Kartais iš namų, kuriuose tenka lankytis, geriausiai įsimeni ne atskiras detales, bet juose apėmusį jausmą. Ir sunku išmatuoti, kas jam turi daugiau įtakos – patogus mėlynas fotelis ar ryškiaspalviai keksiukai, įrėmintas atvirukas ar iš patefono sklindanti melodija. Po vienus tokius namus Vilniuje dairosi Viktorija Vitkauskaitė.
Į darnią visumą sugulusios knygos, gėlės, įrėminti kūriniai, stalo dekoro detalės ir namų kvapai gali suklaidinti, kad šeimininkai čia gyvena jau senokai. Iš tiesų Aistę ir Justą Strelčiūnus dar galima laikyti naujakuriais. Į būstą sostinės Naujamiesčio rajone pora su augintiniais – haskiu ir dviem katinais – įsikėlė praėjusių metų pabaigoje, prieš pat Naujuosius.
Erdvė, daug natūralios šviesos, pro langus atsiverianti urbanistinė sostinės panorama padėjo sutuoktiniams greitai apsispręsti, kad jie įsikurs būtent čia. Tačiau kol naujos statybos butas tapo jaukiais namais, reikėjo šį tą pakeisti. Bendra virtuvės ir svetainės zona, kurioje gaminama, laukiama svečių, žiūrimas televizorius, klausomasi muzikos ar tiesiog ilsimasi, rangovų iš pradžių buvo suskirstyta į du kambarius.
„Mudu mėgstame gaminti, bet kai virtuvė yra uždara, jautiesi tarsi atskirtas. Todėl norėjome, kad virtuvės ir svetainės zona būtų bendra“, – pasakoja Strelčiūnai. Išgriovus sieną iškart tapo aišku, kaip atsivėrusią erdvę padalyti funkcinėmis zonomis: kur įrengti televizoriaus ir muzikos kampelį, kur pastatyti apvalų valgomojo stalą ir virtuvės salą. Ši, beje, tarnauja ne tik kaip papildomas darbastalis, bet ir kaip lentyna daugybei kulinarinių knygų.
Patys savo namus kūrę vilniečiai tam jau iš ankstesnio būsto atsigabeno nemenką priemonių arsenalą.
Beveik visus šiuose namuose esančius baldus – sienines spintas, sodrios mėlynos spalvos sofą ir fotelį, medinę konsolę, net apvalų veidrodį juodu rėmu – pagal užsakymą gamino lietuvių meistrai. Kai kas atkeliavo iš „Ikeos“, o štai staliuką patefonui pora aptiko sendaikčių parduotuvėje. Apvalus valgomojo stalas – artimųjų palikimas. Miegamojo lovą J. Strelčiūnas pats sumeistravo iš medinių palečių. „Galvojome – laikinai. Bet man dabar ji taip patinka, kad kol kas nesiruošiame nieko keisti“, – sako A. Strelčiūnė. Šalia miegamojo esantis mažasis kambarys, kurį jaukiai nušviečia vakarinės saulės spinduliai, skirtas pomėgiams – čia ant kėdės susirangoma su knyga arba išsitraukiama siuvimo mašina.
„Namų dizaineris buvo aiškus“, – žvelgdamas į žmoną šypteli J. Strelčiūnas. Patys savo namus kūrę vilniečiai tam jau iš ankstesnio būsto atsigabeno nemenką priemonių arsenalą: daugybę gyvų gėlių, knygų, stalo tekstilės, stilingų indų, įrėmintų paveikslų, nuotraukų, atvirukų. Pastarieji, beje, pasakoja savitas istorijas. Miegamajame kabančios Stasio Krasausko reprodukcijos – lyg reveransas vaikystei, kai kone kiekvienuose namuose būdavo šio legendinio grafiko atvirukų rinkinių. Ant svetainės sienų suformuotoje galerijoje įrėminti dovanų gauti piešiniai, iš kelionių parsivežti atvirukai, internetu pirkta reprodukcija. Virš konsolės akį traukia menininkės Giedrės Riškutės paveikslas. Keletas Paryžiuje pirktų piešinių ant sienų nutūpė vonios kambaryje.
Nors akims šiuose namuose yra kur paklajoti po mažmožių pasaulį, daiktų vilniečių pora pernelyg nesureikšmina. „Man namų jausmas visų pirma būna ten, kur yra Justas ir gyvūnai“, – reziumuoja A. Strelčiūnė.
