Kadencijos pusiaukelę netrukus pasieksiančios Vyriausybės premjeras, spaudžiamas mokytojų nepasitenkinimo jo deleguota švietimo ministre, pirmadienį pradėjo staigmena daugeliui – prezidentei Saulius Skvernelis teiks sprendimą dėl trijų ministrų atstatydinimo. Iš Vyriausybės trauksis švietimo ir mokslo, aplinkos ir kultūros ministrai.
Šalies vadovė jau spėjo replikuoti – atstatydinimo priežastys jai aiškios tik Jurgitos Petrauskienės atveju, dėl kitų lauks platesnio premjero komentaro.
Galimas priežastis įvardija IQ žurnalas, tradiciškai Vyriausybės mediumo proga įvertinęs ministrų kabineto sėkmes ir nesėkmes.
Blanki ryškiaplaukė
Jei sąvoką „savo srities profesionalas“ suprastume tiesiogiai, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė būtų tinkama jos iliustracija. Baigė pedagogikos studijas, dalyvavo įvairiose su švietimu susijusiose nacionalinėse bei tarptautinėse darbo grupėse, ilgus metus dirbo analitinį darbą mokslo ir studijų stebėsenos srityje – jos kompetenciją pripažįsta ir kolegos, ir oponentai valdžioje. Tačiau politikės etiketės klijuoti jai niekas nesiryžta. Esą trūksta ir lyderystės, ir gebėjimo vienyti.
(Pauliaus Peleckio/Fotobanko nuotr.)
„Tai, ko pasigendu ministrės laikysenoje, būtų galima vadinti tono uždėjimu, – sakė Kauno technologijos universiteto dekanas Ainius Lašas. – Dar formuojant politiką, jei ji mato, kad kas nors neveikia, jie ji kam nors nepritaria, turėtų aiškiau sakyti tiek Vyriausybėje, tiek viešojoje erdvėje.“ Bandymų esą galima užčiuopti, pavyzdžiui, derantis su mokytojus vienijančiomis profesinėmis sąjungomis, tačiau pozicija reiškiama labiau konfrontaciniu nei diplomatiniu ar politiniu būdu.
Visgi J. Petrauskienės kadencijos pradžioje galėjo pasirodyti priešingai. Kaip ir daugelis politikų, ji kalbėjo daug, nieko konkretaus ir šūkiais. Galiausiai tai virto skubotai priimtais sprendimais, supriešino ministeriją ir švietimo bendruomenę. Klausimas dėl universitetų konsolidacijos, iš pradžių sulaukęs didelio visuomenės dėmesio, dabar nusėdo regionuose. Tiek akademinė bendruomenė, tiek gyventojai vis dar nėra tikri, ar rytoj mieste veiks universitetas, kokią aukštąją mokyklą jie baigs įstoję, ar bus kam ruošti verslui taip reikalingus specialistus. Profesinio mokymo problemos ignoruojamos, nors jis labai svarbus regionų verslui ir žmonėms, kuriais rūpintis žadėjo ši Vyriausybė.
Mokyklų ateitis mažose savivaldybėse vis dar neaiški. Tačiau miglos sklaidyti J. Petrauskienė net nesiėmė. Aiškios vizijos, kaip optimizuoti mokyklų tinklą, išsaugoti mokyklas regionuose ir užtikrinti mokymo kokybę, net ir naikinant Lietuvos edukologijos universitetą, visuomenei ministerija nepristatė. Ji nuolat kartojo, jog pokyčių galima siekti tik atradus bendras veikimo sritis. Kita vertus, problemą, kai mokytojų streikai jau kurį laiką trumpina mokslo metus, ministerija išsprendė itin originaliai: juos pratęsė vasarą.
Ministrei kilo ir reputacijos problemų, paaiškėjus, kad jos vyrui priklausančią vos du darbuotojus turinčią bendrovę „Ecotour“ lydi sėkmė su Švietimo ir mokslo ministerijos įstaigomis susijusiuose viešojo pirkimo konkursuose – 2017-aisiais ministrės šeimos apyvarta paaugo keturis kartus. Šią istoriją nagrinėja ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.
A. Lašo teigimu, neretai sunku atskirti, kurie sprendimai yra J. Petrauskienės, kurie – Vyriausybės atsakomybės lauke. „Neabejoju jos geranoriškumu, o ir jėgų įgyvendinti tai, ką nori, užtenka ne visuomet, – sakė jis. – Tačiau tai, dėl ko ji labiausiai kritikuojama (reformų forsavimas ir nesikalbėjimas su visuomene), manau, lemia ir didelis galios centrų – pati ministrė, S. Skvernelis ir jo požiūris, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybė, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas – skaičius.“
Opozicija ministrei rengia interpeliaciją, o Seimo koridoriuose šnabždamasi, kad J. Petrauskienė – jau paaukota ministrė, žiniasklaida jos kėdę matuoja Seimo nariui Eugenijui Jovaišai. Tačiau pliusiukus Vyriausybės programoje švietimo ir mokslo ministrė deda sparčiai. Valstiečiai tikrai nepraleis progos girtis pradėtomis reformomis. Net jei kartais privengė palaikyti jų iniciatorę ir užtikrinti jos politinę lyderystę.
VERDIKTAS
Rezultatai – 6
Profesionalumas – 6
Reputacija – 6
Populiarumas – 2
Vidurkis – 5
Gintaras Steponavičius, švietimo ir mokslo ministras (2008–2012 m.): „Profesionalo įvaizdis pradeda klibėti, kai praktiniuose žingsniuose, esant poreikiui telkti akademines ar švietimo bendruomenes, dažnai įsiveliama į pusiau uždaras darbo grupes.“
Poliglotė, kuri nekalba
Kultūros ministro kėdė – lyg amžinai saldainių rinkinyje užsiliekanti karamelė, kurios link politikų rankos tiesiasi tik prispaudus visiškam saldumynų badui. Bet šįsyk ji pasiūlyta žmogui, savo kompetencija nekėlusiam abejonių. L. Ruokytė-Jonsson – buvusi Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje. Per trylika šios veiklos metų ji ne kartą sulaukė palankių menininkų atsiliepimų už nuveiktus darbus, pavyzdžiui, indėlį organizuojant lietuvių literatūros vertimus į skandinavų kalbas. Be to, laisvai keturiomis užsienio kalbomis bendraujanti diplomatė buvo ir yra aktyvi kultūros bei meno lauko dalyvė, sutinkama ne tik tuose renginiuose, kuriuose būti reikalauja pareigos (priešingai nei Seimo Kultūros komiteto pirmininko fantomas).
(Dmitrijaus Radlinsko nuotr.)
Natūralu, kad žinia apie L. Ruokytės-Jonsson kandidatūrą sukėlė kultūrininkų pagyvėjimą. Vienas pirmųjų jos darbų pritraukė ir plačiosios visuomenės dėmesį – triukšmingai atsisveikinta su ilgamečiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovu Gintautu Kėvišu, kuris, anot Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Posto neišsaugojo ir atkakliai į jį kabinęsis tuometis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Linas Zaikauskas, teismo pripažintas kaltu dėl seksualinio priekabiavimo prie jam pavaldžios aktorės.
Tačiau vėlesni veiklos mėnesiai pasuko keistoku, labiau į destrukciją ir irzlų nepasitenkinimą vedančiu keliu. Properšą tarp ministrės ir bendruomenės gilino į viešumą nutekėję planai sumažinti finansavimą kai kurioms kultūros įstaigoms ar optimizuoti muziejų tinklą. Tiesa, apkarpyti išlaidas šioms įstaigoms rekomendavo Finansų ministerija, tačiau jos atstovai teigė, kad, kiek ir kam sumažinti lėšas, sprendė Kultūros ministerija, o ši nuo išsamesnių komentarų susilaikė. Visa tai disonavo su valdančiųjų pozicija prieš rinkimus, kad kultūra taps prioritetine sritimi. Nutekėjus planams (ar viso labo tik jų juodraščiams) iš ministrės bei jos komandos komunikacijos buvo akivaizdu, jog apginti savų idėjų nepasiruošta – teko skubiai (ir kiek pavėluotai) gesinti jau įsiplieskusius gaisrus. Kultūros įstaigų vadovai piktinosi, kad jie į jokius pertvarkų svarstymus neįtraukiami. Visa tai dar labiau padidino nepasitikėjimą, turintį potencialo peraugti į priešiškumą.
Buvęs kultūros ministras, parlamentaras Arūnas Gelūnas mano, kad būtent komunikacija yra silpniausia L. Ruokytės-Jonsson sritis. Problemų kilo dar pradžioje, kai naujoji ministrė leptelėjo, kad iki jos ir valstiečių Vyriausybės kultūros srityje nieko nuveikta nebuvo. „Daugybė žmonių pasijuto nei šiaip, nei taip. Tokia žinutė negali duoti naudos, o žalos pridaro, nes ji dar labiau užkelia lūkesčius“, – teigė A. Gelūnas. Vėliau kultūros įstaigų vadovai ėmė viešai sakyti, kad susitikti su ministre pokalbio neranda nei būdų, nei galimybių. Pati politikė viename interviu pripažino vietoje savęs dažnai siunčianti kurį nors viceministrą. A. Gelūno manymu, trūkstama vidine komunikacija ministerijoje galima paaiškinti ir į viešumą nutekėjusius pokyčių planus: „Kultūros ministerija nėra vienas kumštis, grįstas pasitikėjimu ir geru komandiniu darbu.“
Teisėkūros srityje rezultatai kol kas taip pat neįspūdingi. Pavyko priimti ilgai vilkintą Mecenatystės įstatymą, tačiau tiek patys kultūros sektoriaus atstovai, tiek potencialūs mecenatai jį laiko labiau dekoratyviniu nei turinčiu realios naudos. Iki praėjusių metų gruodžio žadėta pateikti Kultūros strategijos iki 2030 m. projektą. Tačiau praėjus metams po termino nėra ne tik žadėto projekto – viešai nepavyko aptikti ir šią strategiją ruošiančių ekspertų pavardžių.
A. Gelūno nuomone, ministrę galima teigiamai įvertinti už įgyvendintą regioninių kultūros tarybų projektą, kokybiškesnius kultūros atašė konkursus ir ryžtingą laikyseną L. Zaikausko atžvilgiu. Tačiau žadėti finansiniai lūkesčiai šlubuoja: kai kurie projektai, tokie kaip kultūros pasas, įgyvendinami gavus ES lėšų, o ne padidinus iš valstybės biudžeto skiriamą dalį. Žadėtų pilnesnių kišenių laukę nacionalinių kultūros įstaigų vadovai gavo tik rašytinius raginimus kitąmet sumažinti išlaidas 15 proc. Atrodo, kad gera pradžia vis dėlto nereiškia gero darbo.
VERDIKTAS
Rezultatai – 5
Profesionalumas – 7
Reputacija – 9
Populiarumas – 5
Vidurkis – 6,5
A. Gelūnas, kultūros ministras 2010–2012 m.: „Ministrės komunikacija su įtakingais kultūros veikėjais, politiniu lauku, žiniasklaida yra labai svarbi. Ignoruoti dialogo galimybę ar vietoje savęs į susitikimus nusiųsti viceministrą yra absoliučiai klaidinga ir labai neprofesionalu.“
Kiek kirto – nenukirto
Su viešosios komunikacijos ypatumais aplinkos ministras Kęstutis Navickas susipažino vos kelios savaitės po inauguracijos – kai per vieną prisistatomąjį interviu pabrėžė, kad vengti atliekų susidarymo yra racionaliau, nei jas tvarkyti, ir įskaudino kavinių lankytojus, užsiminęs, jog geras pavyzdys būtų didesnis vienkartinių puodelių apmokestinimas. Akimirksniu antiherojumi tapęs ministras suskubo atsitraukti ir tik po metų išdrįso pasigirti, kad skandalas visgi davė rezultatų – ne viena kavinė teikia nuolaidas klientams, atsinešantiems daugkartinio naudojimo puodelius.
(Pauliaus Peleckio/ alfa.lt nuotr.)
Po brangios kavos apšilusiam, valstiečių „žalumo“ Vyriausybėje personifikuoti deleguotam aplinkosaugininkui, buvusiam garsaus „Atgajos“ klubo vadovui teko imtis kitų kontroversiškai visuomenės vertintų užduočių: apginti radikalią miškų reformą, priimti sprendimus atliekų deginimo gamyklų statybos klausimais ir spręsti pakuočių tvarkymo problemas. Pasitelkęs komandą, ėmė ruoštis ir vienam geriausiai įvertintų ministerijos inicijuotų projektų – atverti informacinės sistemos „Infostatyba“ duomenis ir taip užtikrinti didesnį teritorijų planavimo bei statinio projektavimo procesų skaidrumą.
Bet pirmiausia teko išsiginti įsipainiojus į interesų konfliktą, jo ilgametei darbovietei – VšĮ Baltijos aplinkos forumui – gavus daugiamilijoninį finansavimą daugelio pirmąkart girdimiems paukšteliams – meldinėms nendrinukėms – saugoti. Nors K. Navickas tvirtino neprotegavęs buvusios darbovietės, nes Aplinkos ministerija esą nė neturėjo galios paveikti Europos Komisijos sprendimą dėl finansavimo, interpeliacija ministrui grūmoti ėmėsi ne viena Seimo frakcija, o socialdemokratai šių metų birželį ją ir surengė. Seimo koridoriuose jau skambėjo pakeisti K. Navicką galinčio politiko pavardė, bet ministras parlamentarų egzaminą išlaikė, sugebėjęs atremti kaltinimus ne tik dėl interesų supainiojimo, bet ir dėl paties kritikuotos, o vėliau jo sprendimu solidžia ES parama palydėtos atliekų deginimo jėgainės Vilniuje statybos. K. Navickas tai lygino su arklių stabdymu brastoje – nebenorėjęs keisti ankstesnės Vyriausybės priimtų sprendimų.
Po atremtos interpeliacijos ministras atsikvėpė neilgai – netrukus visoje Lietuvoje kilus ažiotažui dėl esą net saugomose teritorijose itin suaktyvėjusio miškų kirtimo, aplinkos ministrui teko ryžtis akistatai su buvusiais bendražygiais.
„Iš K. Navicko, atėjusio iš nevyriausybinio aplinkosaugos sektoriaus, žmonės tikėjosi, kad bent per šią kadenciją pailsės nuo protestų, mat dažniausiai gamtą tekdavo ginti nuo pačios Aplinkos ministerijos. Bet tų protestų dar daugiau nei anksčiau, ir turint minty, kad tenka protestuoti prieš savus, situacija tikrai nenormali“, – svarstė vienas jų – Andrejus Gaidamavičius.
Protestų šaukliu tapęs aplinkosaugininkas netrukus paskelbė esąs pakviestas tapti ministro visuomeniniu konsultantu, bet šias pareigas ėjo neilgai. „Politikas turi gebėti pripažinti savo klaidas, neignoruoti nė vieno žmogaus, turėti savo vertybes ir jas ginti. Kitaip sakant – turėti stuburą. K. Navickas tikru politiku dar netapo. Daug metų pažinojau jį kaip gerą, sąžiningą žmogų, bet politikoje tokį dažnai ir „suvalgo“, jei neturi anksčiau mano minėtų politiko savybių“, – nusivylimą aiškino A. Gaidamavičius.
K. Navicko reputacijos miškų gynėjų akyse nepagerino ir pripažinimas buvus kirtimų planavimo klaidų bei pažadas Labanoro girią prijungti prie nacionalinio parko ir taip joje uždrausti plynus kirtimus. „Bet, jei kurioje nors teritorijoje planuoji steigti nacionalinį parką, plynus kirtimus turi uždrausti iš anksto, kad vėliau būtų ką saugoti. Toks planų ir realių darbų neatitikimas…“ – komentavo buvęs bendražygis.
Visuomenininkai kritikuoja ir ministro pasirinkimą problemas spręsti su įvairiomis darbo grupėmis neužtikrinant proporcingo nuomonių atstovavimo. „Dažnai susirenka taryba iš medienos pramonininkų ir vieno aplinkosaugininko „dėl kvapo“ ir balsuoja – kirsti ar nekirsti…“ – apgailestavo A. Gaidamavičius.
Regis, apie politiko karjerą nesvajojusio K. Navicko, prieš dvejus metus pasiryžusio, anot jo paties, pagal „Atgajos“ laikų priesakus „imtis atsakomybės, nors patogiau būtų sėdėti prieš televizorių ant sofos ir keikti valdžią“, sugrįžimas prie laužo su kitais gamtos mylėtojais gali būti nejaukus.
VERDIKTAS
Rezultatai – 6
Profesionalumas – 7
Reputacija – 5
Populiarumas – 4
Vidurkis – 5,5
Valentinas Mazuronis, aplinkos ministras 2012–2014 m.: „Bėgimas nuvažiuojančiam traukiniui iš paskos nuolankiai vykdant paliepimus (kaip antai valstybinė miškų valdymo reforma), asmeninių interesų gynimas prisidengiant gamtosauga (milijonai meldinės nendrinukės apsaugai), silpna komanda ir žemas profesionalumo lygis.“
Daugiau apie dvejus metus dirbančios Vyriausybės ministrus skaitykite gruodžio mėnesio IQ žurnale