Šio tarpukario Kauno buto atkūrimo istorijoje susipina iniciatyvumo, miestietiškos kultūros ir traukos praeičiai gijos. Du jauni verslininkai, Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius, pasakoja, kaip sužavėti išskirtinės savo miesto architektūros, ryžosi tokiai art deco stiliaus avantiūrai.
(Andriaus Aleksandravičiaus fotografija)
Žavingas architektūrinis efektas. Vaikštinėjant po Donelaičio ir Gedimino gatvių sankryžoje esantį daugiau nei 100 kvadratinių metrų butą, vaizduotė veikia visu pajėgumu. Nors interjeras tik pradedamas atkurti ir vis dar gerokai apsilaupęs, galvoje nejučiomis „įsijungia“ kaunietiška „Didžiojo Getsbio“ versija su elegantiškais ponais ir dekadentiškais jų gyvenimo įpročiais. Žinoma, ją kaip reikiant pakursto autentiškos aplinkos detalės: neseniai atidengta sienų tapyba su art deco stiliui būdingais lotoso ornamentais, „eglute“ sudėtas girgždantis ąžuolo parketas, aukštos lubos, stumdomos dvivėrės svetainės durys su suapvalintais kampais ir, kaip spėjama, autentišku matiniu stiklu, virtuvės ir vonios plytelės, kone lubas remiančios kambarių durys su įstiklintu viršumi. Nesunku nuspėti, kad vaizduotės mankštos vyksta ir naujųjų šio buto savininkų, į tarpukario Kauno paveldą nusprendusių investuoti verslininkų, galvose – jų entuziazmas ir noras kuo daugiau sužinoti apie savo iniciatyva ir lėšomis atkuriamą būstą pastebimas išsyk.
(Andriaus Aleksandravičiaus fotografija)
48-uoju numeriu pažymėtą namą 1929-aisiais suprojektavo žymusis žydų kilmės tarpukario Kauno architektas Edmundas Alfonsas Frykas. Gydytojo ir visuomenininko Prano Gudavičiaus užsakymu pastatytame daugiabutyje daug metų veikė jo vadovauta klinika, čia gyveno ir jis pats. Šio buto trečiajame namo aukšte iki 1935 metų gyveno Latvijos diplomatas, karo atašė Lietuvoje Fricis Kocinš. Iki šiol išlikęs patalpų skirstymas į viešąsias ir privačiąsias, sugalvotas tam, kad anuometinis šeimininkas namuose galėtų vykdyti ir savo profesinę veiklą. P. Gudavičiui pasitraukus į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten mirus, namas buvo nacionalizuotas, butai išdalyti. Paskutiniai šeimininkai, taip pat medikai, čia gyveno apie tris dešimtmečius. Nusprendusi butą parduoti, inteligentiška kauniečių pora nutarė kitiems savininkams jį perleisti kaip pridera – jų žodžiais tariant, ištaisius šventinę vakarienę.
„Norėjome paliesti ir patys pajusti tarpukario autentiką, kurios nėra daug: dažnai ji uždengta dažų sluoksniais ar pakeista euroremontų. O šiame bute iš esmės nereikia nieko keisti, tik atgauti buvusias spalvas, grąžinti į auksinį laiką“, – sako K. Banys. Pasak pašnekovų, apie Lietuvos miestų kultūrą apskritai yra mažokai informacijos. „Ar tokiame bute nebūtų įdomiau surengti istorijos pamoką moksleiviams apie tarpukarį nei klasėje?“ – retoriškai klausia jie. „Ir mums patiems tai yra pirmiausia neįkainojamos gimtojo miesto istorijos, architektūros ir gyvenimo būdo pamokos“, – priduria P. Gaidamavičius.
(Andriaus Aleksandravičiaus fotografija)
Pasitelkdami restauratorių, architektūrologų žinias, verslininkai siekia maksimaliai atkurti buto autentiką, o trūkstamas detales pakeisti kuo artimesnėmis tarpukario laikotarpiui. Šiuo metu atliekami polichrominiai tyrimai ir nustatinėjamos autentiškos patalpų spalvos, netrukus iš Čekijos atkeliaus specialiai pagaminti špižiniai radiatoriai, o šviestuvai užsakyti iš lietuvių dizainerių.
(Andriaus Aleksandravičiaus fotografija)
„Šis butas stebina funkcionalumu ir moderniais sprendimais, kurie daro įspūdį ir šiuolaikiniams architektams“, – pastebi P. Gaidamavičius, rodydamas sienose paslėptas spintas ir integruotus elektros skaitliukus. Nuostabą kelia ir aukštos durys su įstiklintu viršumi, pro kurį į belangį koridorių iš kitų patalpų patenka šviesa. Virtuvėje išlikusi maža spintelė, besiliečianti prie lauko sienos, visų būsto šeimininkų naudota pagal pirminę paskirtį: produktams atvėsinti ar intensyviai kvapus skleidžiantiems produktams laikyti. Name suprojektuota ir atskira laiptinė, kuri atveda tiesiai į virtuvę ir, kaip spėjama, buvo naudojama tarnaičių. „Daugybę dalykų, kurie egzistuoja šiame bute, galima pamatyti to paties laikotarpio interjeruose Niujorke ar kituose didžiuosiuose miestuose, ir tai pribloškia“, – pastebi P. Gaidamavičius.
(Andriaus Aleksandravičiaus fotografija)
Verslininkai tikisi, kad buto restauracija bus baigta 2018-ųjų pavasarį. Kas tada? „Mes šį butą įsivaizduojame atvirą visuomenei: jame apsistotų architektūros mylėtojai, veiktų pop-up galerijos ir būtų rengiamos vakarienės“, – vardija K. Banys. Žvelgdami į nuotraukas, jau dabar galite pamėginti įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys.
(Andriaus Aleksandravičiaus fotografija)
(Andriaus Aleksandravičiaus fotografija)
(Andriaus Aleksandravičiaus fotografija)