Atsakymų, kaip spręsti energetikos problemas, Lietuva turėtų ieškoti pas šiaurės kaimynes
Lietuvai tiekiama pigi skandinaviška elektra, pagrindinis suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) pardavėjas yra Norvegijos įmonė. Tos pačios šalies bendrovė Lietuvai nuomoja laivą-dujų saugyklą. Tačiau, nepaisant glaudžių sąsajų, Šiaurės šalių patirties energetikos srityje vis dar neperėmėme.
Skandinavijos valstybės garsėja tuo, kad priima ilgalaikius sprendimus energetikos sektoriuje ir savo nuomonės greitai nekeičia. 2016 m. pasaulį nustebinęs Švedijos sprendimas jau 2040-aisiais energija apsirūpinti tik iš atsinaujinančių išteklių iš tiesų buvo logiška energetikos politikos tąsa, o ne revoliucija. Dar 2009 m. Švedija paskelbė Europoje ambicingiausią energetikos strategiją, kurioje buvo numatyta iki 2020 m. 50 proc. energijos pasigaminti iš atsinaujinančios energijos. Šiuos tikslus Švedija pasiekė jau 2012-aisiais.
Į Šiaurės šalis besilygiuojanti Lietuva irgi bando priimti ilgalaikius sprendimus, tačiau jai ne itin sekasi. Keičiantis valdantiesiems paprastai pasikeičia ir energetikos prioritetai. Kartais – ir 180 laipsnių. Kas penkerius metus peržiūrima energetikos strategija mūsų šalyje paprastai ne šiaip pakoreguojama – išbraukiamos ir įrašomos visiškai naujos kryptys bei priemonės.
Štai 2012 m. patvirtintoje Lietuvos energetinės nepriklausomybės strategijoje nurodoma, kad 2020-aisiais elektros poreikis šalyje bus užtikrintas pastačius Visagino atominę elektrinę.
Dabartinis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas buvo tas asmuo, kuris 2012 m. parafavo sutartį su Japonijos „Hitachi“ dėl atominės elektrinės projekto. Tačiau šiemet jo ministerijos parengtoje strategijoje prioritetai visiškai pasikeitę. Apie branduolinę energiją nebekalbama, o žalia šviesa jungiama atsinaujinantiems ištekliams – 2050 m. iš jų norima pagaminti 80 proc. visos energijos.
2016 m. pasaulį nustebinęs Švedijos sprendimas jau 2040-aisiais energija apsirūpinti tik iš atsinaujinančių išteklių iš tiesų buvo logiška energetikos politikos tąsa, o ne revoliucija.
„Iš tiesų energetikos srityje yra didelių Šiaurės šalių ir Lietuvos skirtumų. Šiaurės valstybėse, galiu drąsiai pasakyti, energetikos projektų tęstinumas yra ilgalaikis, ir jis nesikeičia. Lietuvoje – atvirkščiai, ateina nauja valdžia, turinti naujų įžvalgų ir naujų pamąstymų“, – sakė Vitalijus Žuta, Suomijos bendrovės „Fortum“ vadovas Lietuvoje.
Išgyvenimas, o ne idealai
Ekspertai pastebi, kad kritikuoti Lietuvą dėl to, kad ši nepritaiko skandinaviško ilgalaikio požiūrio į energetiką, nėra visiškai teisinga. Šiaurės šalys mėgaujasi energetine nepriklausomybe, tad gali spręsti visiškai kitus klausimus: klimato kaitos, energinio efektyvumo, kurti ir tobulinti naujas technologijas.
Norvegija, kurioje gausu naftos ir dujų išteklių, rūpinasi visiškai kitokio pobūdžio problemomis nei ilgą laiką nuo Rusijos energiškai priklausiusi Lietuva. Norvegijos naftos investicinis fondas, kurio turto vertė siekia apie 1 trln. JAV dolerių, investuoja, kad pasibaigus naftos erai šalyje pakaktų pinigų ir toliau turtingai gyventi. Šiuo metu Norvegijoje energetikos politikos gaires labiau gožia fondo idėja atsisakyti visų akcijų, susijusių su naftos verslu, ir taip sumažinti šio ištekliaus kainų svyravimo įtaką valstybei.
Lietuvoje bandoma spręsti visiškai kitas problemas ir labiau siekiama ne idealų, o laimėti kovą už būvį – tai yra pasiekti energetinę nepriklausomybę.
„Neretai Lietuvai buvo priekaištaujama, kur mūsų atsinaujinantys šaltiniai, išmanioji energetika. Kokia dar išmanioji energetika – mums dar buvo gyvas energetinės blokados prisiminimas, ir mums reikėjo alternatyvų, kaip užtikrinti energetinę nepriklausomybę“, – tvirtino energetikos ekspertas ir buvęs energetikos viceministras Romas Švedas.
Pasak jo, ne šiaip sau 2012 m. energetikos strategijos pavadinime atsirado žodis „nepriklausomybė“. Lietuvos energetikos prioritetas buvo ištrūkti iš Rusijos glėbio ir susijungti su Vakarais. Atsiradus elektros jungtims su Lenkija, Švedija ir pastačius SGD terminalą, buvo galima pradėti žvelgti į tolesnę perspektyvą.
„Pirmą kartą Lietuvos energetikos politikos istorijoje nebereikia spręsti gyvybinio energijos tiekimo užtikrinimo“, – pridūrė R. Švedas.
Menas susitarti
Atskirų Šiaurės šalių energetikos sistemos skirtingos, tačiau jas vienija sugebėjimas nekeisti ilgalaikių sprendimų. Tai pasiekta valdantiesiems susitariant su opozicija – tuomet keičiantis valdžiai svarbiausi tikslai išlieka saugūs.
R. Švedas pripažįsta, kad Lietuvai koją kiša politinės brandos stoka ir menkos demokratijos tradicijos: „Sovietiniai įpročiai dingsta labai lėtai. Rusijos Federacijos įtaka buvo didžiulė, ją liudija mūsų sprendimai energetikos sektoriuje. Pavyzdžiui, Lietuva privatizavo reikšmingą dalį „Lietuvos dujų“ parduodama jas „Gazprom“. Tokiu būdu buvo sukurta vertikaliai integruota monopolija, ir mes nuo to labai smarkiai nukentėjome.“
Ekspertų teigimu, šiuo metu parengta, bet dar nepriimta energetikos strategija savo ilgalaike vizija prilygsta Šiaurės šalių idėjoms. Tačiau svarbu, kad būtų perimtas ir skandinaviškas stabilumas. V. Žutos teigimu, Lietuvos politinės partijos, sutarusios didinti gynybos finansavimą, jau yra įrodžiusios, kad gali nesiblaškyti ir siekti svarbaus tikslo: „Energetikoje irgi reikia politikų susitarimo, kad būtų pasirinkta viena kryptis ir kad jos būtų laikomasi.“ Tačiau kol kas tik pavieniai energetikos projektai turi plačią politinę paramą. Tarp tokių galima paminėti SGD terminalą, elektros jungtį su Lenkija „LitPol Link“ ir kabelį į Švediją „Nordbalt“.
Visi kiti energetikos sprendimai sulaukia permainų. 2012 m. buvo panaikinti saulės elektrinių rėmimo tarifai, nes nuspręsta, kad formuojasi „saulės burbulas“. Sunki ir kitų su energetika susijusių projektų padėtis. Štai atliekų rūšiavimo gamyklos, kurios turėtų tiekti deginimui tinkamas atliekas, sulaukia užuominų, kad bus uždarytos. Vos pasibaigus Seimo rinkimams grėsmė buvo kilusi ir tas atliekas turinčių deginti atliekų jėgainių projektams Vilniuje bei Kaune. Naujoji „valstiečių“ valdžia greitai ėmė abejoti, ar valstybei svarbiais pripažinti projektai apskritai yra reikalingi. Tiesa, po kurio laiko valdantieji nusprendė nebesikišti į projektus, tačiau potencialiems investuotojams nusiųsta ne itin maloni žinia.