Didžiausiose pasaulio scenose stulbinamu virtuoziškumu publikos dėmesį prikaustantis 36-erių panevėžietis pianistas Rokas Valuntonis Panevėžio gimtadienio proga solinį rečitalį sugrojo gimtojo miesto publikai.
Šiam fortepijono virtuozui atviri keliai į pasaulines koncertų sales, tačiau sugrįžti į miestą, kur ir gimė jo meilė klasikinei muzikai, R. Valuntoniui visuomet be galo gera.
Atvedė tėvai
Lietuvos vardą pasaulyje garsinantis pianistas R. Valuntonis jau aštunti metai gyvena Londone. Iš čia patogu pasiekti bet kurį pasaulio kampelį – Roko vaizdingos fortepijono garsų interpretacijos sušildo įvairių šalių publiką nuo Meksikos iki Kinijos.
Ir nors garsaus pianisto gyvenimas kruopščiai sudėliotas nuo koncerto iki koncerto, kasmet jis bent kartą ar porą randa galimybių atvykti į gimtąjį Panevėžį. Tik dažniau ne su savo soliniais pasirodymais, o aplankyti čia gyvenančių tėvų.
„Nepatikėsite, bet čia sugrįžus man didžiausias malonumas sėstis prie automobilio vairo ir išvažiavus iš miesto tiesiog mėgautis važiavimu ir nuostabiais gamtos vaizdais. Londone visos trys eismo juostos tiesiog užkimštos automobiliais, ten vairavimą lydi nuolatinis stresas“, – palygino R. Valuntonis.
Grįžti į gimtąjį Panevėžį garsiam fortepijono magui visuomet gera ir dėl čia paliktų sentimentų bei prisiminimų.
Juk būtent šiame mieste gimė jo aistra klasikinei muzikai. Jį, dar septynmetį, į Muzikos mokyklą atvedė mama. Rokas šypsosi pasirinkimo neturėjęs. Kadangi tėtis – garsus šotokan karatė sportininkas, treneris, Lietuvos karatė federacijos prezidentas, sūnus privalėjo lankyti karatė būrelį. O mama, mėgstanti literatūrą, muziką, apskritai kultūrą, troško suteikti atžaloms įvairiapusiškesnį muzikinį lavinimą, todėl sūnų, o vėliau ir jaunesnę Roko seserį Neringą nuvedė į Panevėžio muzikos mokyklos fortepijono klasę, pas daugybę talentų išugdžiusią pedagogę Gražiną Beleckienę. Roko sesuo Neringa taip pat tapo garsia pianiste.
„Kai tau septyneri, neturi kito pasirinkimo, tik klausyti tėvų. Lengva tikrai nebuvo, nes mokytoja buvo be galo reikli, nuo mažų dienų teko važinėti į įvairiausius koncertus. Tikrai entuziazmu nedegiau, kai draugai kviesdavo į kiemą paspardyti kamuolio, o man reikėdavo mokytis groti“, – prisimena panevėžietis.
Talentingasis pianistas savo miesto nepamiršta, juk čia gimė jam visus kelius atvėrusi meilė muzikai. P. ŽIDONIO nuotr.
Pabaigti iki galo
Dabar Roko Valuntonio vardas žinomas klasikinės muzikos gerbėjams kone visame pasaulyje.
Bet per tuos metus Muzikos mokykloje ne kartą buvo akimirkų, kai jam norėjosi tiesiog mesti muzikavimą. Tačiau tėvai auklėjo taip, kad visuomet reikia baigti pradėtus darbus. Tad Rokas prižadėjo užbaigti mokslus Muzikos mokykloje. Nemesti pradėto kelio, svarsto pianistas, galbūt padėjo smalsumas ir jo savotiškas užsispyrimas.
„Groti Bacho fugas, kai daug melodijų ir jos viena su kita persipynusios, tikrai nelengva, ypač kai esi jaunas, neturintis kantrybės. Bet aš buvau tas vaikas, kuriam rūpėjo išsiaiškinti, kodėl ta užduotis tokia sunki, ar aš tikrai jos neįveiksiu. Toks noras įveikti užduotį ir padėdavo išsėdėti ilgas valandas prie pianino“, – pasakoja R. Valuntonis.
Savotiškas lūžis įvyko tuomet, kai jaunasis talentas pajuto, kad skambinti jam sekasi vis geriau ir geriau. Kaip teigė R. Valuntonis, šioje srityje nebūna greitų rezultatų, kaip dažnai norima. Kad muzika galėtų būti jo gyvenimo kelias, aiškiausiai pajuto paauglystėje, kai teko garbė Muzikiniame teatre kartu su Panevėžio kameriniu orkestru sugroti Volfgangą Amadėjų Mocartą.
Tai buvo vienas pirmųjų jo laimėtų svarbių konkursų. Simboliška, kad jam atiteko ir šio konkurso prizas – laikraščio „Panevėžio balsas“ prenumerata.
„Tuomet užliejusį malonumą iki šiol prisimenu. Po šio koncerto Panevėžio muzikiniame teatre supratau, kad tikrai norėčiau tęsti muzikinę veiklą, nors iki tol maniau, kad mano muzikavimas baigsis su mokyklos baigimu. Pasirodo, muzika turi stebuklingą galią, nuo kurios sudėtinga atsiplėšti“, – kalba R. Valuntonis.
Londone šiuo metu gyvenantis ir visame pasaulyje intensyviai koncertuojantis panevėžietis Rokas Valuntonis gimtojo miesto publikai surengė išskirtinį solinį rečitalį. P. ŽIDONIO nuotr.
Sėkmės receptas
Kaip muziką jo asmenybę formavo ir mokslai Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. O būdamas šešiolikametis paliko tėvų namus ir išvyko mokytis į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją Vilniuje.
„Mudu su seserimi labai anksti tapome savarankiški. Neringa į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją išvyko dar jaunesnė. Bet tai nėra blogai – kuo anksčiau vaikai tampa savarankiškesni, tuo geriau“, – neabejoja R. Valuntonis.
Toliau sekė bakalauro ir magistrantūros studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, panevėžietis taip pat tobulinosi Sibelijaus akademijoje Helsinkyje, Paryžiaus aukštojoje mokykloje „La Schola Cantorum“, „Guildhall School of Music & Drama“ Londone bei pas garsiausius Lietuvos ir pasaulio pianistus.
Ko reikia, kad taptum pasaulyje žinomu ir vertinamu muziku, anot Roko, vieno recepto nėra. Žinoma, talentas reikalingas, bet be darbo ir disciplinos, anot jo, nieko nebus.
Alinamas darbas gali būti tik laiko švaistymas, jeigu nebus talento, noro, užsidegimo, tam tikrų ambicijų. O kartais tereikia laimėti kokį prestižinį konkursą, kad kelerius metus būtum savo šlovės viršūnėje.
„Nepasakyčiau, kad esu labai talentingas, man visuomet reikėjo įdėti nemažai darbo. Bet kalbant apie karjerą ir koncertų skaičių, kartais tai ne tavo talento, o atsitiktinumo ar sėkmės dalykas. Yra be galo talentingų muzikantų, kurie negali džiaugtis dideliu koncertų skaičiumi. Muzika, kūryba – ne sportas, kuomet tavo pergalę nulemia greitis ir centimetrai. Muzika yra menas, kurį galima sukurti vienokį ar kitokį. Tikiu, kad kiekvienas muzikantas gali atrasti savo publiką. Jeigu randi savo klausytoją, gali iš to gyventi ir tau nebūtina būti pačiam geriausiam“, – mano fortepijono virtuozas.
Rokui Valuntoniui plojimai jau daug metų skamba ne tik didžiausiose Lietuvos, bet pasaulio koncertų salėse. P. ŽIDONIO nuotr.
Scenos adrenalinas
Talentingasis pianistas šypsosi, kad pradėjus eiti scenos keliu labai sunku sustoti. Nuo adrenalino, kuris užplūsta kiekvieną kartą lipant į sceną, išsivysto savotiška priklausomybė.
„Kiekvieną kartą lipdamas į sceną vis dar jaučiu jaudulį, bet tai labai žmogiška. Būtų blogai, jei to jausmo nebeliktų. Tai ne baimė, o adrenalinas. Atlikimo menas turi kažkokios magijos. Išėjimas į sceną pareikalauja daug jėgų, nervų, bet komunikacija su publika yra unikalus dalykas, tai, ko niekur kitur tikriausiai nerasčiau ir negalėčiau patirti“, – svarsto R. Valuntonis.
Pianistai dažniausiai nekuria muzikos, tik interpretuoja jau kitų sukurtus kūrinius. Medžiagos, kurią reikia atsiminti, kiekis didžiulis, kartais būna ir techniškai sudėtingų dalykų, bet kūrinį, pasak Roko, svarbu ne tik techniškai gerai atlikti, bet ir perleisti per save, transliuoti tam tikrą emocinę žinutę klausytojams.
Kartais įvyksta komunikacija su publika, o kartais ne. Ir tai priklauso ne tik nuo pianisto, bet ir publikos, kuri, kaip pastebi R. Valuntonis, visame pasaulyje labai skirtinga. Pavyzdžiui, Ispanijoje ar Meksikoje klausytojai labai entuziastingi, ploja, šaukia, emocingai dėkoja už pasirodymą. Anglijos publika labiau rezervuota, kartais iš jų reakcijų atrodo, kad koncertas nepavyko, nors iš kitų šaltinių – tik patys geriausi atsiliepimai.
„O Kinijos publika labai garsi. Pamenu, grojau Šanchajaus simfoninėje koncertų salėje, kurioje telpa daugiau nei tūkstantis žmonių, ir negalėjau patikėti, kad per koncertą taip galima triukšmauti. Kolegos nuramino, kad šioje šalyje tai įprasta, nors kaimyninėje Japonijoje to paties koncerto klausomasi itin tyliai ir pagarbiai“, – palygino R. Valuntonis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Muzika iš jausmo
Pats Rokas labiausiai mėgsta baroko ir klasikinę, labiau romantinę muziką. Kaip jis pats sako, negalėtų apsiriboti tik vienu kompozitoriumi ar keliais, bet yra kūrinių, kurie ir jį giliai paliečia. Nors visiems pasirodymams ruošiasi vienodai, tokių pačių jų niekuomet nebūna.
„Prasidėjus koncertui bandau pajusti atmosferą salėje. Nors nematau sėdinčiųjų, bet labai gerai jaučiu nematomą publikos energiją. Aš taip pat tampu tarsi klausytojas. Todėl kiekvienas mano pasirodymas yra kitoks, tai intuityvus procesas, kylantis iš patirties, publikos reakcijos. Tai pirmiausia jausmas“, – pabrėžė pianistas.
„Nepatikėsite, bet čia sugrįžus man didžiausias malonumas sėstis prie automobilio vairo ir išvažiavus iš miesto tiesiog mėgautis važiavimu ir nuostabiais gamtos vaizdais.“
R. Valuntonis
Pasak Roko, po koncerto jis jaučia lengvą fizinį nuovargį, bet kartu ir begalinį dėkingumą. Tas unikalus energijos dalijimasis su publika pakrauna ir įkvepia kitiems pasirodymams.
Panevėžietis savo rečitalius yra atlikęs garsiausiose pasaulio scenose, tačiau juokauja, kad žvaigždžių liga jam tikrai negresia.
„Aplankiau nemažai šalių, tai atvėrė visai kitokį požiūrį į kūrybą, savo darbą, apskritai gyvenimą. Žvaigždžių liga tikrai negresia, esu klasikinės muzikos atstovas, o klasikinės muzikos mylėtojai yra kultūros žmonės. Būti žinomam tarp tokios kategorijos žmonių – jau yra savotiška privilegija“, – šypsosi muzikas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Nuo Londono iki Meksikos
Nors R. Valuntonio gyvenimas kiek klajokliškas, toks gyvenimo būdas jam patinka. Muzika yra ta gyvenimo tėkmė, kuriai Rokas visiškai atsiduoda. Panevėžiečiui teko pagyventi Helsinkyje, Paryžiuje, Portugalijoje, todėl dabar visiems sako, kad jo namai – tiesiog Europa.
Visos Europos valstybės, anot jo, skirtingos, bet kartu ir labai panašios žmonių elgsena, gyvensena. Tiesa, Londone užsibuvęs gerokai ilgiau. Nors šis milijoninis miestas itin triukšmingas, tiesiog verdantis, bet ir įkvepiantis: čia daugybė kultūros, įvairių renginių, dinamikos, tai Roką įkvepia.
Londone pianistą laiko ir pedagoginis darbas. R. Valuntonio teigimu, dėstytojo atlyginimas garantuoja tam tikrą stabilumą, kūrybos žmogui tai labai svarbu. Mat niekada nesi tikras, kiek bus pasirodymų. Tiesa, koncertų trūkumu R. Valuntonis skųstis negalėtų – dar šiemet suplanuoti pasirodymai Lietuvoje, Anglijoje, Meksikoje bei kitose šalyse.
„Atsiduodu muzikos tėkmei, vedančiai mane nuo mažų dienų. Muzika suteikia galimybę keliauti, pamatyti pasaulio. Be to, muzika yra kalba, kuria galima susikalbėti visame pasaulyje, nes ja kalbama širdimi. Norėčiau pagroti ir kituose kontinentuose, nors daug pasaulio aplankiau, dar negrojau Afrikoje. Bet jau deramės dėl galimybės koncertą surengti Keiptaune. Visuomet bus gera groti ir savo gimtojo miesto publikai. Panevėžys be galo pasikeitęs, tiek daug naujų kultūros židinių! Džiugu, kad mano gimtasis miestas išgyvena renesansą“, – sako R. Valuntonis.
