Socialinių tinklų platformos reikšmingai pakeitė mūsų įpročius, kaip atsirenkame informaciją ir bendraujame su draugais, kolegomis ar verslo partneriais.
Ši komunikacinė terpė keičia ir ilgą laiką buvusias itin formalizuotas bei uždaras sritis, tokias kaip diplomatija. Apie tai, kokį poveikį tradicinei diplomatinei veiklai daro naujoji „tviterio diplomatija“, IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas kalbėjosi su Oksfordo universiteto Šv. Kryžiaus koledžo dėstytoju Corneliu Bjola.
– Kaip apibūdintumėte dabartines tendencijas – kaip tradicinę diplomatiją keičia skaitmeninės technologijos ir socialinių tinklų plėtra?
– Matome požymius, kad skaitmeninės technologijos išties prisideda prie diplomatijos transformavimo. Bene svarbiausias pokytis yra tai, jog dabar galima pasiekti milijonus žmonių nedelsiant, realiuoju laiku ir tiesiogiai. Nebereikia žiniasklaidos kaip tarpininkės. Būtent tai labiausiai skatina diplomatus ir užsienio reikalų ministerijas naudotis skaitmeninėmis technologijomis bei socialinėmis platformomis.
Be to, šios priemonės patrauklios dėl nedidelių sąnaudų. Tai ypač aktualu mažoms valstybėms – jos gali savo komunikaciją pakelti į aukštesnį lygį, sumažinti atotrūkį nuo didesnių šalių, galinčių skirti daug išteklių komunikacijai. Tai didina ir mažųjų valstybių saugumą, nes leidžia greičiau ir tikslingai pasiekti norimą auditoriją. Šie skaitmeninių medijų bruožai daro didelį poveikį diplomatinei veiklai.
Kita vertus, galima klausti, ar tokie pokyčiai sustiprina diplomatiją, ar visgi kelia iššūkių ir iš esmės transformuoja jos prigimtį. Išties kai kuriose srityse jos galimybės sustiprėjo, ypač viešojoje diplomatijoje, kai norima pasiekti užsienio visuomenes, papasakoti savo istorijas, kurti norimą naratyvą. Pastaraisiais metais skaitmeninės medijos reikšmingai prisidėjo prie krizių komunikacijos plėtros, visų pirma dėl vykstančių tarptautinių konfliktų, taip pat leido stiprinti komunikaciją su diasporomis.
Tačiau yra ir kita pusė. Vienas pastebimų pokyčių – iš centrinių institucijų, užsienio reikalų ministerijų, sprendimų priėmimas ir galia perduodama ambasadoms.
Prieš tai didžiulę įtaką diplomatijai padarė telegrafo išradimas. Iki jo, tarkime, britų ambasadorius Konstantinopolyje turėjo gana plačią veikimo laisvę – kol jis iš Londono gaudavo instrukcijas, užtrukdavo kelis mėnesius, o per tą laiką reikėjo ką nors daryti. Telegrafo naudojimas atstumus ir laiką visiškai sumažino, ir tai paskatino diplomatijos centralizaciją – sostinėse imta atidžiai koordinuoti visą užsienio politiką.
Dabar vyksta atvirkštinis procesas – reikia į įvykius reaguoti iškart, nelaukiant instrukcijų iš ministerijų, o šios net negali detaliai reguliuoti ir pateikti instrukcijų ambasadoms kiekvienu atveju, kokias tviterio žinutes rašyti.
Dabar vyksta atvirkštinis procesas – reikia į įvykius reaguoti iškart, nelaukiant instrukcijų iš ministerijų, o šios net negali detaliai reguliuoti ir teikti instrukcijų ambasadoms kiekvienu atveju, kokias tviterio žinutes rašyti. Todėl būtina tam tikrą veiksmų laisvę perduoti ambasadoriams, tad jų reikšmė stiprėja. Kitas aspektas – didėja poreikis kurti diplomatinius ryšius su nevalstybiniais veikėjais.
Pavyzdžiui, Danija neseniai paskyrė skaitmeninį ambasadorių santykiams su didelėmis technologijų bendrovėmis, siekdama į šalį pritraukti jų investicijų.
– Pastaruosius keletą dešimtmečių kalbama, kokia svarbi yra viešoji diplomatija, komunikacija su visuomene. Kaip dabartinė „tviterio diplomatija“ keičia šią funkciją?
– Svarbiausias pokytis susijęs su tuo, kaip galima specifiškai prisitaikyti ir pasiekti konkrečią auditoriją. Tradiciškai viešoji diplomatija bandė pasiekti masines auditorijas, rengtos didelės komunikacijos kampanijos, naudotasi žiniasklaidos kanalais. Tai buvo makrokampanijos.
Dabar leidžiamasi į mikrolygį. Kalbamasi su konkrečiomis bendruomenėmis, siunčiamos būtent joms pritaikytos žinutės. Tai gera viešosios diplomatijos evoliucija, nes ji tapo labiau struktūruota, labiau įtraukianti. Be to, skirtingai nei tradicinės viešosios diplomatijos atveju, dabar vyksta abipusė komunikacija. Anksčiau diplomatai tik kalbėdavo visuomenei, bet beveik nesulaukdavo atgalinio ryšio.
Žinoma, ir dabar kai kurios ambasados naudojasi tik viena informacijos transliavimo kryptimi, tačiau galimybės įtraukti visuomenę yra gerokai didesnės. Tik įtraukiant bendruomenes ar visuomenę galima sukurti santykius. Vien skelbti žmonėms, kad tu esi puikus, jau nebeužtenka. Būtina absorbuoti gyventojų interesus, rūpesčius ir į tai reaguoti.
Tiesa, yra ir tamsioji tokios komunikacijos pusė – vadinamasis trolinimas, kai reakcijomis siekiama tyčiotis, šaipytis. Kol kas nėra aiškių atsakymų, kaip ta neigiama visuomenės įtraukimo pusė galėtų būti apribota.
– Tradicinėje diplomatijoje yra aiškios taisyklės, kaip turi elgtis diplomatai, kokios jų teisės ir pareigos. Vienos diplomatinių santykių konvencija – bene geriausias tokių taisyklių rinkinys. Ar jau formuojasi naujosios „tviterio diplomatijos“ taisyklės?
– Skaitmeninės diplomatijos plėtra sukėlė šiokių tokių iššūkių oficialius diplomatinius santykius reguliuojančioms konvencijoms. Pavyzdžiui, minėtoje Vienos konvencijoje kalbama apie prievolę diplomatams nesikišti į valstybės vidaus reikalus.
Tačiau skaitmeninės diplomatijos atveju jie gana smarkiai įsitraukia į vidaus politiką. Tai, žinoma, priklauso, kiek tolerantiška kitų šalių diplomatus priimanti valstybė.
Po truputį formuojasi ir etikos taisyklės, kurios kyla iš skirtingų krypčių. Pavyzdžiui, ministerijos stengiasi sekti savo diplomatų kitose šalyse komunikavimą ir užtikrinti, kad jie nedarytų klaidų. Kai kur parengti skaitmeninės praktikos vadovai ar rekomendacijos, tarkime, Jungtinėje Karalystėje remiamasi valstybės tarnybai skirtais etikos kodeksais. Juose paprastai nurodoma, kur yra riba – kada tau galima rašyti tviterio žinutes, o kada nederėtų.
Tačiau skaitmeninės etikos kodeksai iš dalies prieštarauja skaitmeninės diplomatijos dinamikai. Skaitmeninė diplomatija yra sėkmingiausia, kai ji išnaudojama kūrybiškai, kai eksperimentuojama ir sugebama patraukti dėmesį pasitelkiant dar neišbandytas formas. O etikos kodeksai tą kūrybiškumą varžo, todėl taisyklėse būtina siekti kompromisų – kaip reguliuoti skaitmeninę praktiką nesužlugdant kūrybinio potencialo.
JAV ar Jungtinės Karalystės diplomatai labiau linkę rizikuoti, yra lankstesni ir liberalesni, o kai kurių kitų šalių užsienio reikalų ministerijos – gana konservatyvios, tad galima matyti, kas šioje srityje duoda toną. Kad diplomatai galėtų tinkamai išnaudoti skaitmenines platformas, reikia ir išteklių, mokymų, kurie būtų išsamesni – ne tik supažindinama, kaip techniškai naudotis tviteriu ar feisbuku, bet ir kaip gebėti tinkamai pateikti turinį.
– Kurios šalys ar net konkrečios ambasados ir diplomatai yra aktyviausi skaitmeninėje erdvėje?
– Skaitmeninės diplomatijos aktyvumą galima vertinti pagal tai, kokiu mastu įsitraukta į virtualiąją erdvę, pavyzdžiui, kurios socialinių tinklų platformos pasirenkamos, ar pakankamai sofistikuotai, kompleksiškai jomis naudojamasi. Su nedidelėmis išimtimis akivaizdu, kad dominuoja JAV, nes būtent čia ir prasidėjo skaitmeninė diplomatija, ypač Valstybės departamentui vadovaujant Hillary Clinton, taip pat Condoleezzai Rice įsitraukus į skaitmeninės diplomatijos erdvę.
Daugelis kitų šalių tuomet pradėjo imituoti JAV elgesį. Jungtinė Karalystė taip pat yra tarp lyderių. Izraelis priklauso aktyviausiųjų grupei. Australija ir Kanada dar prieš keletą metų buvo atsilikėlės, tačiau pastaruoju laiku sparčiai ėmė vytis lyderes, jos atranda naujų priemonių, turi savo skaitmeninės diplomatijos strategijas. Įdomu tai, kad Indija taip pat gali būti paminėta tarp lyderių – nemaža dalimi tai daroma dėl prestižo, kita vertus, ši šalis turi didelę diasporą užsienyje ir tai skatina įsitvirtinti skaitmeninėje erdvėje.
– O kaip apibūdintumėte Rusijos veikimą skaitmeninės diplomatijos erdvėje?
– Rusija gerai matoma skaitmeninėje erdvėje ir technologiškai ji tai išnaudoja itin plačiai, manau, tam skiria ir daug pinigų. Stebint, kaip dirba Rusijos ambasada, pavyzdžiui, Londone, galima įvertinti, kad rusų įgūdžiai geri. Jie žino, kurias temas plėtoti, tai daro išmaniai, moka pritraukti sekėjų, žino, kaip išlaikyti dėmesį. Tai stebina, nes Rusijos diplomatijos institucinė kultūra yra gana uždara, centralizuota, jai neįprasta demonstruoti didelį atvirumą ir lankstumą.
Žinoma, ne visos Rusijos ambasados vienodai aktyvios. Tikriausiai pasirenkama, kurios šalys ir auditorijos yra joms strategiškai svarbios. Tačiau paminėtina ir negatyvi tokio Rusijos aktyvumo pusė. Užuot kūrus santykius, daroma priešingai – NATO ir ES strateginės komunikacijos grupės pateikė ne vieną tyrimą, rodantį, kaip Rusija bando griauti santykius, kištis į vidaus politiką. Kitos šalys to iš esmės nedaro.
– Kaip žmonių pasitikėjimą skaitmenine diplomatija veikia vadinamųjų netikrų žinių išplitimas?
– Tai išties viena skaitmeninių medijų silpnųjų pusių. Vadinamųjų netikrų žinių fenomenas yra nerimą kelianti tendencija, kuri ypač aktuali tapo JAV prezidento rinkimų ir įvairių politinių kampanijų Europoje fone.
Kodėl melagingos žinios taip išplito? Dėl informacijos perkrovos didėja potraukis vaikytis sensacijų ir informaciją pateikti sensacingai. O jei neturi tokių žinių, bandai jas išgalvoti, nes kitaip nepritrauksi dėmesio. Kaip su jomis kovoti? Vienas būdų – vadinamoji technologinė piliulė, techniniai sprendimai. Galima sukurti specialius algoritmus, kurie identifikuotų netikrą informaciją ir ją blokuotų ar praneštų apie tai. Žinoma, algoritmus kuria žmonės – ką įtrauksi, to jis ir ieškos.
Tačiau tai gali padėti aptikti ir atskleisti netikrų naujienų šaltinius ir taip apriboti jų plitimą.
Kitas aspektas – vadinamojo socialinio burbulo fenomenas. Socialinės medijos internete suburia labai šališkas grupes, kurios nori matyti tik joms patinkančius dalykus, kas joms emociškai patrauklu ir priimtina.
Daugelis internetinių platformų, ypač feisbukas, yra labai poliarizuotos. Tai suprantama, nes feisbuko misija buvo suburti draugų draugus į bendrą ratą. Tai nebūtinai reiškia, kad visi mąstys vienodai, tačiau tarp jų gali būti labai daug panašumų. Todėl jei jūsų feisbuko naujienų sraute atsiranda pranešimų, kurie prieštarauja jūsų vertybėms, galite tai blokuoti ir ignoruoti. Taip burbulas lieka uždaras, ir vadinamosios netikros žinios gali plisti neperžengdamos tam tikrų ribų. Tai natūralios kliūtys. Manau, kad žmonėms tokios žinios nusibos. Informacijos tikslumas ir patikimumas išties yra svarbu.
– Kokią prognozuojate tradicinės žiniasklaidos reakciją į dabartines tendencijas skaitmeninėje erdvėje?
– Tradicinė žiniasklaida bando išlikti labiau nepriklausoma nuo šališkų interpretacijų ir objektyvi. Tačiau didžiausia problema kyla dėl sumažėjusių finansinių pajamų – tradicinė žiniasklaida po truputį nyksta. Idealiu atveju ji išliks ir bus viešojo intereso gynėja, nes to reikia visai demokratinei sistemai.
Mums svarbu išsaugoti tradicinę žiniasklaidą ne tiek dėl jos pačios, kiek siekiant išvengti visos Vakarų demokratinės sistemos korozijos.
Dar Jürgenas Habermasas kalbėjo, kad demokratinę sistemą kuria pozityvus idėjų apsikeitimas ir būtent tai skatina visuomenės pasitikėjimą institucijomis. Jei viskuo bus abejojama, viešoji erdvė ir pati demokratija gali žlugti. Todėl žiniasklaida atlieka svarbų vaidmenį, pateikdama patikimą informaciją. Dabar kyla išties rimtų diskusijų, ar skaitmeninė erdvė, duomenų srautai demokratijos neskatina aižėti. Todėl mums svarbu išsaugoti tradicinę žiniasklaidą ne tiek dėl jos pačios, kiek siekiant išvengti visos Vakarų demokratinės sistemos korozijos.
– Kaip paaiškintumėte tviterio atskirumą nuo kitų socialinių platformų, tarkime, feisbuko. Ar sutiktumėte, kad tviteris yra labiau politinio elito priemonė, o feisbukas ar instagramas skirtas plačiajai visuomenei?
– Tviteris išties yra elito priemonė, skirta pasiekti kitoms elito grupėms – politikams, diplomatams, kurie nori susisiekti su kolegomis, žurnalistais ir panašiai. Jis veikia labai greitai, yra lakoniškas, jame galima nedelsiant pritraukti dėmesį. Tai išplito ypač tarp politikų ir diplomatų. Todėl jei dabartinis politikas nesinaudoja tviteriu, jis išties daug ką praranda – visų pirma, nežino, kokios diskusijos vyksta realiuoju laiku.
Dar svarbiau tai, kokias galimybes kurti tinklą suteikia tviteris. Net ir akademiniame pasaulyje galima matyti, kaip pirmiau susiformuoja ryšiai tviteryje, o vėliau tai perauga į rimtą bendradarbiavimą. Ši tendencija itin būdinga anglakalbiame pasaulyje visų pirma dėl kalbos, dėl ribotos pranešimų apimties, kuri gali siekti tik 140 simbolių, todėl kitomis kalbomis rašyti į tviterį galbūt ne taip populiaru.
Feisbukas skirtas visuomenei ir pramogai – tai erdvė, kur galima pasakoti istorijas, įsitraukti į plačių bendruomenių bendravimą. Šiuo atžvilgiu tai gerokai lankstesnė platforma. Pastaruoju metu ryškėja tendencija, būdinga abiem platformoms, – tai perėjimas nuo tekstinės informacijos prie vaizdinės, nes pastaroji yra įtaigesnė.
Filmuoti siužetai ar nuotraukos suteikia papildomos prasmės tekstui, paaiškina jį ir kartais tiksliau pasiekia auditoriją. Kitų socialinių platformų auditorija būna specifinė, pavyzdžiui, „Snapchat“ skirtas labai jaunai auditorijai, tačiau kai kurios užsienio reikalų ministerijos nori pasiekti ir tokius vartotojus.
– JAV prezidentas Donaldas Trumpas periodiškai skelbia provokuojančias ir kontroversiškai vertinamas tviterio žinutes. Ar toks elgesys skaitmeninėje diplomatijoje taps įprastas, o gal vis dėlto tai liks būdinga tik D. Trumpui?
– Tikiuosi, kad tai netaps tendencija. Tačiau įdomu, ar D. Trumpas būtų nugalėjęs, jei nebūtų taip elgęsis prieš rinkimus. Svarbu pabrėžti, kad šioje rinkimų kampanijoje tviteris leido jam apeiti tradicinę žiniasklaidą ir su auditorija bendrauti tiesiogiai. D. Trumpas savo žinutes pateikė be jokio žiniasklaidos filtro. Kai kurie populistai taip pat tuo naudojasi, nes juos tradicinė žiniasklaida gana smarkiai filtruoja.
D. Trumpo stilius labai provokuojantis. Žvelgiant iš diplomatijos pusės, tai sukelia ir nemažai problemų bandant nuspėti pranešimų prasmę: vieną dieną jis skelbia, kad ES yra „bloga“, kitą – kad „nuostabi“. Kaip diplomatams į tai reaguoti? Juk diplomatija remiasi komunikacija ir nuspėjamumu, todėl toks provokuojantis elgesys ją veikia neigiamai. Tačiau iš D. Trumpo precedentų tikiuosi, kad vis labiau bus siekiama išvengti tradicinių žiniasklaidos filtrų ir su auditorija bendrauti be tarpininkų.
C. Bjola
2007 m. Toronto universitete apgynė politikos mokslų daktaro disertaciją.
2006–2008 m. profesoriaus asistentas McMasterio universitete (Kanada).
2008–2010 m. podoktorantūros studijos Toronto universiteto Etikos centre.
2012 m. vizituojantis mokslininkas Australijos ginkluotųjų pajėgų akademijoje.
2016 m. vizituojantis mokslininkas Kinijos užsienio reikalų universitete.
Oksfordo universiteto Šv. Kryžiaus koledžo profesorius, akademinio žurnalo „Diplomacy and Foreign Policy“ vyriausiasis redaktorius.
Knygų „Skaitmeninė diplomatija: teorija ir praktika“ („Digital Diplomacy: Theory and Practice“) ir „Slaptoji diplomatija: koncepcijos, kontekstai ir atvejai“ („Secret Diplomacy: Concepts, Contexts and Cases“) bendra-autoris.