Iš Mažeikių į Panevėžį dar būdama mokinukė atvykusi Ilona Rimšienė nė sapnuoti nesapnavo, kad kada nors Aukštaitijos sostinę vadins savo namais.
Jauną mergaitę, svajojančią apie krepšininkės karjerą, anuomet Panevėžys pasitiko ne itin svetingai: tik žemaitiškai kalbėjusiai Ilonai teko laužyti liežuvį, kol pramoko aukštaičių tarmės. O ir įsitvirtinti krepšinio aikštelėje buvę išties sunku.
Visgi antrą progą Panevėžiui davusi žemaitė dabar nieko nekeistų: čia ir mylimas darbas, šeima, draugai – tiesiog jaukūs namai, kuriuose ji jaučiasi laiminga.
Oranžinio kamuolio ritmu
Šiandien Ilona Rimšienė – ne tik Panevėžyje, bet ir gerokai plačiau žinoma krepšinio specialistė, ugdanti jaunąsias čempiones, įvairių amžiaus grupių Lietuvos mergaičių ir merginų rinktinių nares, į platųjį krepšinio pasaulį jau išleidusi tris auklėtinių kartas.
Galbūt ne visos tapo garsiomis krepšininkėmis, bet Ilonai svarbiau, jog pavyko užauginti gerus ir trokštančius žinių žmones.
Su buvusiomis auklėtinėmis I. Rimšienė ir šiandien palaiko ryšį. Džiaugiasi, jog šios nepamiršo trenerės, ir vis pasvajoja kada nors visas suburti į krūvą – pasimatyti, pabendrauti, prisiminti senus laikus.
Pati Ilona į krepšinį atėjo dar gyvendama Mažeikiuose – pasekusi sesers pavyzdžiu. Treniravosi pas šviesaus atminimo trenerį Juozą Žiaukrą.
Kai buvo 7-okė, į Mažeikius ieškoti jaunųjų krepšinio perliukų atvyko tuometės Panevėžio sporto mokyklos treneris. Tąsyk įveikti normatyvų barjero Ilonai nepavyko – į Aukštaitiją tobulintis išvyko jos gera draugė iš gretimo kaimelio.
„Manęs nepakvietė. Aišku, man, vaikui, tada buvo didelis skaudulys. Viduje labai skaudėjo, bet kartu tarsi užsikūrė visos mano ambicijos: nesvarbu kaip, bet ir aš turiu ten patekti“, – prisimena I. Rimšienė.
I. Rimšienės turtas – auklėtinės, su kuriomis ji skina pergales krepšinio aikštelėje. Asmeninio archyvo nuotr.
Protestas prieš šeimą
Ir iš tiesų – reikėjo tik šiek tiek luktelėti, kol vienas vienintelis Mažeikių ir Skuodo merginų komandų susitikimas padės įgyvendinti svajonę.
Tąsyk rungtynes stebėjo nusipelnęs Panevėžio treneris Valdys Alekna, išugdęs ne vieną Lietuvos krepšinio legendą. Pastebėjęs aukštaūgę žemaitę, pakvietė atvykti į Aukštaitijos sostinę gludinti žaidimo įgūdžių.
„Iš karto sutikau, – prisimena I. Rimšienė. – Labai norėjau, tiesiog degiau ta mintimi. Juolab kad ten jau buvo išvykusi ir manoji draugė.“
Tačiau pilnametystės nesulaukusios moksleivės pareiškimas artimiesiems, kad ketina trenktis į kitą Lietuvos galą už daugiau nei 150 kilometrų, sulaukė pasipriešinimo.
„Namiškiai net neišleido – sakė, kur tu ten važiuosi, kažkur į Panevėžį, kokią čia nesąmonę sugalvojai, kas čia per krepšinis išvis! O aš pasakiau tiesiai šviesiai: jei manęs neišleisite, aš iš namų pabėgsiu. Buvau tikrai pasiutusi“, – dabar juokiasi krepšinio trenerė.
Vieną vakarą Ilona nusprendė šeimos narius netgi pagąsdinti: specialiai namo grįžo gerokai vėliau nei įprasta.
„Leidau suprasti, kad tikrai susirinksiu daiktus ir išvažiuosiu, jeigu manęs neišleis. Turėjau labai didelių tikslų ir ambicijų, dėl jų tada viską padaryti buvau pasiryžusi“, – sako Ilona.
Antrą progą Panevėžiui davusi Ilona dabar nieko nekeistų: ji čia laiminga. P. Židonio nuotr.
Lyg amerikietiškaisiais kalneliais
Visgi išsvajotasis Panevėžys mergaitę iš Žemaitijos pasitiko visai ne taip, kaip ji tikėjosi.
„Atvažiavus buvo labai sunku. Visos merginos jau buvo susigyvenusios, o aš naujokė, paprasta mergaičiukė iš kaimo. Ir dar kalbanti žemaitiškai! Aukštaitiškai apskritai nemokėjau“, – šypsosi pasakodama I. Rimšienė.
Ir prisipažįsta greitai supratusi, jog net ir puoselėjant didžiulę svajonę gali nepavykti taip lengvai prasimušti.
„Buvo toks laikotarpis, kad iš Panevėžio norėjau išvažiuoti neatsigręždama – nelabai man čia sekėsi, – atvirauja trenerė. – Bet paskui mūsų visą krepšinio skyrių iškėlė į Vilnių, viskas susitvarkė.“
Sostinėje Ilona baigė dvylika klasių, o ir karjera pagaliau įsisiūbavo: kelerius metus iš eilės Ozo gimnazijai atstovavusios krepšininkės džiaugėsi pelnytais čempionių vardais.
Baigusi mokyklą I. Rimšienė pradėjo ginti legendinės Vilniaus „Kibirkšties“ dublerių komandos garbę. Tobulinosi pas žinomas krepšinio meistres, vieną tituluočiausių žaidėjų ir trenerių Lietuvoje Angelę Rupšienę ir daugkartinę krepšinio čempionę Jūratę Kaluškevičiūtę-Lill.
Planus sugriovė trauma
Kartu su komanda Ilona išmaišė kone visą Sovietų Sąjungą, bet ilgainiui jos kelias ir vėl nuvingiavo į Panevėžį. Čia krepšininkė stojo ginti Aukštaitijos sostinės moterų ekipos garbę.
Tačiau neilgai trukus sekė visą gyvenimą pakeitęs sukrėtimas. Tada tik 25-erių sulaukusi Ilona patyrė rimtą traumą.
Pripažinti, kad krepšinio batelius teks kabinti ant vinies, buvo vienas sunkiausių dalykų.
„Plyšo kryžminiai raiščiai, meniskas, – vardija I. Rimšienė. – Man nesėkmingai atliko operaciją. Iš viso turėjau keturias kelio operacijas, bet dar vis kabinausi, individualiai dirbau namuose, bandžiau atsistatyti. Nepavyko. Paskui supratau, kad reikia dar ir gyventi, vaikščioti, ne tik krepšinį žaisti.“
Tada sportininkė jau buvo sukūrusi šeimą, augino sūnų Tomą.
„Gyvenime įvyko perversmas – reikėjo kažką daryti, uo nors užsiimti, – prisimena Ilona. – Bet dar netikėjau, kad taip anksti teks baigti karjerą. Buvo labai apmaudu.“
Kad neužsisėdėtų namuose, I. Rimšienė įstojo į Panevėžio kolegiją, baigė kūno kultūros ir pradinio ugdymo studijas.
Jaunai įgūdžių neturinčiai specialistei ne kartą teko įrodinėti, jog yra ne iš kelmo spirta.
Iš pradžių ji bandė įsidarbinti Panevėžio sporto centre, bet tąkart vietos neatsirado. Progą gavo tik vėliau. Ir dabar jau daugiau nei du dešimtmečius ugdo jaunuosius krepšinio talentus.
„Man atrodo, kad aš visą laiką širdyje žinojau, kad čia yra mano vieta“, – svarsto žinoma krepšinio specialistė.
Pralaužė ledus
Nors šiandien I. Rimšienė turi visą būrį auklėtinių, su kuriomis skina medalius, gina ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos garbę Europoje, pati pradžia buvo ne iš lengvųjų.
Mergaičių krepšinis tada nebuvo labai populiarus, nepatyrusiai trenerei teko sunkiai įtikinėti būsimas krepšininkes, kad išvis pas ją ateitų treniruotis.
„Pradžia buvo tikrai sudėtinga, – neneigia Ilona. – Nebuvo įdirbio, niekas manęs nežinojo, labai sunku buvo mergaites prišnekinti bent pabandyti. Dieve, eidavau per visas Panevėžio mokyklas, kad tik tų vaikų grupelę surinkčiau!“
Tiesa, priduria, būta ir savų privalumų: iki skausmo pažįstamuose mokyklų koridoriuose mezgėsi ir draugystės.
„Vaikščiojau po tas mokyklas tiek, kad visos kūno kultūros mokytojos tapo draugėmis“, – juokiasi pasakodama.
Bėgant metams I. Rimšienė užsitarnavo ir vardą, ir pagarbą.
„Dabar jau ir buvusios mano auklėtinės savo vaikus atveda“, – šypsosi trenerė.
Kartų skirtumų nepastebi
Į plačiuosius krepšinio vandenis I. Rimšienė jau spėjo išleisti tris jaunųjų krepšininkių kartas.
Anot Ilonos, ji nė vienos neišskirtų kaip geresnės ar blogesnės: visos jos skirtingos, bet kartu ir panašios.
„Aišku, laikai keičiasi. Tiesiog prisitaikai prie pokyčių. Visi kartoja, kaip vaikus keičia technologijos, o man jie normalūs ir geri vaikai. Turbūt pas mane tik tokie ateina – jeigu ir ateina blogi, jie neužsibūna“, – juokauja trenerė.
Ilona neslepia: pas ją treniruojantis privalu laikytis taisyklių, iš auklėtinių ji reikalauja drausmės, įdėti darbo ir siekti maksimumo.
„Man atrodo, kad esu gana griežta trenerė, bet kartais sūnus sako: mama, tu savo vaikų taip nebelepink“, – šypsosi I. Rimšienė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pamokos aikštelėje
Jokio sėkmės recepto, kaip išauginti talentus, krepšinio trenerė prisiekia neturinti. Sako, tiesiog kartais gyvenime gerai sukrenta kortos.
Nežino ji ir stebuklingo recepto, kaip rasti kelią į vaikų širdis – tiesiog stengiasi su kiekviena nuoširdžiai bendrauti ir suburti tvirtą komandą.
„Dabar renku naują mažyčių mergaičių grupę. Joms ir žaidimėlių daugiau duodu. Aš pati visose treniruotėse su jomis lakstau po prakaitu. Mano tikslas – per pirmus porą metų jas sulipdyti į tikrą kolektyvą“, – dėsto Ilona.
Aikštelėje tobulinami ne tik krepšinio įgūdžiai, bet mokomasi tarpusavio bendravimo, komandinio darbo, vieningumo.
„Jau pačias mažiausiąsias mokau, kad privalu ir su ta mergaite žaisti, ir prieš tą žaisti, ir su ta draugauti, ir ne tik savo draugei kamuolį mesti. Komanda turi būti kaip kumštis – mergaitės viena už kitą kovoti, neleisti niekam skriausti“, – kalba trenerė.
Anot krepšinio specialistės, daug priklauso ir nuo komandos lyderio – kiek jis pasiruošęs savęs atiduoti kolektyvui ir ar norės jį aplink save burti.
„Jei jis vaikščios nosį užrietęs, pasipūtęs – nieko nebus. Nebus tvirto branduolio, nebus ir rezultato“, – ne sykį įsitikino I. Rimšienė.
P. Židonio nuotr.
Kitokie vaikai
Nors pačių jauniausių krepšininkių ugdymas kelia bene daugiausia iššūkių, darbas su mažylėmis trenerei itin prie širdies.
„Vyresnės kartais jau pasidaro kaprizingos, priešgynos. Norisi patarti, padėti, bet, žiūrėk, dar ir velnių gausi, – juokiasi. – O mažytės klauso, labai greitai mokosi, yra labai šiltos ir mielos.“
Ilona neabejoja, jog darbas su vaikais – ne kiekvienam, bet pati jaučiasi atradusi savo vietą gyvenime.
Trenerės manymu, kiekvienas vaikystėje turėtų lankyti kokio nors sporto treniruotes – nesvarbu, ar tai būtų krepšinis, ar tinklinis, ar kita sporto šaka. Sportas vaiką stiprina ir fiziškai, ir emociškai, moko pasitikėti savimi, pakovoti už save ir kitus, galų gale – planuoti dienotvarkę.
„Jeigu aš būčiau darbdavys ir pas mane ateitų du kandidatai į tą pačią vietą, aš nedvejodama rinkčiausi tą, kuris lankė komandinį sportą. Tokie vaikai užaugę yra kitokie, moka bendrauti, būti komandos dalimi. Dabar bendraudama su vaikais aš jau galiu pasakyti, kad šitas tikrai sportuoja, šitas – irgi. Sportas labai daug duoda, jis ugdo asmenybes“, – sako Ilona.
P. Židonio nuotr.
Gyventi krepšiniu
Paklausta, ar lengviau būti krepšinio žaidėja ir varinėti kamuolį po aikštelę, ar pačiai mokyti jaunąją kartą žaidimo paslapčių, I. Rimšienė šypteli.
„Sakyčiau, kad žaidėja būti lengviau, – prisipažįsta. – Žinai, dėl ko dirbi, žinai, ko nori, ko sieki ir dėl ko tą darai. O būti treneriu – Dieve, kiek reikalų! Nes tu dar ir kineziterapeutas, ir psichologas viename asmenyje – viską darai vienas pats.“
Trenerė sako, kad net prieš užmigdama ir naktimis kartais ir krepšinio derinius galvoje dėlioja, ir vaikus po aikštelę rikiuoja.
„Aš tiesiog gyvenu krepšiniu“, – šypsosi I. Rimšienė.
Anksčiau, kai dar turėjo prabangą atostogauti net kelis vasaros mėnesius, pamena, į darbą lėkdavo it su sparnais.
„Visos pedagogės aikčioja, kad jau į darbą reikia, o aš – kaip noriu, kaip gerai, kaip savo vaikų pasiilgau!“ – juokiasi Ilona.
Dabar visos atostogos parduotos Lietuvos mergaičių rinktinėms ir darbui trenerių štabe. Kitų metų vasara nebus išimtis, nes pajėgiausios jaunosios šalies krepšininkės varžysis dėl aukso Europos čempionate.
Darbas ne kiekvienam
Ilona neslepia: būna dienų, kai ir krepšinio, ir treniruočių, ir kone kasdienių išvykų į rungtynes pasidaro per daug. Tuomet tenka įkrauti išsekusią bateriją. Jau įsitikino, jog geriausias vaistas – laikas.
„Būna visko – mes irgi žmonės, – sako. – Bet pareini namo, praeina laiko, tiesiog viskas viduje nurimsta ir kitą dieną atrodo, kad nieko tokio ir nebuvo.“
I. Rimšienė šeimoje nėra vienintelė, deganti aistra krepšiniui. Mamos pėdomis seką ir sūnus Tomas.
„Žinot, auginau kitus vaikus, tad labai mažai laiko turėjau savajam. Jis turbūt toks ir liko nuskriaustas mano dėmesio trūkumo, – svarsto Ilona. – Dabar žaidžia krepšinį Italijoje ir jam visai neblogai sekasi. Į Panevėžį grįžta tik atostogų vasarą.“
Ar trenerė linkėjo tokio paties kelio ir savo atžalai?
„Kai pradėjau dirbti trenere, labai to norėjau, – prisipažįsta Ilona. – Bet dabar suprantu, kad aš buvau kiek egoistė – jeigu man patinka, kitam irgi turi patikti. Trenerio darbas labai nedėkingas: neturi savaitgalių, neturi laisvų vakarų, nes namo grįžti, kai visi jau eina miegoti. Dabar to savo sūnui nelinkėčiau.“
P. Židonio nuotr.
Prisijaukino miestą
Kai atvyko į Panevėžį, I. Rimšienė kartojo, kad galėtų gyventi bet kur, tik ne čia. Bet ir miestas, ir jo žmonės jai tapo savi.
„Nieko nebekeisčiau, – tvirtina trenerė. – Puikus tas Panevėžys, miestas kasdien gražėja, mano draugai čia, viskas čia vietoje. Aš save laikau tikra panevėžiete.“
Ji jau įsitikino, kad kaip krepšinio aikštelėje, taip ir gyvenime vienos laimės ir pilnatvės piliulės nėra.
„Laimėjai rungtynes – gerai, laiminga. Bet turi laimėti visą čempionatą, kad būtum dar laimingesnė. Taip ir gyvenime. Šeimoje turi būti harmonija, mylimas darbas, artimi žmonės šalia. Tada bus ir laimė“, – sako krepšinio specialistė.