiasi L. Dapkuvienė.
Tad jau pernai jos darže lapojo 60, o šiemet – ir visi 120 daigų. Iš jų Laura nurinko apie pusantros tonos skaniųjų kamuoliukų.
Kai kurie milžinai perkopė ir dešimties kilogramų svorį.
Per tuos trejus arbūzų auginimo metus moteris atradusi geriausias mūsų klimatui tinkančias veisles, o jų išbandė net septyniolika.
„Auginome net oranžinius arbūzus, bet nusivylėme jais – nuotraukose atrodė pasakiškai, užaugo tikrai dideli, bet beveik visas arbūzas – vien žievė, nėra ką valgyti“, – apie eksperimentus arbūzų lysvėse pasakoja L. Dapkuvienė.
Lepina dilgėlėmis ir pelenais
Arbūzų augintojos teigimu, šių vis dar kiek egzotiškų vaisių gali užsiauginti kiekvienas.
Užtenka iš kitų augintojų nusipirkti daigelių, juos pasodinti į žemę gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Arba patiems bandyti daigintis sėklytes – geriausia tą daryti šiltai prie krosnies ar orkaitėje.
„Kad būtų geras derlius, pirmiausia reikia saulėtos vasaros. Pernai irgi buvo ganėtinai gera vasara, bet dalį derliaus sunaikino kruša. Pagal kitų arbūzininkų rekomendacijas tręšiau universaliomis trąšomis, o šiemet bandžiau auginti visiškai natūraliai – iš pradžių laisčiau dilgėlių raugu, o pradėjus megztis arbūzams – pelenų ištrauka. Pasirodo, galima arbūzus auginti ir Lietuvoje visiškai natūraliai, be jokių cheminių trąšų“, – patirtimi dalijasi L. Dapkuvienė.
Šeima dabar užsiaugina tiek arbūzų, kad užtenka ne tik patiems smaguriauti, artimiesiems pavaišinti, bet ir parduoti.
Laura derlių pardavinėja po 1,5 euro už kilogramą. Nors būta, kurie stebėjosi tokiu „plėšikavimu“, mat prekybos centrai vasarą siūlo geras nuolaidas arbūzams, bet paragavusieji ekologiškai augintų gėrybių sugrįžta vėl ir vėl.
Mat vietiniai arbūzai savo sultingumu, saldumu ir traškumu net negali konkuruoti su atvežtiniais.
„Tokio kiekio arbūzų, net ir valgydami vien tik juos pusryčiams, pietums ir vakarienei, vis tiek vieni neįveiktume. Nors kai karšta – tai pats geriausias maistas. Užteko vos porą kartų pasiūlyti mūsų augintų arbūzų, ir dabar patys pirkėjai atvažiuoja, perka tiesiai iš namų“, – šypsosi pašnekovė.
Šiuo metu Laura darbuojasi tik šeimos ūkyje ir auginanti du sūnus – Kajų ir Oskarą, tad džiaugiasi bent taip prisidedanti prie šeimos biudžeto. Tačiau jau planuoja ieškotis darbo – kaip tik siekia įgyti vairuotojo pažymėjimą.
G. Kartano nuotr.
Trumpas sezonas
Laura – puiki kulinarė, ne tik žiemai priruošianti įvairiausių daržovių atsargų, bet ir mokanti palepinti namiškius itin gardžiais pačios keptais tortais. Šią aistrą ji atradusi gimus vaikams, o galbūt ateityje tai taps ir jos profesiniu keliu.
„Mokėti už vaiko gimtadienio tortą po 70–80 eurų šiek tiek daugoka, tad nusprendžiau pati išmokti kepti. Mano tortai – tik iš naminių kiaušinių, savo ar kaimynų darže rastų gėrybių“, – siūlydama pasivaišinti jos konditeriniu šedevru, pasakoja L. Dapkuvienė.
Tiesa, arbūzai, kad ir kokie būtų saldūs, anot jų augintojos, netinkami nei uogienėms virti, nei kitaip paruošti.
„Tiek anyta, tiek ir mano mama bandė iš arbūzų gaminti cukatas, kitaip juos apdoroti žiemai, bet nieko neišėjo. Arbūzas iš esmės yra valgomas ką tik nuskintas“, – pasakoja Laura.
Pasak jos, paprastai arbūzais galima mėgautis iki šalnų, bet jų sezono trukmė labai priklauso ir nuo veislės.
Pavyzdžiui, ankstyvosios veislės visai negali stovėti – tokius arbūzus reikia valgyti iš karto.
„Šiemet derlius gana greitai baigėsi, mažučių arbūzų darže dar daug yra, bet jie jau nebeužaugs. Arbūzų sezonas trumpas, tad per vasarą stengiamės jų atsivalgyti iki kito“, – šypsosi L. Dapkuvienė.
