Renovuojant daugiabučius, jie tarsi įvelkami į šilumą taupantį izoliacinį kiautą, kuris, būdamas sandarus, nebepraleidžia oro iš išorės į vidų. Tokiu atveju natūralioji ventiliacija tampa nebeefektyvi: pasišalina kur kas mažiau oro, patalpose kaupiasi drėgmė ir dulkės, sumažėja deguonies.
„Statyk!“ archyvo iliustr.
Oro apykaita būtina
Siekiant išvengti „ligoto pastato sindromo“, renovuojamuose daugiabučiuose pasirūpinama papildoma kontroliuojama oro apykaita: languose gali būti įrengiamos orlaidės, sienose – mini rekuperatoriai arba orlaidės su įtaisytu šilumokaičiu.
Kompleksinis sprendimas – priverstinės namo vėdinimo sistemos su rekuperacija projektas. Jis turėtų būti parengiamas kartu su renovacijos projektu, o statybos darbų metu turėtų būti surasta vietos papildomiems ortakiams, oro skirstytuvams ir visai likusiai vėdinimo sistemos įrangai. Juk patį rekuperatorių dar galima kažkaip sutalpinti techninėse patalpose, o ortakiams senos statybos pastatuose dažniausiai tiesiog nebelieka vietos.
Vilniuje renovuojant A. Mickevičiaus gatvės 9-ojo numerio pastatą ir siekiant jį paversti pirmuoju Lietuvoje pasyviuoju daugiabučiu, pasitelkta būtent tokia priverstinio vėdinimo sistema – po vieną rekuperatorių kiekvienai laiptinei. Šitaip vienas vėdinimo įrenginys tenka aštuoniems butams. Tai kur kas geriau nei vienas, tegu ir galingesnis įrenginys visame name, nes gyventojų šilumos ir gaivos poreikiai gali būti labai įvairūs, visiems įtikti tampa be galo sudėtinga.
Namo bendrijos nuotr.
Rado vietą ortakiams
„Paprastai naudojami apskriti ventiliacijos ortakiai, kad juose nesusidarytų parazitinių oro sūkurių, – pasakoja šiam namui KOMFOVENT vėdinimo įrangą su rekuperacija tiekusios UAB „Amalva“ projektų vadovas Vytautas Galinis, – tačiau šiuo atveju sąmoningai pasirinkti stačiakampio pjūvio ortakiai. Mat stačiakampiai užima mažiau šiltinamojo sluoksnio storio“.
Rekuperatoriaus sušildytas oras šio namo gyventojams bus tiekiamas per išorę: oro tiekimo vamzdynas pritvirtintas prie išorinės namo sienos ir patikimai apklijuotas šiltinamąja medžiaga – polistireniniu putplasčiu „Šiloporas Neo“. Bendras šiltinamojo sluoksnio storis yra 30 cm, stačiakampio ortakio storis – 10 cm. Tad jis, patikimai apsaugotas 20 cm šilumai nelaidžios medžiagos, tiekia gyventojams nė kiek neatvėsusį orą.
Vertas dėmesio atvejis
Minėtame renovuotame daugiabutyje – trys laiptinės, ir kiekvienoje iš jų įrengta po atskirą rekuperatorių. Pasak V. Galinio, tai nėra standartinis atvejis. „Visų pirma todėl, kad dar nedaugelis daugiabučių namų yra renovuojami siekiant aukštesnės nei B energinio naudingumo klasės, – pasakoja projektų vadovas. – A ir aukštesnės energinio naudingumo klasės namams rekuperacija yra privaloma ir nuo jos niekur nepabėgsi, tad tenka suktis, kaip tik išmanai. Iki A klasės rekuperacija nėra privaloma, bet rekomenduojama. Tokiu atveju praktikuojamas mišrus vėdinimas, panaudotą orą pašalinant per esamas natūralios ventiliacijos šachtas, o šviežiam – patenkant per sienines ar langines orlaides“.
„Amalvos“ nuotr.
Pagal galiojančias higienos normas, kad nesimaišytų kvapai, iš gyvenamųjų patalpų (bei virtuvės) ir iš sanitarinio mazgo oras ištraukiamas atskirais kanalais. Tad, kaip teigia specialistas, rotaciniai rekuperatoriai, nors šiaip yra tobulesni, čia nelabai tinka. Plokšteliniai rekuperatoriai yra paprastesnės konstrukcijos, be to, oro srautai juose visiškai nesimaišo, tad prie jų ir buvo apsistota. Pastato vėdinimo sistemą projektavę inžinieriai pateikė V. Galiniui pagrindinius duomenis: numatomą rekuperatoriaus tipą, papildomo kaitinimo elemento tipą ir apytikslį našumą, kuris keturių aukštų laiptinei turėtų siekti apie 1 200 kub. metrų per valandą. O jau pagal šiuos kriterijus jis parinko tinkamiausią modelį.
Atvejis, kai renovuojamame name įrengiami laiptinių rekuperatoriai, V. Galinio praktikoje pirmasis Lietuvoje. Bet greičiausiai ne paskutinis, mat išties vertas dėmesio. Tai šiek tiek brangiau nei įrengti visam namui bendrą rekuperacijos įrenginį, bet kur kas patogiau vartotojams. Mat susitarti, kokios temperatūros į kambarius tiekiamo oro jie norėtų, kur kas paprasčiau vienos laiptinės gyventojams nei visam namui. O ir pati vėdinimo sistema lengviau subalansuojama ir sunkiau „išmušama iš vėžių“.
Technologijos nestovi vietoje, renovuojama vis daugiau daugiabučių. Apskaičiavus sąmatas, tampa aišku, kad siekti aukštesnės energinio efektyvumo klasės tegu ir kainuoja truputį brangiau, bet gaunamas rezultatas yra kus kas naudingesnis. Tad V. Galinis neslepia įsitikinimo, kad tokių atvejų, kai renovuojamame pastate įrengiami laiptinių rekuperatoriai, tik daugės.
„Kauno šilo“ nuotr.
Specialisto komentaras
Dr. Česlovas Ignatavičius
Polistireninio putplasčio asociacijos prezidentas, atestuotas ekspertas
Lietuvoje vis daugiau daugiabučių modernizuojama siekiant A ir aukštesnės klasės, o šiems pastatams privalomas mechaninis vėdinimas su rekuperacija. Tokiomis sąlygomis šiltinti pastatą polistireniniu putplasčiu – idealiausia.
Putplastis tinka visiems fasadams šiltinti. Tai – pigiausia šiltinamoji medžiaga, ji nedulka, yra lengva, su ja paprastai dirbti, nesunku tvirtinti prie sienos, žodžiu – montuotojams ji nekelia jokių rūpesčių bei taupo darbo laiką. Priklijuotų prie fasado plokščių tarpai užpurškiami sandarinamosiomis putomis ir šitaip pastatas tarsi įvelkamas į sandarius šiltus kailinius, neturinčius šilumos tiltelių. Padengus jį armuojamuoju mišiniu ir dekoratyviniu tinku, visai konstrukcijai suteikiamos optimalios gaisrinės savybės: ji neperduoda ugnies ir neužsidega. Tokioje konstrukcijoje polistireninis putplastis nekeičia savybių visą jos eksploatavimo laikotarpį, jo negadina drėgmė, teršalai, neperpučia vėjai.
Daugiabutis sostinės Mickevičiaus g. 9 buvo modernizuojamas taip, kad galėtų gauti A energinio naudingumo klasę. O tai reiškia, kad šiltinamajam sluoksniui buvo keliami ypač aukšti reikalavimai. Kaip tik dėl to pasirinktas pilkos spalvos „Šiloporas Neo“: jo sudėtyje yra grafito, kuris net ketvirčiu padidina putplasčio efektyvumą ir šiluminę varžą. A energinio naudingumo klasės reikalavimus atitinkančioms sienos konstrukcijos termoizoliacinėms savybėms pasiekti reikiamas šiltinamojo sluoksnio storis, naudojant „Neo“, sumažėjo net dešimčia centimetrų – iki 30 centimetrų.
„Šiloporas Neo“ – puikus pasirinkimas ne tik modernizuojamiems, bet ir naujai statomiems pasyviesiems namams, kurių energinio efektyvumo pagrindas – didelę šiluminę varžą turintis termoizoliacinis sluoksnis. Šios medžiagos šilumos laidumo koeficientas λ = 0,030–032 W/(mK).