Net 40 proc. viso pasaulyje pagaminamo maisto sunaikinama dėl pasibaigusios galiojimo. Ekonomikos ir inovacijų ministerija siūlo, kad ilgai galiojančius maisto produktus, žymimus terminu „geriausias iki“, būtų leista pardavinėti ir po nurodytos datos.
Tai esą padėtų kovoti su maisto švaistymu ir leistų gyventojams apsipirkti gerokai pigiau.
„Panevėžio balsas“ panevėžiečių klausia, ką jie mano apie tokį ministerijos užmojį? Ar jie parduotuvėje atkreipia dėmesį į nupigintus besibaigiančio galiojimo produktus, ar tiesiog praeina pro šalį?
Arnoldas SIMĖNAS
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojas, kultūros, vaikų ir jaunimo projektų sumanytojas
Kai perku maistą, labai retai atkreipiu dėmesį į jo galiojimo terminą. Akinius išsiimti iš krepšio tingisi, o surašyta taip, kad silpniau matantys tikrai neįžiūri tu mažų skaičiukų.
Jeigu parduotuvėje matau akcinius produktus, kurių galiojimo terminas jau besibaigiantis, gerai pagalvoju, ar pavyks šiandien suvalgyti, ar ne. Jei žinau, kad tą pačią dieną suvalgysiu, – perku. Kodėl gi nenusipirkus gero produkto pigiau?
O į ministerijos pasiūlymą tikrai žiūriu teigiamai. Esu už tai, kad pasibaigusio galiojimo produktai dar būtų pardavinėjami. Manau, pirkti tokius ar ne, pirkėjo pasirinkimas. Tik, žinoma, turi būti aiškiai parašyta, jog produkto galiojimas jau pasibaigęs. O visa kita yra vartotojo atsakomybė – arba valgysit, arba nevalgysit. Nesame turtuoliai, todėl kiekvienas renkasi, kaip jam išeina.
Dar yra antras variantas. Prieš pat realizacijos pabaigą ar jai pasibaigus, produktus išdalyti labdaros organizacijoms. Labai gerbčiau tokį prekybininkų sprendimą.
Jeigu bent 20 proc. tokio maisto atitektų jį greitai suvartojančioms labdaros organizacijoms, tai jau būtų didelis žingsnis pirmyn.
Irma ZABULIONYTĖ
Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovė
Tokie pasiūlymai man kelia abejonių. Terminais „geriausias iki“ žymimi ilgai galiojantys maisto produktai, tokie kaip kruopos, miltai, cukrus, o ne vaisiai ir daržovės, kurių išmetama daugiausia.
Ilgai galiojantys produktai ir taip beveik neužsiguli lentynose, todėl siūlomos įstatymo pataisos verčia abejoti, ar tokie pakeitimai naudingesni kovai su maisto švaistymu, ar patiems verslininkams pelnui didinti.
Mano nuomone, tai ir socialinio jautrumo klausimas.
Nevyriausybinėms organizacijoms būtų dar sunkiau teikti pagalbą labiausiai stokojantiesiems. Tikriausiai šie produktai mūsų nebepasiektų.
Jau dabar labai mažą dalį gauname.
Jeigu būtų sumažinti reikalavimai vaisių ir daržovių ženklinimui, būtų didesnė nauda. Šių maisto produktų daugiausia išmetama. Obuoliai ar bulvės turi būti tik tam tikro dydžio. Jeigu daržovė nebe tokia graži arba bent kiek didesnis taškelis, prekybai jau nebetinkama.
Galime tik spėlioti, kur patenka nekondiciniai produktai.
Būna, ūkininkai į laukus ar miškus laukiniams žvėrims išpila daugybę daržovių tik todėl, kad jos per mažos ar praradusios prekinę išvaizdą.
Manau, kad žmonės tikrai pirktų tokius maisto produktus, kurių galiojimas jau baigiasi. Juk ir dabar nemaža dalis gyventojų maistą perka tik tuomet, kai vyksta akcijos ar išpardavimai. Kartais dėl tokių akcijų apeina ne vieną parduotuvę. Ypač dabar, kai taip sukilusios kainos, žmonės kaip įmanydami stengiasi sutaupyti.
Kita vertus, skurdžiausiai gyvenantieji produktų gaudavo per nevyriausybines organizacijas, o dabar teks pirkti patiems.
Kas už to slypi, bus matyt.
Justina TUBIENĖ
Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ Panevėžio regiono vadovė
„Maisto banko“ misija yra kovoti su maisto švaistymu ir maistu padėti stokojantiems.
Todėl organizacija palaiko visas iniciatyvas, kurių tikslas mažinti maisto švaistymą.
Šiuo atveju minėtos pataisos, kuriomis siekiama prekybininkams leisti pardavinėti maistą pasibaigus terminui „geriausias iki“, kelia dvejonių – ar tikrai jomis siekiama mažinti maisto švaistymo problemą?
Dvejonių kelia tai, jog maisto produktų, kurių terminas „geriausias iki“ beveik nešvaistoma.
Šiuo terminu dažniausiai ženklinami ilgai galiojantys maisto produktai – miltai, makaronai, kruopos, konservai.
Dauguma šių produktų jau ir taip galioja ilgiau nei vienerius metus. Būtų keista, jei prekybininkams nepavyktų per metus ar dvejus parduoti prekės ir jai tiek laiko tektų gulėti parduotuvės lentynose. Žemės ūkio ministerijos užsakymu parengtas tyrimas rodo, kad Lietuvoje per metus daugiausia išmetama vaisių ir daržovių – net 68 procentai, toliau rikiuojasi mėsa ir jos gaminiai (9,1 proc.). Kodėl neieškoma būdų, kaip sumažinti šių produktų švaistymą? O visas dėmesys kreipiamas į maistą, kuris iš principo nėra švaistomas..?
Sunkiau gyvenantiems žmonėms tikrai padėtų, jei nuolaidos maisto produktams atsirastų ne paskutinę dieną, o bent jau kelias dienas prieš produkto galiojimo pabaigą.
Galbūt tuomet daugiau maisto produktų būtų išperkama, mažiau jų liktų utilizuoti.
Pati apsipirkdama tikrai visada atkreipiu dėmesį į produkto galiojimo terminus.
Jei žinau, kad maistą aš ar šeimos nariai valgys tą pačią dieną, su malonumu perku produktus, kurie galioja paskutinę dieną.
Jei produktas bus vartojamas vėliau – žiūriu, kad galiojimo terminas būtų ilgesnis.
Zofija PRUNSKIENĖ
Senjorė iš Vaivadų
Ne kartą esu nusipirkusi dar galiojančių maisto produktų, bet išpakavus pasirodė, kad jie – pasenę ir nebetinkami valgyti.
Tad manau, kad produktus su nebegaliojančiomis vartojimo etiketėmis yra pavojinga vartoti.
Maistu juk lengva apsinuodyti, o paskui teks kankintis, gal net ilgiausiai gydytis.
Dabar tiek parduotuvėse visko pilna, kad stebiuosi, kaip tą maistą žmonės ir išperka.
Bet maistas nebe toks, koks būdavo mano jaunystėje. Prisimenu, virdavo vienoj sodyboj mėsą, tai visas kaimas skaniai kvepėdavo. Dabar nebekvepia. Dar pamenu, viriau kauliukus, tai dukra klausia, kuo čia visus namus užsmardinau. Manau, gerokai palaikyti buvo tie kauliukai, nors pirkau kaip šviežius.
O sykį turguje nusipirktą kaip gerą silkę nešiau grąžinti. Atidarius pakuotę silkė ne tik smirdėjo, buvo visa suirusi. Pinigus atgavau, bet pasiūliau pardavėjai kitąsyk žiūrėti, kuo prekiauja.
Ir dar visiems turiu patarimą: jei pirksite lydeką, žiūrėkite, ar nepajuodusi jos galva. Jei pajuodavusi – lydeka pasenusi, nors etiketės rašo, kad tinkama vartoti.
Kartą nusipirkusi forminės duonos kepaliuką, viduje radau košę.
Šiaip aš neperku ir tų produktų, kurie yra besibaigiančio galiojimo, nors jie ir nupiginti.
Gal tik kelis kartus nepažiūrėjusi tokį nebeilgai galiojantį produktą buvau įsimetusi į parduotuvės krepšį. Namie jį valgiau, bet žiūrėjau įtariai. Nepatinka man senas maistas.
Sveikata svarbiau nei pinigai. Bijau, kad valgydama seną maistą apsinuodysiu ar dar kaip pakenksiu sau.
Taip, maistas pabrango, perkant jį reikia skaičiuoti, bet visiems sakau, kad esame matę ir blogesnių laikų.
Aš vienu metu daug produktų neprisiperku, pirkdama juos skaičiuoju, o pensijos ne tik maistui, bet ir susimokėti už visas paslaugas man pakanka.
Esu pastebėjusi, kad brangiais produktais labiausiai piktinasi turtingiausieji.