Zuzanos Čaputovos pergalė Slovakijos prezidento rinkimuose – piliečių atsakas į šalyje vešančią korupciją. Ar tai ir smūgis regione išsikerojusiam populizmui?
Demokratijos kokybę tiriančios organizacijos ir mokslininkai skambina pavojaus varpais: pastarąjį dešimtmetį liberalioji demokratija silpnėja daugelyje Vidurio Europos valstybių. Kadaise šis regionas laikytas laisvės ir liberalizmo vėliavnešiu.
Britų savaitraščio „The Economist“ kasmet sudaromo demokratijos indekso duomenimis, 2018 m. Slovakija buvo viena tų regiono valstybių, kur demokratijos nesmarkiai mažėjo. Tai nulėmė žurnalisto Jáno Kuciako, tyrusio verslo korupciją, Italijos mafijos mėginimus užmegzti ryšius su slovakų politikais, ir jo sužadėtinės nužudymas, demokratijos indekse įvertintas kaip smūgis pilietinės visuomenės laisvėms.
Su Slovakija žemyn jau ne pirmus metus šliuožia ir Vengrija, Lenkija, Slovėnija. Apžvalgininkai pastebi, kad silpna politinė kultūra, sunkumai užtikrinti teisės viršenybę, korupcinės praktikos, visuomenėje įsitvirtinęs „stiprios rankos“ lyderio, paminančio kitas institucijas, poreikis – tai simptomai, neleidę regione įsitvirtinti demokratijai.
Tad 45-erių teisininkės, išsiskyrusios dviejų dukterų motinos, palaikančios abortus ir LGBT asmenų teises Z. Čaputovos pergalė Slovakijos, kurioje kaip ir kitose regiono šalyse dominuoja populistinė retorika, prezidento rinkimuose – retas, tačiau malonus pasiekimas progresyviai ir liberaliai visuomenės daliai.
„Spėju, kad daugelyje šalių rinkėjai norėtų turėti galimybę rinktis žmogų, panašų į Z. Čaputovą, galintį įnešti gaivaus oro gurkšnį į jų priplėkusią politiką“, – politikės laimėjimą komentavo Europos politikos analizės centro viceprezidentas Edwardas Lucasas.
Slovakijos Erina Brokovič
Žurnalisto J. Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kušnírovos žmogžudystė 2018 m. vasarį buvo pirmas tokio pobūdžio įvykis nepriklausomos Slovakijos istorijoje. Mokestiniu sukčiavimu besidomėjusio portalo Aktualne.sk reporterio mirtis buvo siejama su multimilijonieriaus verslininko Mariano Kočnerio veikla. Prieš pat prezidento rinkimus Slovakijos prokurorai paskelbė jam iškėlę kaltinimus dviguba žmogžudyste. Įtariama, jog J. Kuciakas dar anksčiau galėjo sulaukti M. Kočnerio grasinimų dėl to, kad narpliojo jo verslo peripetijas, domėjosi „Panama Papers“ slovakiška dalimi. Paskutiniame nebaigtame jo straipsnyje buvo analizuojamos galimos politinės sąsajos su italų verslininkais, galbūt turinčiais ryšių su Kalabrijos nusikalstama organizacija „’Ndrangheta“, tikriausiai veikiančia Rytų Slovakijoje.
Iš karto po to, kai buvo rasti žurnalisto ir jo draugės kūnai, šalyje kilo masinės demonstracijos. Skaičiuojama, kad visoje Slovakijoje į gatves išėjo 100 tūkst. žmonių. Jie kaltino vyriausybę ne tik skaidrumo stoka. Dienraščio „The New York Times“ žurnalistų teigimu, daugeliui protestuotojų valdančiosios daugumos populizmas, apipintas nesibaigiančiais išpuoliais prieš migrantus ir ES, buvo suprantamas kaip vos permatomas šydas korupcijai slėpti. Priekaištauta ir dešimtmetį šaliai vadovavusiam premjerui Robertui Fico, taip pat vidaus reikalų ministrui Robertui Kaliňákui. Jie esą nesugebėjo apsaugoti žurnalisto ir visos žiniasklaidos laisvės. Apžvalgininkai šias demonstracijas įvardijo kaip didžiausias nuo 1989-ųjų Aksominės revoliucijos laikų, kai tuometė Čekoslovakija išsivadavo iš komunistinės priespaudos.
…ir senieji herojai (Scanpix nuotr.)
Protestuose aktyviai dalyvavo ką tik susikūrusios partijos „Progresyvi Slovakija“ vicepirmininkė Z. Čaputova. 2017 m. į politiką pasukusi dviejų dukterų motina su kolegomis ryžosi sukurti alternatyvą konservatyvumui ir populizmui – progresyvias, aplinkos apsaugos, europietiškas ir socialiai liberalias idėjas palaikančią politinę jėgą.
Atstumą tarp politikos naujoke vadinamos moters ir Slovakijos politinio elito didina ir tai, kad patirtį ji atsinešė iš nevyriausybinio sektoriaus. Į visuomenės ir žiniasklaidos akiratį Z. Čaputova pateko 2016 m., kai atsiėmė prestižiniu laikomą „The Goldman Environmental Prize“ už keturiolika metų trukusią kovą gimtajame mieste su atliekų sąvartyno projektu, kurį plėtojančiai bendrovei atstovavo tas pats M. Kočneris. Atsiimdama apdovanojimą Z. Čaputova, tuomet praminta slovakiškąja Erina Brokovič, žiniasklaidai sakė, kad kova su sąvartyno projektu buvo „drąsos pamoka“, susidūrus su nevaržoma arogancija ir politiniu vulgarumu. Kita vertus, tai jai leido suprati, kaip veikia institucijos, kaip jomis manipuliuojama, išmokė atlaikyti asmeniškumų strėles.
„Tai buvo pasimatymas su velniu“, – prisiminė Z. Čaputova. Šią mintį panaudojusi ir rinkimų kampanijoje, politikė žadėjo kovoti su korupcija, piktnaudžiavimu valdžia, ekstremizmu ir melu viešajame gyvenime. Tačiau ne su individais, bet su jų veiksmais. „Jos stilius, atmetantis agresyvią retoriką, tylus ryžtas ir apeliavimas į demokratines vertybes, padorumą buvo priimtinas jaunesniems, labiau išsilavinusiems žmonėms, kuriems įgriso valdančiosios daugumos nebaudžiamumas, arogancija ir apskritai politinis stilius“, – mano Liverpulio universiteto profesorė Erika Harris.
Tiek pirmajame, tiek antrajame Slovakijos prezidento rinkimų turuose surinkusi apie 58 proc. balsų Z. Čaputova laimėjo prieš valdančiosios partijos SMER remiamą dabartinį Europos Komisijos narį Marošą Šefčovičių ir tapo pirma moterimi šalies istorijoje, užėmusia prezidentės postą.
Ką tai sako apie rinkėjus?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Z. Čaputovos pergalė – didis netikėtumas. „Slovakija vis dar yra ganėtinai konservatyvi šalis, itin didelį vaidmenį joje atlieka religija – ne tokį kaip Lenkijoje, bet gerokai svarbesnį nei, pavyzdžiui, Čekijoje“, – sakė nevyriausybinės organizacijos GLOBSEC Politikos instituto tyrėjas ir Europos kaimynystės programos vadovas Janas Cingelis. Liberalūs ir progresyvūs politikai šioje šalyje, jo teigimu, nuolat buvo mažuma. 2016 m. vykę šalies parlamento rinkimai buvo perpildyti radikalios dešinės antiimigracinės, populistinės retorikos. 5 proc. rinkimų barjerą į parlamentą tada perlipo aštuonios partijos, iš kurių tik dvi gali būti apibūdinamos kaip centrinę poziciją užimančios politinės jėgos. Viena jų deklaruoja euroskepticizmą.
„Z. Čaputovos pergalę matyčiau kaip aiškų signalą, jog politika gali būti įgyvendinama kitaip, kad politikai ne visuomet turi remtis populizmu ir visuomenės nuomone kaip bendru vardikliu tam, kad laimėtų rinkimus, – žurnalui IQ sakė Slovakijos užsienio politikos asociacijos tyrėjas Tomášas Madleňákas. – Ji neslėpė savo nuomonės net ir tais atvejais, kai žinojo, kad nesulauks didelio visuomenės palaikymo.“ Pavyzdžiui, kalbant apie abortus ar LGBT bendruomenės problemas – šios temos Slovakijoje priskiriamas prie itin kontroversiškų.
Tačiau atrodo, kad tai turėjo priešingą efektą. „Žmonės, net ir tie, kurie nejaučia jokių sentimentų tradicinei politikai ir partijoms, jas mato kaip melo, piktnaudžiavimo, stagnacijos buveines, galiausiai palaikė Z. Čaputovą. Net jei jų asmeninė nuomonė nesutapo su jos“, – samprotavo T. Madleňákas.
Kita vertus, nereikėtų pervertinti jos naudotos liberalizmo kortos. J. Cingelis Z. Čaputovos sėkmę rinkimuose mato kaip itin paveikios asmeninės istorijos, neatsiejamos nuo žurnalisto J. Kuciako žmogžudystės, ir jos charizmos kombinaciją. Ją papildė dar ir tai, kad žmonės jau kurį laiką demonstravo nusivylimą valdančiąja dauguma – tai esą esminė priežastis, kodėl rinkimus pralaimėjo jos kandidatas, tokio aukšto kalibro politikas kaip M. Šefčovičius.
„Manau, kad Z. Čaputova laimėjo ne dėl liberalių pažiūrų, – svarstė J. Cingelis. – Visuomenėje jaučiamas „padorios politikos“ poreikis kaip atsvara populizmui, nes radikali dešinė transliuoja per daug neapykantos. Todėl būčiau linkęs tikėti, kad Slovakijos politikoje veriasi erdvė, kurioje telkiasi nuo „senosios politikos“ ir triukšmingos, visus aplink niekinančios radikalios dešinės pavargusi visuomenės dalis.“
Slovakija – parlamentinė respublika, tad prezidento galios – daugiau mažiau simbolinės. Tačiau du dalykus jis tikrai gali. Jos žodis skiriant generalinį prokurorą ir Konstitucinio teismo teisėjus (į šių pirmininkus pretenduoja buvęs Slovakijos ministras pirmininkas R. Fico, jau kartą atmestas prezidento Andrejaus Kiskos) yra paskutinis.
Tačiau svarbiausia prezidento galia yra vieši jo pareiškimai, realios galimybės formuoti ne tik užsienio, bet ir vidaus politikos darbotvarkę. Slovakija kurį laiką buvo tarp greičiausiai augančių ūkių ES, tačiau korupcijos suvokimo indekse ji užima tik 57 vietą iš 180 valstybių; ji aplenkia Vengriją, tačiau nusileidžia ir Lenkijai, ir Čekijai.
„Jei ji bus linkusi kalbėti apie teisinės šalies sistemos reformas, kurių iš tiesų reikia, tai didins rinkėjų spaudimą parlamentui, – mano J. Cigelis. – Z. Čaputova taip pat gali garsiai ir aiškiai kalbėti apie korupciją – tai dar viena tema, itin dominanti visuomenę. Žmonės nekenčia, kad egzistuoja grupė aukštas pareigas einančių politikų ir jų pakalikų, tarpusavyje besidalijančių viešąsias gėrybes.“
Ne viskas taip, kaip gali atrodyti
Z. Čaputovos pergalę kaip vieną įrodymų, kad dar ne visa Vidurio Europa yra paskendusi populizmo jūroje, iš karto po rinkimų suskubo švęsti užsienio žiniasklaida. Vieni tai laikė „permainų ženklu“, kiti – galimybe „nusimesti nacionalistinio populizmo naštą“, treti džiaugėsi, kad Slovakija nepasidavė tendencijai palaikyti antiimigracinius, antieuropietiškus politikus. Tačiau tai toli gražu nebūtinai reiškia, kad pakloti naujos politikos šalyje ir regione pamatai.
Pirmajame prezidento rinkimų ture dalyvavę Štefanas Harabinas – per kampaniją kaltinęs musulmonų imigrantus žudant ir prievartaujant moteris Prancūzijoje, Vokietijoje bei savo oponentus kaltinęs noru sunaikinti Slovakijos kultūrą – bei neofašistu vadinamas „Slovakijos žmonių“ partijos lyderis Marianas Kotleba kartu gavo beveik ketvirtadalį rinkėjų balsų. Apskritai Slovakijos rinkėjų aktyvumas prezidento rinkimuose būna gana mažas. Prie balsadėžių atėjo vos 42 proc. slovakų. Tai, E. Harris teigimu, rodo, kad didelė dalis visuomenės jaučiasi neatstovaujama nė vieno iš dviejų antrajame ture susikovusių kandidatų. Tad erdvės tiek radikalios dešinės, tiek antisisteminėms jėgoms Slovakijoje apstu.
Z. Čeputova mobilizavo „Progresyvios Slovakijos“ palaikymą Europos Parlamento rinkimuose, tačiau apžvalgininkai abejoja, ar jos pergalė turės įtakos realiems pokyčiams šalies partinėje sistemoje. „Z. Čaputovos sėkmė pirmiausia yra dabartinei vyriausybei surengtas referendumas, – įsitikinusi E. Harris. – Tad mūšis dėl šalies politinės ateities tik prasideda.“
Dar sunku vertinti, kokia 2020 m. bus Slovakijos partinė sistema. Tik šių metų vasarį visuomenės apklausose pasirodžiusi „Progresyvi Slovakija“ iš karto šoko į antrą vietą ir turi kone 14 proc. visuomenės palaikymą. Tačiau neabejojama, kad toną užduos dvi oponuojančios jėgos. Viename sparne įsikurs liberaliosios demokratijos, antikorupcines idėjas palaikantys buvusio prezidento A. Kiškos ir Z. Čeputovos remiami judėjimai, kitame – nacionalistinis blokas, nusistatęs prieš LGBT bendruomenę, ES integraciją ir migraciją. Jame atsidurs socialdemokratų, Slovakijos nacionalinė partijos, taip pat su Marine Le Pen ir Matteo Salvini vadovaujamais judėjimais siejama dešiniojo sparno „Mes – šeima“.
Nuo to, kaip baigsis 2020 m. parlamento rinkimai, priklausys, kuria kryptimi Slovakija žengs: autokratinio populizmo, kaip ir kaimynės Vengrija, Lenkija ir Čekija, ar liberaliosios demokratijos institucijų ir vertybių išlaikymo link. Gali būti ir trečias kelias, kuriuo pasuko Austrija: kai liberalių pažiūrų prezidentas nepatogiai jaučiasi siekdamas atrasti kalbą su dešiniojo sparno vyriausybe.
Ne viena mūšyje
Pradėjusi darbą Z. Čeputova neabejotinai atsidurs populistų, populiarumą išlaikančių baimės, nacionalizmo ir euroskepticizmo retorika, apsuptyje ne tik savo šalyje. Jai teks bendrauti su prorusišku Čekijos prezidentu Milošu Zemanu, siūliusiu nepriimti musulmonų pabėgėlių ir įsitraukti čekams į galimą jų naikinimą, taip pat Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbánu, ne tik žaidžiančiu visuomenės baimėmis, bet ir įsitikinusiu, kad moterys netinkamos politikai. Z. Čeputova yra užsiminusi, kad save laiko optimiste, tad stengsis su kaimynėmis palaikyti vertybėmis paremtą konstruktyvų dialogą.
Jos sėkmės istorija gali tapti pavyzdžiu kitiems progresyviems judėjimams Lenkijoje ar Vengrijoje, plisti į Baltijos ar Vakarų Europos šalis. Jei ir ne politinių idėjų prasme, tai bent kaip rinkimų kampanijos dalis. Lenkijoje, susirūpinimą demokratijos kokybe keliančioje šalyje, jau kurį laiką kalbama apie buvusį Slupsko miesto merą Robertą Biedroną. Visai neseniai judėjimą „Pavasaris“ įkūręs progresyvių pažiūrų politikas – trečias pagal populiarumą ir realus kandidatas į šalies prezidento postą.
Svarbu ir tai, kad Slovakija skiriasi nuo kitų Višegrado šalių – Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos, nes yra euro zonos valstybė ir euroskepticizmas, apžvalgininkų nuomone, vis dėlto nėra svarbiausia pagrindinių politinių partijų darbotvarkės dalis.