Vos peržengus slenkstį, pirmasis mus pasitinka namų kvapas. Kiekvienas būstas jį turi savitą, susipinantį iš mūsų kasdienės buities, maisto gaminimo, higienos, šeimos narių įpročių ir daugybės kitų sudedamųjų dalių. „Kvapų namų“ kvapų cecho vadovė, parfumerė Laimė Kiškūnė dalijasi įžvalgomis apie uoslės atgimimą ir pasakoja apie namų kvėpinimo subtilybes. O „Visokių daiktų krautuvėlės“ savininkas Gintautas Juozas Dūdėnas atveria savo parduotuvę.
Kvapų renesansas
Kvapas ir uoslė grįžta į kasdienybę. Menininkai ir architektai visame pasaulyje ragina kuo daugiau dėmesio kreipti į nevizualinius aplinkos aspektus. Šiuolaikinė visuomenė iš naujo atranda pojūčius, ima ilgėtis to, ką modernizmas, pasiekęs vaizdo apogėjų, buvo iššlavęs iš žmogaus aplinkos – visus stimulus. Turime galimybę žengti žingsnį iš baltos „bekvapės“ blizgančių, nupoliruotų, šaltų paviršių erdvės ir padedami kvapų pamėginti kurti nematomą, trapią, dinamišką, nuolat besikeičiančią gyvą erdvę, kuri diktuotų ar net primestų emocijas, sukeliančias prisiminimus, žadinančias džiaugsmą ir skausmą. Stereotipu tapusi nuostata, kad kvapas erdvėje gali nebent gydyti ar maskuoti kitus (nemalonius), keičiasi – gilėja suvokimas, kad jis yra savarankiška medija. Dar daugiau – tai meno priemonė, leidžianti kurti, keisti, pripildyti, sustiprinti, pabrėžti.
„Visokių daiktų krautuvė“ (Dariaus Markūno nuotrauka)
Ką kalba mūsų namų kvapas
Mūsų namai dažniausiai kvepia kasdiene buitimi: tuo, ką valgome, kaip gaminame maistą, kokius kvapus, oro gaiviklius, dezodorantus, kvepalus naudojame, kokio amžiaus mūsų vaikai, ar yra sportuojančių, rūkančių, ligonių, kokius gyvūnus auginame ir t. t. Pagal mūsų namų kvapą svetimas žmogus visa tai nesunkiai atspėtų. Be to, jis išduoda mūsų švaros, higienos įpročius, pomėgį rūkyti namuose, dažnai vėdinti kambarius ar būti nevėdinamose patalpose. Dažniausiai gyvename tikroje kakofonijoje, tačiau prie savo kvapo priprantame ir jo nejaučiame. Be to, neturime kriterijų įvertinti kvapui ir nelabai nutuokiame, kas apskritai yra kvapų kultūra. Kas vienam „riečia nosį“, kitam yra visiškai normalu.
Erdvės ir kvapo dermė
Norėdami pradėti kvėpinti savo namus ir svarstyti, kokį kvapą pasirinkti, pasistenkime suvokti, kokio stiliaus yra mūsų erdvė. Įvertinkime jau esamus kvapus ir ieškokime tokio, kuris harmoningai arba kaip tik kontrastingai pabrėžtų erdvės architektūrą. Kai kurie tyrėjai teigia, jog nevertėtų apsiriboti vien stereotipiniais maloniais kvapais. Intymūs švelnūs ar sunkūs gėlių kvapai tinka toli gražu ne visoms erdvėms – galbūt jie organiškai papuoš bohemišką, „antikvarinę“ patalpą, gal įdomiai derės su pop artu, tačiau bus gana svetimi moderniame, iš itin šiuolaikiškų medžiagų sukurtame interjere. Nematoma, bet užuodžiama kvapo architektūra tam tikroje erdvėje priklauso ir nuo pastato orientacijos, oro drėgnio, ir nuo paties kvapo stabilumo, dinamiškumo, koncentracijos, intensyvumo ir, be abejo, prigimties. Nepatyręs vartotojas dažnai neatkreipia dėmesio į šiuos svarbius komponentus.
„Visokių daiktų krautuvė“ (Dariaus Markūno nuotrauka)
Namų kvėpinimo būdai
Kokiu būdu kvepinsime namus – tai jau techninis klausimas. Aromatinius mišinius galime garinti nuo šilto paviršiaus, ypač jei jie brangūs, prabangūs, sukurti iš natūralių medžiagų. Šiam tikslui tinka keraminiai elektriniai garintuvai, kurie nenaudoja vandens. Pakanka ant šilto paviršiaus užlašinti kelis lašus aromatinio mišinio ar pasirinktos vienos aromatinės substancijos. Oro srove kvapus skleidžiantys garintuvai turi kasetę, ant kurios kvapioji medžiaga taip pat yra lašinama. Lazdelės pamerkiamos į indą su kvapiosiomis medžiagomis. Pãstarosios gali būti tiesiog purškiamos keletą kartų per dieną. Jei norime, kad ilgiau laikytųsi, kvapiąją medžiagą galime paskleisti ant minkštosios baldų dalies, užuolaidų. Garintuvo dydį ir kvapo intensyvumą rinkimės ir pagal erdvės dydį, ir pagal jos paskirtį – vienaip kvepės vaikų kambarys, kitaip miegamasis. Kita vertus, visos namų patalpos gali turėti bendrą kvapą. Paprastas patarimas: nevirkite ir nedeginkite aromatinių substancijų garintuvuose su žvakėmis.
Sudėties svarba
Labai svarbu pasidomėti kvapiosios medžiagos sudėtimi, kilme, grynumu, išsiaiškinti, ar ji negadins mūsų sveikatos. Kai kurios kvapiosios medžiagos turi potencialiai pavojingų ingredientų, kurie išgaravę kabo ore, teršia aplinką ir mes jų nuolat įkvepiame.
„Visokių daiktų krautuvė“ (Dariaus Markūno nuotrauka)
Darnaus aromato priešai
Dalies stipriai kvepiančios buitinės chemijos priemonių (įvairių gaiviklių, purškiklių, plytelių, lapelių, muiliukų klozete, sintetinių smilkalų, žvakių su sintetiniais kvapais ir t. t.) turbūt derėtų visai atsisakyti, nes jos nesukuria darnios kompozicijos, nesijungia tarpusavyje ir su esamais kvapais, nekuria harmoningos erdvės, nenaikina, o tik maskuoja blogus kvapus. Kas gali būti blogiau už sintetinio oro gaiviklio ir prisvilusio pieno kvapų mišinį?
Kvapų poveikis
Raminamai, atpalaiduojamai veikia aldehidų turintys eteriniai aliejai – itin lietuvių mėgstami citrininiai (japoninių laurenių, kvapiųjų citrinmirčių, verbenų, gelsvųjų sėklučių, cinamosmų) ir, žinoma, daug esterių turintys, maloniai žaluma arba vaisiais dvelkiantys įvairių citrusų petitgreinai, prabangusis nerolis, arabinių jazminaičių absoliutas. Proto veiklą ir koncentraciją labiausiai skatina citrinų, bazilikų ir rozmarinų, pipirmėčių, laurų eteriniai aliejai. Pastarasis tiesiogiai skirtas mokymuisi ir žinių įsiminimui skatinti. Ne veltui Apolonas, graikų dievų panteone įkūnijantis proto šviesą, vaizduojamas su laurų vainiku. Pipirmėčių eterinis aliejus gerina smegenų kraujotaką, žvalina ir padeda absorbuoti žinias, tačiau jis nelabai tinka iki 7 metų amžiaus vaikams. Atmintį gerina bazilikų, rozmarinų, arbatmedžių, čiobrelių ir pušų eteriniai aliejai. Kardamonų eterinis aliejus sustiprina smalsumą ir naujos informacijos įsiminimą, o kalendrų sėklų – sukelia entuziazmą, norą mokytis ir skatina kūrybiškumą.